Gavėnia – dvasinio atsinaujinimo metas

GAVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kai turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip  mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Per šį laiką mes turime pasikeisti, bet to neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos.

Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą.

Tuo metu, kurį mini Viešpats, žmonės stengėsi gyventi kaip viena šeima. Dabar labiau įprasta, kad suaugę vaikai gyventų atskirai, paliktų tėvus. Tačiau tuo metu žmonės valdė žemę, kartu ją dirbo, ir kuo didesnė buvo šeima, kuo daugiau darbo rankų, tuo daugiau buvo galima nuveikti. Todėl dalyti namus, dalyti turtą ir ūkį laikyta nuostoliu, praradimu. Jeigu vaikai taip elgėsi, tai laikyta skriauda tėvams.

Šiame palyginime, jaunėliui pareikalavus savo dalies, galime įsivaizduoti, kokioje situacijoje atsidūrė tėvas. Bet vis dėlto jis atidavė priklausančią dalį ir sūnus iškeliavo. Praėjus kiek laiko, jis iššvaistė tėvo palikimą nedorai gyvendamas ir, neturėdamas išeities, nusprendė grįžti į tėvo namus. Būtent tada, iš puikybės netekęs visko – turto ir garbės, jis susimąstė. Pripažinęs savo nuopuolį, pasiryžęs grįžti pas tėvą, savo širdyje jis ištarė šiuos žodžius: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Sūnui priartėjus prie namų, tėvas jį iš tolo pamatė, nes budėjo, laukė, ir nenustojo mylėjęs. Tėvas pirmas nubėgo jo pasitikti, nepriekaištavo sūnui, bet parsivedė jį namo, liepė apvilkti naujais drabužiais ir iškėlė puotą. Tad toks didis buvo tėvo džiaugsmas. Viešpats, palyginime parodydamas šiuos tėviškus jausmus, pirmiausia parodo savo santykį su mumis – žmonėmis. Taigi, tai palyginimas pirmiausia apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai esame nusivylę, labai nelaimingi ir nebematome išeities, prisiminkime, jog yra Tas, Kuris laukia mūsų, kad suteiktų mums naują gyvenimą, nes mes visi – Jo vaikai.

Tai palyginimas ir apie mus, kai pamirštame savo Dangiškąjį Tėvą, kai nusigręžiame nuo jo ir einame pavergti savo aistrų, užsiėmę smulkmenomis, gyvenimo kasdienybe, kai gyvename tuščiai ir švaistome, prarandame dvasios lobius, kai esame jau nuošaly ir mums atrodo, jog Dievas ir tikras gyvenimas nuo mūsų toli, ir jau negalime melstis, negalime atsiversti Šventojo Rašto, nes mus apėmusios pašalinės mintys, o mūsų širdis kupina tuštybės ir garbės troškimo. Tai apie mus, kai atitrūkstame, atkrentame, nutolstame, paklystame, pasimetame.

Gavėnia – tai metas, kai esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes vieni patys esame silpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi. Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai, ką buvome praradę. Tad pasistenkime pasinaudoti susitaikinimo dienomis – Gavėnia. Tai laikas, kai Bažnyčia kviečia mus apsidairyti, atsitokėti, nustoti gyventi tarsi sapne. Ir jeigu atrodys, kad mums nesiseka, kad nesugebame, kad neturime jėgų, kad viskas beprasmiška, prisiminkime savo Dangiškąją Tėvą. Jis stovi, Jis laukia, Jis priims kiekvieną, kuris iš širdies gelmių nuoširdžiai pasakys: „Tėve, nusidėjau dangui ir Tau…“

Bernardinai.lt

GAVĖNIA: istorija, prasmė, praktika

 

Pirmosios užuominos apie gavėnią mus pasiekė iš IV a., Nikėjos Susirinkimo dokumentų. Nuo pat pradžių gavėnia – keturiasdešimties dienų pasiruošimo Velykų šventei laikotarpis (Quadragesima). Nuo sekmadienio po Pelenų dienos iki Didžiojo ketvirtadienio imtinai kaip tik yra toks dienų skaičius. Iš pradžių gavėnia apėmė būtent šį laikotarpį. Didysis tridienis jau neįėjo į gavėnią, o buvo švenčiamas kaip viena, Viešpaties perėjimą iš mirties į gyvenimą mininti šventė.

Per gavėnią tikintieji dažniau rinkdavosi pasiklausyti Dievo žodžio ir vyskupų bei kunigų pamokymų, kartu melstis. Tokie susirinkimai dažniausiai vykdavo trečiadieniais ir penktadieniais.

Gavėnios pradžioje būdavo išrenkami katechumenai (suaugę besiruošiantys krikštui), kuriuos krikštydavo per Velyknakčio apeigas. Visą tą laiką jie intensyviai rengdavosi reikšmingam gyvenimo momentui. Kaip tik todėl bent tris gavėnios sekmadienius būdavo skaitomos ištraukos iš Evangelijos pagal Joną, kuriomis remiasi krikšto katechezė, katechumenai susipažindavo su tikėjimo išpažinimu bei Viešpaties malda. Visa Dievo tauta tam rengdavosi ir jautė, kad joje yra žmonių, besiruošiančių atgimti naujam gyvenimui. Todėl visiems tikintiesiems gavėnia tapo krikšto sąmonės atnaujinimo laikas. Nuo VII a. katechumenų ruošimas perkeliamas į eilines savaitės dienas ir sekmadieniai prarado pasiruošimo krikštui pobūdį.

Gavėnia geriausiai tikdavo ir kanoninei atgailai. Privačiai atlikę išpažintį, nusidėję turėdavo atlikti šią atgailą, jei norėjo, kad būtų vėl priimti į Bažnyčią. Didįjį ketvirtadienį jie gaudavo atleidimą ir per Velykų šventes jau galėdavo priimti komuniją. Atgailos laikas prasidėdavo trečiadienį prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį. Atgailautojams ant galvos užberdavo pelenų, todėl šis trečiadienis gavo Pelenų dienos vardą. Visa bendruomenė prisidėdavo prie atgailos tų žmonių, kurie maldavo Dievo gailestingumo ir Bažnyčios atlaidumo, ir už juos melsdavosi.

Pasirengimas Velykoms, katechumenatas, kanoninė atgaila nulemdavo gavėnios nuotaiką, pamaldumo ir asketines praktikas. Nuo VI a. Romoje tikintieji gavėnios pamaldoms pradėjo rinktis beveik kiekvieną dieną. Jie susiburdavo į vieną bažnyčią ir procesija eidavo į kitą, vadinamąją „stoties“ (statio) bažnyčią. Pamažu pirmykštė tų susirinkimų prasmė išblėso ir vis daugiau dėmesio imta skirti šventiesiems, kuriems buvo skirtos „stočių“ bažnyčios. Įsigalėjo nuomonė, kad gavėnia visų pirma yra pasninko metas, kunigai ragino žmones daryti atgailą už nuodėmes, organizavo atgailos ir pamaldumo procesijas, pavyzdžiui, Kryžiaus kelią. Dar vėliau gavėnios metui skirtas šv. Mišių maldas iš esmės išstūmė šventųjų minėjimai ir gedulinės pamaldos. Tik XX a. liturginis judėjimas pamažu sugrąžino tikrąją gavėnios prasmę. Vatikano II Susirinkimas pateikė sielovadinių ir dvasinių nuorodų šiam liturginiam laikotarpiui.

Pagal savo pirmykštę prasmę gavėnia vėl tapo tikru keturiasdešimties dienų pasiruošimo laikotarpiu, atvedančiu prie Didžiojo tridienio slenksčio. Skirtingais būdais ir formomis ji įtraukia visus tikinčiuosius. Svarbiausia, kad jie iš naujo apmąstytų ir įsisąmonintų žymiųjų tikėjimo protėvių (Mozės, Elijo, taip pat ir Jėzaus) bei žydų tautos patirtį. Bažnyčios parinktų Šventojo Rašto ištraukų apmąstymas padės eiti šiuo gavėnios keliu. Todėl būdingiausias gavėnios elementas – Dievo žodžio klausymas. Ir ne tiek asmeniškai jį skaitant, kiek dalyvaujant tikinčiųjų maldos susibūrimuose. Tokie maldos sambūriai gali būti jungiami ir su šv. Mišių šventimu.

Dievo žodžio maistas brandina tikėjimą ir skatina parodyti tikrų atsivertimo vaisių. Kristus, kuris atmetė gundymus, remdamasis tuo, kas „parašyta“, yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui, pasirenkančiam savo gyvenimo kelią.

Konkretus ženklas, kad žmogus nori žengti atsinaujinimo keliu, yra praktiški darbai, kuriuos pasiūlo bendruomenė arba kiekvienas asmeniškai pasirenka. Pagal oficialią tvarką toks praktiškas veiksmas yra susilaikymas nuo mėsos gavėnios penktadieniais. Žinoma, šito tikrai neužtenka įgyvendinant gavėnios atgailos dvasią, todėl ieškoma kitų formų bei būdų. Vis labiau krikščionys šeimose ar asmeniškai atsisako kai kurių dalykų, kad sutaupytomis lėšomis galėtų padėti stokojantiesiems. Šitaip vėl išryškinama karitatyvinė ir socialinė pasninko reikšmė, kurią jis turėjo krikščionybės istorijoje. Šiame rimtame atgailos darbų fone tikrąją savo reikšmę įgyja ir sakramentinė atgaila, kurią kiekvienais metais Bažnyčia ragina priimti visus tikinčiuosius.

Didžiulis skirtumas tarp Bažnyčios Tėvų sakytų ir šiuolaikinių gavėnios homilijų rodo, kaip pasikeitė dvasinis šio laikotarpio išgyvenimas. Tuo metu, kai liturgija dar buvo suprantama kaip bendruomenės šventė, gavėnios nuotaiką formavo jai pritaikyti Šventojo Rašto skaitiniai ir tinkama asketinė praktika. Vėliau gavėnioje buvo aktyviai skatinama apsimarinti, mąstyti apie Jėzaus kančią ir apverkti savo nuodėmes, atsiteisti už kitų nuodėmes ir pan. Nuo Vatikano II Susirinkimo vis labiau atskleidžiama pirmykštė gavėnios reikšmė išryškina visų pirma ne asketinį, bet biblinį ir sakramentinį jos pobūdį. Šiuo laikotarpiu tikintysis turi jaustis Dievo tautos nariu, kartu su Bažnyčia iš naujo eiti katechumenato ir atgailos keliu, kad geriau suprastų velykinę Kristaus paslaptį, nuodugniau suvoktų savo paties krikšto reikšmę, uoliau atsilieptų į savo krikščioniškąjį pašaukimą.

Todėl tikintieji skatinami gavėnios laiku aktyviai dalyvauti Bažnyčios liturgijoje, bendradarbiauti savo bendruomenės karitatyvinėje veikloje, atgailos praktikoje, įsitraukti į sielovadinę ir apaštalinę veiklą, kuria siekiama ugdyti bendruomenės narius ir evangelizuoti nutolusius nuo Bažnyčios. Žinoma, čia galima ir asmeninė iniciatyva.

Per gavėnią ypač tinka daugiau laiko skirti Šventojo Rašto skaitymui, intensyvesnei maldai, ieškoti tinkamų ir prasmingų atgailos darbų. Svarbiausia, kad šie darbai vis labiau išlaisvintų nuo to, kas trukdo kelyje į Dievą, ir ugdytų veiklią artimo meilę.

Šiuo dvasiniu ir asketiniu pasiruošimo Velykoms laikotarpiu tikinčiuosius apšviečia, suteikia jiems kryptį ir skatina gerai parinkti ir sistemingai išdėstyti Šventojo Rašto skaitiniai. Per pirmąsias dvi gavėnios savaites esminiai yra evangelijų skaitiniai apie Jėzaus gundymus ir atsimainymą. Kartu su Moze ir Eliju mąstome apie šlovingąjį Jėzų, kuris nugalėjo gundymus ir sutiko būti nuolankus ir kenčiantis Mesijas. Kiti skaitiniai išryškina Dievo išganymo darbą, pradėtą jau Senajame Testamente, įvykdytą per Jėzų, naująjį Adomą ir dabar realizuojamą Bažnyčioje, naujojoje Dievo tautoje. Norėdami asmeniškai dalyvauti išganyme, turime būti klusnūs Dievo žodžiui, laikytis Dievo įsakymų, ištikimai melstis, apsimarinti su giedra nuotaika, parodyti meilę artimui. Evangelijos pagal Joną ištraukos apie samarietę, pagydytą akląjį ir Lozorių kitomis gavėnios savaitėmis sugrąžina pasiruošimo krikštui temą, o Verbų sekmadienio skaitinys apie Viešpaties kančią jau galutinai paruoš artėjančioms Velykų šventėms.

Tikro pasninko būdas

Tikras pasninkas tapi pat gali būti šventės metas.

Pasninkas gali būti metas,kai tu gali:

Susilaikyti nuo kitų teisimo,

Švęsti Kristaus buvimą juose.

Susilaikyti nuo skirtumų akcentavimo,

Švęsti viso gyvenimo vienybę.

Susilaikyti nuo tariamos tamsos,

Švęsti šviesos tikrovę.

Susilaikyti nuo liguistų minčių,

Džiaugtis Dievo gydančiąja jėga.

Nekalbėti niekinančių žodžių,

Džiaugtis tyrinančiais žodžiais.

Susilaikyti nuo nepasitenkinimo,

Švęsti dėkingumą.

Susilaikyti nuo pykčio,

Švęsti kantrumą.

Susilaikyti nuo pesimizmo,

Švęsti optimizmą.

Susilaikyti nuo nerimo,

Gėrėtis Dievo Apvaizda.

Susilaikyti nuo priekaištų,

Švęsti pripažinimą.

Susilaikyti nuo negatyvumo,

Džiaugtis pritarimu.

Susilaikyti nuo nuolatinės įtampos,

Švęsti nuolatinę maldą.

Susilaikyti nuo priešiškumo,

Švęsti nesipriešinimą.

Susilaikyti nuo kartėlio,

Švęsti atleidimą.

Susilaikyti nuo rūpinimosi savimi,

Švęsti gailestį kitiems.

Susilaikyti nuo asmeninio teisumo,

Švęsti visuotinę tiesą.

Susilaikyti nuo baimės,

Švęsti viltį.

Susilaikyti nuo mieguistumo,

Švęsti entuziazmą.

Susilaikyti nuo įtarumo,

Laikytis tiesos.

Susilaikyti nuo minčių, kurios silpnina,

Džiaugtis pažadais, kurie įkvepia.

Susilaikyti nuo liūdesio šešėlių,

Švęsti giedrą saulę.

Susilaikyti nuo tuščių plepalų,

Švęsti tikslingą tylą.

Susilaikyti nuo slegiančių problemų,

Švęsti stiprinančią maldą.

Ateitis“ Nr.2, 2007 m.


Antoinette Bosco. Gavėnia. Neeilinė meilės istorija

Kodėl mums reikalinga gavėnia

„Krikščionybės didybė yra ta, kad

ji ieško ne dieviškų vaistų nuo kančios,

o dieviškojo jos reikalingumo.“

Simone Weil

Evangelijoje pagal Matą pasakojama istorija:

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Bet Jėzus atsakė: „Parašyta:

Žmogus gyvas ne viena duona,

bet ir kiekvienu žodžiu,

kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 1–4).

Toliau pasakojama apie tai, kaip velnias neketino liautis provokuoti Jėzų. Velnias žūtbūt siekė priversti nusilpusį Jėzų išduoti Tėvą ir paklusti jam, jį garbinti bei priimti jo šėtonišką galią. Pagražinta melu, kad kančios pasibaigs, ši galia gali atrodyti labai viliojanti. Jėzus atsakė velniui, parodydamas mums, kaip gelbėtis nuo blogio: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 4, 10–11).

Ši istorija pasakoja, kodėl mums reikalinga gavėnia. Kai susivienijame su Jėzumi Jo kovoje prieš Šėtoną, Jo išgyventa gavėnia atveria mūsų kentėjimo priežasties paslaptį. Per Jėzaus išmėginimus dykumoje ir pergalę prieš Šėtoną matome, kad mūsų kentėjimai yra ne baisus išbandymas, o gyvenimo realybė, kad Jėzaus pergalė gali būti drauge ir mūsų pergalė. Jėzaus guosti prisiartinę angelai yra ženklas mums, kad Dievas viską žino ir jaudinasi dėl mūsų. Dievas mūsų neapleis.

Kiekvienas tai atranda savaip per asmeninius gyvenimo įvykius. Išgyventos skyrybos ir vienišos vyresniojo įvaikinto sūnaus bei šešių mažų vaikų motinos patirtis privertė mane iš naujo nepaprastai kruopščiai ir atidžiai įvertinti savo vertybes, tikėjimą ir dvasingumo reikšmę mano gyvenime. Įsitraukę į problemas, nesibaigiančius darbus, kasdienę akistatą su žalingais ir skausmą sukeliančiais veiksniais, mes iš tikrųjų nepailsime, kartais negalime netgi melstis, kol nepasiekiame šiek tiek daugiau aiškumo, kodėl gyvenimas yra būtent toks.

Po skyrybų mano gyvenimas paniro į tamsą. Man nuolatos išsprūsdavo dejonė: „Kam reikia visų šių pastangų ir kančių?“ Bet kuris giliai kenčiantis žmogus gali lengvai prarasti tikėjimą pačiu gyvenimu, nes kenčiant gyvenimo paslaptis pernelyg dažnai gaubia tamsa. Sudėtingais ir skausmingais gyvenimo laikotarpiais sunku patikėti religinio tikėjimo skelbiamos Gerosios Naujienos teisingumu.

Tuo metu sakydavau sau: „Dabar yra gavėnios laikotarpis, ilgos tamsiosios naktys dykumoje.“ Kartais norėdavau šauktis išlaisvinimo. Bet tas išlaisvinimas būtų buvęs arba Velykos ir naujas gyvenimas, arba, kad ir kaip tai būtų sunkiai suprantama ir liūdna, amžinas Didysis penktadienis, išlaisvinantis iš sąmoningumo ir skausmo. Be atvangos šaukiausi Viešpaties pagalbos ir supratau, kad vienintelė vieta, kur galiu surasti viltį, yra dykuma. Toje vietoje sutinkame Kristų, drąsiai pasitinkantį savo paties skausmingą lemtį.

Nenoriu pasakyti, kad aš ar kas nors kitas iš tikrųjų gali atsakyti į žemiškojo skausmo ir netekties diktuojamą „Kodėl?“

Sutikę Jėzų dykumoje, galime su Juo pasidalyti savo sumaištimi. Stovėdami šalia Sūnaus, tikimės Dievo supratimo. Jėzaus artumas leidžia mums priimti savo kryžių, kaip priėmė Jis, ir nelaukti atsakymų į klausimus dėl gyvenime pralietų ašarų. Juk mūsų laukia kažkas nepalyginamai geresnis – amžinasis gyvenimas.

Dykumoje sutinkame savąjį Dievą, pasirodantį žmogaus pavidalu. Susiduriame su blogiu. Mums duodamas išbandymas priimti kryžių arba jo išsižadėti. Jėzus skelbė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Vadinasi, kaip rašė amžiną atilsį kunigas Ralphas W. Sockmanas, „tik nešdami vienas kito naštą, vykdome Jo įstatymą“. Autorius paaiškina plačiau:

Jūs pakeliate savo kryžių, kai keliaujate antrąją mylią anapus taip elgtis vertusios pareigos ir geros elgsenos. Jūs pakeliate savo kryžių, kai kenčiate dėl aukštesniųjų idealų, nors žemesnės normos nuo kančios būtų išvadavusios. Jūs pakeliate savo kryžių, kai paaukojate savo patogumą tam, kad galėtumėte tarnauti savo artimui, arba, rizikuodami būti nepopuliarūs, kovojate už kitų teises…

Turėdami Kristaus užuojautos pavyzdį, negalime vadintis Jo sekėjais, jei mūsų širdys neatsiveria pasaulio kenčiantiesiems…

Gavėnios laikas byloja, jog turime nešti savo kryžių, o ne tai, kad turime imtis dirbtinių „sunkumų“ ar susitelkti į save. Šis metas reiškia mūsų susijungimą su Jėzumi taip artimai, kad atsiranda troškimas tapti „kitu Kristumi“, idant niekada nenutrūktų Jo Tėvo žodžio skelbimas. Gavėnia yra dovana, užtikrinanti mus, kad niekada nesame vieniši, jei besąlygiškai pasikliaujame Kristumi ir gyvename pagal Jo mokymą.

Dykumoje Jėzus ištarė: „Eik šalin, šėtone!“ Mano manymu, tai yra galingiausi kada nors ištarti žodžiai. Jis žinojo, kad privalo priimti ištarmę „Aš tam esu gimęs“, net jei tai pareikalautų ištverti siaubingą kančią ir mirtį. Bet prieš tai Jis turėjo atlikti užduotį: visiems kada nors gimusiems ir dar užgimsiantiems atnešti meilę – savo Tėvo meilę – ir amžinojo gyvenimo pažadą.

Gavėnia – tos keturiasdešimt dienų dykumoje – buvo pradžia. Kitus trejus metus Jėzus paskyrė tam, kad parodytų, kaip stipriai Jis mus myli ir koks didis džiaugsmas mūsų laukia, jei ištikimai gyvensime pagal Jo mokymą – Jo Tėvo tiesos žodžius.

Gavėnią prasidėjęs procesas per trejus metus išsiplėtė ir pasiekė šlovingą pabaigą. Apie tai vaizdingai rašė katalikybę priėmęs britų rašytojas G. K. Chestertonas:

Trečios dienos rytą atėję Kristaus draugai rado nuverstą akmenį ir tuščią kapą. Jie suvokė išvydę stebuklą, bet net ir jie vargu ar suprato, kad tą naktį pasaulis mirė. Tai, į ką jie žvelgė, buvo pirmoji naujo pasaulio su nauju rojumi ir nauju pragaru diena, o Dievas tarsi sodininkas vėl vaikštinėjo po sodą, gaubiamas ne vakaro, o aušros vėsumos.

Supratau, kad gavėnia yra tiltas tarp dviejų žemiškųjų pasaulių. Mes trokštame patogumo, saugumo, pripažinimo; siekiame būti patrauklūs, sveiki ir išmanantys. Bet – kartais arba nuolatos – susiduriame su vienatve, liga, tragiškais įvykiais, pykčiu, baime, nuoboduliu ir netikėtomis nesėkmėmis. Galime pasiklysti šiame „žemiškumo“ labirinte, susidurdami su kas dieną siūloma nesuskaičiuojama gausybe savijautą gerinančių piliulių, kurios žada išsigelbėjimą nuo slegiančios tikrovės. Gavėnia per Dievo Sūnaus asmenį parodo mums vienintelę reikšmingą tikrovę – Dievo meilės tiesą.

Savo valia pasitraukęs melstis ir pasninkauti į dykumą, Jėzus matė, kas Jo laukia ateityje. Tėvo paklaustas, ar galės eiti tuo keliu, Jėzus atsakė „Taip.“ Noriai prisiimdamas pasaulio kančias – nuodėmes, Jis įrodė, kad kartu su Tėvu vienijasi su mumis visais. Tai reiškia, kad negalime kaltinti Viešpaties abejingumu mūsų skausmui, kad ir koks jis būtų – Jis išgyvena mūsų skausmą drauge su mumis. Jis netgi paliko kelio į dangų gaires: patvirtinimą, kad Tėvo meilė niekada nesibaigia.

Bet štai mus apninka sumaištis. Baisi sumaištis, kurią sukelia į nenusakomo aštrumo skausmą panardinantys netikėti sukrėtimai: mylimo žmogaus mirtis, kūną suluošinęs nelaimingas atsitikimas, protą pažeidusi smegenų liga ar šeimos namus išdraskęs viesulas. Galėčiau vardyti toliau, bet neverta. Skausmas nepasigaili nė vieno.

Didžiausia man tekusi kančia buvo trijų sūnų netektis.

Mano jauniausiam sūnui Peteriui buvo diagnozuotas stiprus smegenų cheminės veiklos nepakankamumas. Beveik vienuolika metų jis sirgo šizofrenija. Dvidešimt septynerių Peteris nusižudė. Jis rašė, kad daugiau nebepakelia skausmo ir trokšta „grįžti namo“, cituodamas C. S. Lewisą: „Žemė nėra mūsų nuolatiniai namai.“ Po dvejų metų mano sūnus Džonas su žmona Nancy buvo nužudyti miegantys savo ką tik įsigytuose namuose Montanoje. Ir štai neseniai, jau rašant šią knygą, dėl nepavykusio širdies ir inkstų persodinimo mirė mano sūnus Sterlingas.

Labai dažnai susimąstydavau apie Jėzaus motiną Mariją, kuri turėjo užduoti tokį patį klausimą, koks kildavo man po kiekvieno vaiko mirties: „Kodėl mano sūnus turėjo mirti?“ Manau, kad Dievas taip pat kankinosi žvelgdamas į savo mirštantį Sūnų.

Buvau girdėjusi sakant, kad vaiko netektis yra „nepakeliamas skausmas“. Ir iš tiesų mano sūnų gyvenimams taip tragiškai nutrūkus, išgyvenau didžiausias kančias. Jie buvo puikūs žmonės ir dar tiek daug galėjo duoti pasauliui. Buvau prislėgta, kad nesuvaldžiau to, kas nutiko mano sūnums. Nuolatos saugojau ir prižiūrėjau juos augindama, bet nesugebėjau jų apginti nuo tragiškos lemties. Jaučiausi niekam tikusi. Bet dar sunkiau nei savo kaltę išgyvenau jų nebūtį. Aš taip jų ilgėjausi ir tebesiilgiu! Beprotiškai trokštu vėl juos apkabinti. Galvodama apie juos jaučiu užliejantį pažįstamą silpnumą – mano siela kraujuoja, mane apleidžia gyvybė.

Kiekvienas didžiai kentėjęs negali likti „nepakeistas“. Skausmas gali mus priartinti prie Dievo arba visiškai nuo Jo nutolinti. Sutinku su amžiną atilsį rašytojos ir Kongreso narės Clare Booth Luces žodžiais, kuriais ji apmąsto savo gyvenimą prieš tapdama katalike:

Sielvartas turi apvalančiąją vertę. Juk Dievas negali pripildyti sielos, jei ši pirmiau nėra išvalyta nuo menkaverčių rūpesčių. O didis sielvartas yra tarsi milžiniškas visą gyvenimo šlamštą sudeginantis laužas. … Sielvartas žmogui suteikia galimybę padovanoti Dievui Jobo dovaną – pasitikėjimą aukščiausiuoju gėriu, nors atrodytų, žmogus yra tapęs blogio auka.

Iš tiesų manasis skausmas ištirpdė mano „menkaverčius rūpesčius“, o mano tikėjimas sustiprėjo, nors neradau atsakymų, kodėl gyvendami turime iškęsti tiek daug skausmo, nedorybių, blogio, liūdesio ir nesėkmių. Supratau, kad galiu būti stipri savo tikėjimu, kol stipriai laikausi Jėzaus rankos. Pats Jėzus ne visuomet iš karto turėjęs atsakymus, kaip liudija Jo šauksmas „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Po kiekvienos tragedijos tiesiog susitaikydavau su tuo, kad tikėjimas yra slėpinys, o viltis – neapibrėžtumas. Juk aš turėjau tai, kas tikra, – meilę. Niekas negalėjo iš manęs atimti meilės, kuri man buvo duota kartu su gyvybe ir kuria buvau apdovanota per visus savo sutiktus žmones. Man tapo visiškai aišku, kad meilė niekada nemiršta. Jėzus tai užtikrino. Supratau, kad tik laikas mane skiria nuo mylimų žmonių. Nors jie yra amžinybėje, o aš gyvenu laikrodžiams tiksint, mes visada esame kartu. Ir vieną dieną vėl visi susitiksime anapus.

Dvasinės kančios skausmas manęs nenutolino nuo Dievo turbūt todėl, kad į gavėnios kelionę, liudijančią meilės pergalę prieš mirtį, išsirengiau kartu su Jėzumi. Man buvo netikėta, kad prisiminimuose apie sūnus liūdesį visada pakeisdavo džiaugsmas. Buvau tikra, kad šio džiaugsmo išgyvenimas mane sieja su kažkuo didingesniu už gyvenimą, su absoliučia didybe – Dievu.

Pamenu, vieną dieną melsdamasi kalbėjausi su sūneliu Peteriu. Paklausiau jo, kodėl mūsų gyvenime turi būti tiek daug skausmo. Išgirdau jo atsakymą: „Nes ir Dieve yra skausmo.“ Niekuomet nemąsčiau apie kenčiantį Dievą. Argi Jis ne visagalis? Tiesa, visada žinojau, kad Dievo Sūnus Jėzus kentėjo. Bet ši nauja įžvalga mane sujaudino, aš vėlei išgirdau atokiai sode raudantį Jėzų, maldaujantį savo Tėvą atimti iš Jo kančios taurę. Tą akimirką supratau, kad tai buvo Kosminio Kristaus rauda. Vienintelis Jėzus galėjo taip stipriai maldauti, nes tobulai suprasdamas visa, kas sukurta šiapus dangaus, Jis buvo tiltas tarp Dievo ir visatos. Jis sutiko vykdyti savo Tėvo prašymą ir Jo rauda ėmė mus vesti į mūsų atgimimą danguje.

Supratau, kad kančia turi nepaprastą savybę: jei į savo kentėjimą žvelgiame kaip į Jėzaus, tai kartu su Juo dalyvaujame pasaulio atkūrime. Kai taip mąstome, kančia nebetrukdo mums kvėpuoti ir augti. Tampame Jėzaus mokymo sukurtais naujaisiais žmonėmis. Tampame tokie kaip Jis – gailiaširdžiai ir mylintys Dievo vaikai.

Kančioje jaučiu paguodą, nes per savo kartu su Jėzumi gavėnios kelionę supratau, kad mes niekuomet nesame vieni. Dar labai seniai Izaijas pranašavo, kad ateis, atiduodamas save mirčiai, prisiimti „daugelio nuodėmes“ (plg. Iz 53, 1–12) ir atvers mums vartus į Tėvo Karalystę. Vieni tiki, jog šioje ištraukoje kalbama apie kenčiančio asmens atperkančią mirtį, kiti mano, kad kalbama apie žydus – „kenčiančią grupę“. Rašytojas Joelis Marcusas savo knygoje „Jėzus ir holokaustas“ (Jesus and the Holocaust), apmąstydamas kančios ir vilties temą, pasiūlo įdomią interpretaciją. Jo požiūriu, Izaijo žodžiai (Iz 53, 1–12) „yra nepaprastos Jėzaus galios įveikti klaidingą žmogiškąjį supratimą ir, atsikračius išankstinių žmogiškųjų nuostatų, kiekvienai kartai pateikti save naujai liudijimas“.

Malda (Iz 53)

Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome?

Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka?

Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje,

kaip šaknis iš sausos žemės.

Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus:

matėme mes jį, bet nepamėgome.

Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,

skausmų vyras, apsipratęs su negalia, –

toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą.

Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku.

Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,

mūsų skausmus sau užsikrovė.

O mes laikėme jį raupsuotu, –

Dievo nubaustu ir nuvargintu.

Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,

ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.

Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,

mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

Visi mes lyg avys pakrikome,

kiekvienas eidamas savuoju keliu,

o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų.

Nors ir buvo žiauriai kankinamas,

bet pakluso, – burnos nepravėrė.

Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,

kaip tyli avis kerpama,

taip jis nepratarė žodžio.

Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas,

ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą?

Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto

ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,

kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių,

laidojimo vieta su piktadariais,

nors jis nebuvo padaręs nieko bloga

nei ištaręs melagingo žodžio.

Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią.

Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę,

matys palikuonių ir gyvens ilgai.

Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.

Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje,

per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį,

prisiims jų bausmę už kaltes.

Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,

su galiūnais grobiu jis dalysis,

nes jis save atidavė mirčiai

ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių.

Jis prisiėmė daugelio nuodėmę

ir užsistojo už nusidėjėlius.

Ištrauka iš A. Bosco knygos „Gavėnia. Neeilinė meilės istorija“

„Katalikų pasaulio leidiniai“, 2008

Gavėnia ir Pelenų trečiadienis

 

Vasario 6 d. – Pelenų trečiadienis, Gavėnios pradžia.

Gavėnios sekmadienių (ypač A metų) Evangelijos skaitinių seka įspaudžia šiam laikotarpiui labai įtaigią teminę struktūrą. Jau pirmais sekmadieniais pagal tris sinoptikus skaitomi skaitiniai apie Jėzaus pasninką dykumoje (pirmas sekmadienis) ir jo atsimainymą (antras sekmadienis). Šiedu skaitiniai gavėniai suteikia pagrindinę tonaciją ir spalvą: šešėlis ir šviesa, kova su blogiu ir dieviškasis nušvitimas. Kitų trijų sekmadienių skaitiniai labiau skirti katechumenams parengti krikštui ir krikščioniškąją tautą – Tikėjimo išpažinimui Velykų naktį. Štai trys svarbiausios krikšto katechezės Evangelijoje: Kristaus apsireiškimas samarietei (trečias sekmadienis), aklojo išgydymas (ketvirtas sekmadienis) ir Lozoriaus prikėlimas (penktas sekmadienis). Jos privalomai skaitomos A metais, bet atsispindi visose Mišių maldose (dėkojimo giesmėse, pradžios maldose, komunijos priegiesmiuose). Jas galima skaityti ir B bei C metais. Tačiau šiems dvejiems metams galima rinktis dar dvi Evangelijos skaitinių sekas: vienoje žadamas Kristaus išaukštinimas ant kryžiaus (B), kitoje raginama atsiversti, atskleidžiant Viešpaties gailestingumą (C).

Šeštas Gavėnios sekmadienis yra Verbų ir Kančios sekmadienis, žymintis Didžiosios savaitės pradžią. Ankstesnėmis savaitėmis dažnai primenama Kristaus kančia, tačiau maldose ir skaitiniuose pabrėžiamas atsivertimas ir atgaila kaip būtinas lavinimasis, norint tapti Jėzaus mokiniais. Nuo Verbų sekmadienio iki Velykų Bažnyčios žvilgsnis ištisai sutelktas į Viešpatį ir Mokytoją. Ji seka Juo žingsnis po žingsnio, kad kartu su Juo iš naujo išgyventų Jo slėpinio įgyvendinimo tarpsnius, „išėjimą“pas Tėvą.

Pastaba dėl gavėnios kaip atgailos pobūdžio

Kartais gavėnia būdavo perdėm suvokiama kaip susilaikymo nuo maisto laikas. Tačiau XX a. Bažnyčia, nors ir primygtinai pabrėždama didžiulę pamaldumo ir atgailos praktikos svarbą, gerokai sušvelnino pasninko taisykles. Atgailos tikslas – atitaisyti savyje tai, kas graso įtraukti į nuodėmę, ir skatinti tai, kas veda į gera. Žinoma, reikia laikytis keleto privalomų Bažnyčios nurodymų dėl maisto: pasninkauti Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį, penktadieniais susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Susilaikymo nuo mėsiškų valgių taisyklė draudžia valgyti žinduolių bei paukščių mėsą ir tai, kas tiesiogiai susiję su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes.

Pasninkaujant leidžiama per dieną sočiai pavalgyti tik kartą, kitus du kartus (pvz., rytą ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Geriant vandenį, pieną, vaisių sultis, pasninkas nepažeidžiamas.

Galbūt kai kas čia jaus stipresnį įkvėpimą. Pavyzdžiui, pagal naujausius Lietuvos vyskupų patarimus galima susilaikyti nuo prabangaus maisto arba atsisakyti nesaikingo pomėgio ar net priklausomybę sukeliančių produktų: saldumynų, kavos, alkoholinių gėrimų, tabako ir pan.

Tačiau apskritai gavėnia yra išskirtinis laikas, kuriuo kiekvienas, pasak šv. Teresės Avilietės, gali „išravėti savo daržą“. Kas uoliai to imsis, tas veikiai ras savo padėčiai tinkamų atgailos ir pamaldumo būdų. Štai keletas jų: tvardyti savo regą ir klausą, susilaikant nuo televizoriaus žiūrėjimo; laikytis išorinės bei vidinės tylos ir rasti daugiau laiko dvasiniams skaitiniams, maldai bei adoracijai vienumoje; šiokiadieniais dalyvauti Mišiose; lankyti ligonius ligoninėse ar senelių namuose; priimti svetimšalius; dalytis su labiausiai stokojančiais… Tokia yra šiuolaikinė ir labai veiksminga gavėnios praktika.

Viena sudedamųjų gavėnios atsivertimo dalių yra susitaikinimas su Dievu ir artimu. Šis susitaikinimas reiškiasi ir vyksta per Sutaikinimo sakramentą. Bažnyčia primygtinai reikalauja, kad kiekvienas jį priimtų prieš Velykas. Tam būtinas asmeninis dialogas su kunigu. Nuodėmių išpažinimui rengiamasi šiuolaikiniam pasauliui pritaikytu sąžinės patikrinimu. Susitaikinimas su Dievu įmanomas tik trokštant ir stengiantis susitaikinti su artimu. Maldoje „Tėve mūsų“ iš tiesų tariame: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, o Evangelijoje pagal Matą Viešpats pabrėžia: „Jei jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 11-15)

 

Pelenų trečiadienis

 

Pelenė

Gavėnia anksčiau prasidėdavo tik pirmą Gavėnios sekmadienį, tą dieną, kai Bažnyčioje skaitoma apie Jėzaus gundymą dykumoje. Kristus pasninkavo keturiasdešimt dienų, ir šis skaičius buvo pasirinktas kaip matas, nustatantis metų laikotarpį, per kurį krikščionys, katechumenai ar pakrikštytieji atgailaudami dvasiškai rengėsi Velykų šventei. Tarp pirmo gavėnios sekmadienio ir Velykų yra šešios savaitės, iš viso 42 dienos. Tačiau šeši sekmadieniai niekada nebuvo pasninko dienos, todėl iš tiesų lieka tik 36 atgailos dienos.

Šiam skaičiui papildyti tradicijoje netrukus prigijo paprotys gavėnią pradėti trečiadienį prieš pirmą sekmadienį, ir ši diena tapo Pelenų diena. Šios dienos Mišiose skaitomi trys skaitiniai, kaip ir sekmadieniais bei iškilmių dienomis. Pranašo Joelio kvietimas Dievo tautai susirinkti bei visa bendruomene atgailauti ir raginimas iš visos širdies atsiversti (pirmas skaitinys) parengia klausytis šv. Pauliaus, maldaujančio „Kristaus vardu“: „Susitaikinkite su Dievu“, nes „dabar palankus metas“ (antras skaitinys). Galiausiai Evangelijoje Jėzus moko, kaip nusiteikus dera duoti išmaldą, melstis ir pasninkauti.

Svarbiausia šios dienos apeiga, be jokios abejonės, yra pelenų barstymas, simbolizuojantis gavėnios kaip atgailos laikotarpio pradžią. Šiuo judesiu Bažnyčia pirmiausia nori priminti, kad „dulkės esame ir dulkėmis virsime“. Juk po pirmos žmonių nuodėmės mūsų prigimtis tapo silpna ir nuodėminga, mes patekome mirties valdžion. Tačiau Jėzuje Kristuje mums teikiamas išganymas. Kad jį gautume, mes raginami „atsiversti ir tikėti Evangelija“. Katechumenams gavėnia suteikia progą pirmą kartą įžengti į atsivertimo ir tikėjimo pagilinimo kelią prieš krikštijantis Velykų naktį. Tuo pačiu keliu kasmet žengia ir kiti krikščionys, norėdami atitaisyti kitų laikų silpnybes ir apsileidimus. Pasak Benedikto XVI, mums visiems „gavėnia yra proga ,iš naujo tapti’ krikščionimis, nuolat keičiantis viduje ir vis labiau pažįstant bei mylint Kristų“. Tai leis mums per Velykas atnaujinti krikšto pažadus ir gauti daugiau malonių.

 

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas

 

 

Gavėnia

 

 

 

 

 

Zenekos nuotrauka

„Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė“ (Jn 1,5). Pradedant gavėnią šie Jono Evangelijos žodžiai mums yra reikšmingi. Jėzus Kristus yra šviesa, perskrodusi nuodėmės tamsą, kuri šiuo metu taip matoma pasaulyje. Tačiau tamsa nenugali šviesos. Ir tai yra mūsų viltis.

Tamsa neužgožia šviesos, nes per mirtį ant kryžiaus Jėzus nugalėjo tamsybių jėgas, nugalėjo nuodėmę ir mirtį. Krikščionims tai yra didelė, garbinga, pilna vilties tiesa. Tiesa, kuri turi jėgą pakeisti mūsų gyvenimą, jeigu mes ją priimame ir tikime.

Truputis istorijos

Pirmuosius 300 metų po Jėzaus mirties Velykos buvo vienintelė šventė, švenčiama  krikščionių  bažnyčioje. Perėjimas (passover – pascha) buvo svarbiausia žydų šventė, kuria jie minėdavo mirties angelo praėjimą pro izraelitų namus, kai mirtis palietė visus egiptiečių pirmgimius.

Kadangi Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė Perėjimo šventės laikotarpiu, tai pirmiesiems krikščionims buvo natūralu įžiūrėti Jėzuje Perėjimo išsipildymą, kai Jis iš savo žmogiškos tarno padėties perėjo į dangaus garbę pas Tėvą. Krikščionys pradėjo švęsti Perėjimo laikotarpį su ypatingu dėkingumu už Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.

Pasiruošimas krikštui

Gavėnios pradžia, kaip pasiruošimas Velykoms, buvo susijusi su atsivertusiųjų į krikščionybę pasirengimu krikštui. Tas laikas buvo skirtas jiems priimti šviesą, kuri šviečia gyvenimo tamsoje. Pačioje pradžioje žmonės būdavo krikštijami tuoj pat, kai tik išpažindavo Jėzų. Vėliau buvo įvestas pasiruošimas krikštui ir Velykos tapo krikštijimo tradiciniu laiku.  Krikštas būdavo atliekamas visiškai pasineriant į vandenį, ir, išlipus iš vandens, nauji krikščionys išeidavo į naują gyvenimą. Simboliškai tai reiškė dalyvavimą Jėzaus mirtyje ir prisikėlime.

Apaštalas Paulius rašo: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame su Juo palaidoti mirtyje. Kaip kad Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, tai ir mes pradedame gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3-4).

Taigi gavėnios atsiradimas yra siejamas su kandidatų pasirengimu krikštui. Šv. Augustino laikais, ketvirtajame šimtmetyje, kandidatų paruošimas dažnai užtrukdavo dvejus ar trejus metus. Kadangi visi būdavo krikštijami per Velykas, tai kiti, jau pakrikštyti tikintieji, melsdavosi už juos ir pasninkaudavo. Manoma, kad ir pasninkas prasidėjo nuo to laiko, kaip savanoriškas krikščionių jungimasis maldai už besirengiančius krikštui. Buvo parinkti specialūs gavėnios mišių skaitiniai. Senojo Testamento skaitiniai sujungti su Evangelijomis ir visur jaučiamas Dievo minties tęstinumas.

Kodėl 40 dienų?

Šv. Rašte 40 yra reikšmingas skaičius. Jėzus dykumoje pasninkavo 40 dienų, todėl ir Bažnyčiai atrodė priimtina, kad pasninko laikotarpis tęstųsi 40 dienų. Izraelitai dykumoje praleido 40 metų, kol perėjo Jordano upę ir pasiekė pažadėtąją žemę. Besiruošiantiems krikštui tai  buvo ypatingai reikšminga. Vandens krikštas ir Jordano upė veda prie to paties naujo gyvenimo. Tikėjimu ir krikštu jie tampa Dievo vaikais ir Jo pažadų paveldėtojais. Mozė praleido 40 dienų Sinajaus kalne, Elijas keliavo 40 dienų į Horebo kalną, tik vieną kartą pavalgęs angelų atneštos mėsos. Taip pat Senojo testamento Jonos knygoje, kai pranašas kvietė Ninevę atgailauti, parašyta: „Dar 40 dienų ir Ninevė bus sunaikinta“.

Dvasinis augimas

Be kandidatų pasiruošimo krikštui, gavėnia taip pat tapo atgailos laikotarpiu atgailaujant už savo nuodėmes. Iš to kilo kaktos  paženklinimas pelenais Pelenų dieną. Vėliau, kai vieša atgailos forma pranyko, gavėnia visiems liko pasiruošimo Velykoms laikotarpiu, kad geriau būtų paminimas Jėzaus perėjimas iš žemės į Tėvo karalystę.

Gavėnos metu ypač buvo pabrėžiama malda, pasninkas ir aukų davimas – išmalda.  Visi šie trys geri darbai yra minimi Kristaus pamoksle nuo kalno. Jie veda į dvasinį augimą ir šventumą.

Tačiau gaila, kad visa tai dažnai yra klaidingai suprasta, manant, kad mes užsitarnaujame Dievo malonę pasninku ir gerais darbais. Tai nėra Jėzaus apaštalų ar Bažnyčios mokymas. Pasninkas yra vienas iš krikščionių ginklų dvasinėje kovoje su piktąja dvasia. Ryšys tarp pasninko ir atsispyrimo šėtonui yra aiškus Evangelijoje, kur po 40 pasninko dienų Jėzus dykumoje buvo gundomas šėtono.

Dvasinės kovos ginklai

Pasninkas, malda ir aukų davimas yra  savęs atsižadėjimo ginklai. Tai yra sakymas „ne“ savo norams, jausmams, troškimams. Mes sakome „ne“ savo apetitui, pasninkaudami mes pradedame valdyti savo norus ir nesileidžiame būti jų valdomi.

Noriu paminėti keletą kitokių pasninko rūšių, ne tik susilaikymą nuo maisto.

Gavėnios metu patartina pasninkauti susilaikant nuo pykčio, rodant daugiau meilės savo artimui. Pasninkas nuo kito žmogaus teisimo ir smerkimo, prisimenant, kad Jėzus atleidžia mūsų kaltes ir priima mus tokius, kokie esame.

Pasninkas nuo nusivylimo, nes Jėzus turi kitokius planus, kurie kartais nesutinka su mūsų norais.

Pasninkas nuo nuolatinio skundimosi, prisimenant momentus, kad išgyvenome Jėzaus teikiamą džiaugsmą.

Pasninkas nuo širdies kietumo – atleiskime visiems, kurie mus yra įskaudinę ar užgavę.

Ir galiausiai – pasninkas nuo išlaidavimo. Stenkimės mažinti nebūtinus pirkimus ir atiduoti tuos pinigus labdaringiems tikslams, sušelpiant tuos, kurie reikalingi mūsų pagalbos.

Jeigu bent per gavėnią išgyvensime šiuos pasninkus, jie mus paženklins, kad esame krikščionys.

Šiek tiek apie maldą. Gal atrodo keista, kad ir malda yra savęs atsižadėjimas, bet iš tikrųjų taip yra. Dažnai mes  nesijaučiame, kad norime melstis, vis atidedame maldą kitam kartui ir darome ką nors, kas mums duoda didesnį pasitenkinimą.  Yra labai svarbu pasiryžti:  kada kasdien melstis, kaip ilgai ir už ką melstis. Tuo būdu malda tampa ne tik savęs atsižadėjimo ginklu, bet ir priemone pajusti artimesnį  Viešpaties buvimą savo gyvenime.

Aukų davimas taip pat yra savęs atsižadėjimo praktika. Kai duodame maisto arba pinigų tiems, kuriems labiau reikia, mes įveikiame savo gobšumą, kuris yra kiekvieno žmogaus prigimtyje. Tik Dievas yra visko absoliutus savininkas. Ką mes turime, tai yra Jo mums duota, kad saugotume ir pagal Jo valią tvarkytume.

Šviesa spindi tamsoje

Gavėnia yra specialus laikotarpis, kada mes turime galimybę atidaryti savo širdis Dievo malonės veikimui, kad mūsų gyvenimas pasikeistų. Mūsų Tėvas nori, jog mes būtume atviri tai malonei, jog suprastume Jėzaus kryžiaus reikšmę ir leistume tam kryžiui pakeisti mūsų gyvenimą. Jis nori, kad mes priimtume Kristaus šviesą ir kad ta šviesa sunaikintų nuodėmės tamsą.

Atsisukim į Viešpatį šią gavėnią ir leiskime Jam būti mūsų gyvenimo centru. Sakykime Jam, kad mes priimame viską, ką Jis nori mumyse padaryti. Jis yra ištikimas savo pažadams, tai tikėkim, kad Jo pažadai bus įvykdyti mumyse.

Dangiškasis Tėve, aš meldžiuosi, kad šis gavėnios laikotarpis būtų proga mano dvasiniam augimui. Padėk man atrasti praktiškų būdų, kad nugalėčiau savo kūniškus, pasaulio siūlomus troškimus. Šventoji Dvasia, liepsnok mano širdyje, kad aš pažinčiau Jėzaus kryžiaus jėgą ir kad Jo šviesa spindėtų mano gyvenime.

Bernardinai.lt

Benediktas XVI: „Gavėnia – kasmet atnaujinamas katechumenatas“

 

 

 

 

 

Santrauka:

Gavėnia mus veda į Velykų iškilmę. Apmąstome ir ruošiamės džiugiai švęsti didįjį mūsų išganymo ir naujo gyvenimo su Kristumi slėpinį. Šį naująjį gyvenimą kiekvienas esame gavę krikšto akimirką. Nieks savo jėgomis negali sau pelnyti amžinybės. Tik Dievo Gailestingumas, kuris naikina pasaulio nuodėmę, gali ją mums suteikti.

Tad ir krikštas nėra iš praeities paveldėtas ritualas, bet yra gyvas susitikimas su Kristumi, kuris nulemia kiekvieno pakrikštytojo likimą, apdovanoja naujuoju gyvenimu ir jį palaiko savąja malone.

Esama glaudaus ryšio tarp Krikšto ir Gavėnios. Taip pat ir Gavėnią užbaigianti Velyknakčio liturgija susieta su Krikštu. Šiame sakramente išgyvename tą didį slėpinį, kuriame žmogus miršta nuodėmei ir keliasi naujam gyvenimui su Kristumi. Mes privalome nuolatos palaikyti ir gaivinti šitą didžiąją malonę.

Gavėnia ir yra tarsi kasmet atnaujinamas katechumenatas, kuris ir pirmaisiais krikščionybės amžiais, ir šiandien yra krikščioniško gyvenimo mokykla, yra kelias vedantis žmogų į radikalų gyvenimo pakeitimą.

Šituo keliu mus veda Dievo Žodis. Gavėnios sekmadienių liturgija katechumenus palaipsniui rengia įkrikščioninimo sakramentui, o mus visus ji moko ištikimiau sekti Kristų.

Pirmasis Gavėnios sekmadienis kalba apie žmogaus likimą šiame pasaulyje. Mes būtume visiškai bejėgiai, jei Dievas mums nebūtų ištiesęs pagalbos rankos. Kristus, kaip ir mes buvo gundomas. Jo pergalė prieš gundytoją yra ir mūsų būsimo laimėjimo laidas.

Taip pat ir antrojo sekmadienio liturgijoje minimas Kristaus atsimainymas byloja apie būsimą Jo prisikėlimą ir apie visų mūsų laukiantį sukilninimą Kristaus pavyzdžiu.

Trečiojo Gavėnios sekmadienio liturgija pasakoja apie Jėzų parašantį samarietę duoti jam gerti. Šita Evangelijos scena byloja, jog Dievas nori sužadinti mūsų širdyse Jo troškimą.

Pagydyto neregio sekmadienis mums sako, jog Kristus yra pasaulio šviesa.

Lozoriaus prikėlimo iš numirusių sekmadienį Viešpats mus pastato didžiausio slėpinio akistatoje. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ – sako Jėzus ir klausia kiekvieną iš mūsų: „Ar tai tiki?“

Galiausiai Didžiosios Savaitės kelio viršūnė yra Velykų Tridienis ir ypač Velyknakčio budėjimas. Katechumenų krikštas ir mūsų visų krikšto pažadų atnaujinimas, pasinardinimas Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje, mus skatina išsivaduoti iš visko kas nebūtina, kas mus slegia prie žemės, kas trukdo būti dosniems Dievui ir artimui.

Tradicinėmis pasninko, išmaldos ir maldos praktikomis Gavėnia mus moko radikalesnės meilės. Pasninkaudami, kukliau padengdami stalą, mes mokomės įveikti savo egoizmą.

Duodami išmaldą kovojame su godumo yda. Stabmeldiškas materialinių gėrybių garbinimas atitolina mus nuo kitų žmonių ir nuo Dievo, o taip pat pastato mus į Kristaus palygime minimo neišmintingo žmogaus vietą, kuris visko pertekęs, pats sau kalbėjo: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk“. Žinome, kaip Viešpats tai įvertino: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12,19-20).

Brangi ir nepamainoma yra ir malda, nes mūsų širdyje bylojantis Dievo balsas skatina mums žengti tikėjimo keliu, kuriuo pradėjome eiti Krikšto dieną.

Gavėnios metas yra puiki proga iš naujo pripažinti savo silpnumą, nuoširdžiai įvertinti savo gyvenimą ir priėmus Susitaikinimo Sakramento malonę drąsiai žengti link Kristaus.

 

Komentarų: 0

(privalomas)
(privalomas, bet nebus skelbiamas)