Iš piligriminės kelionės į Lenkijos šventoves

   Kaip jau įprasta, Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugija kasmet organizuoja piligriminę kelionę į Lenkijos išgarsėjusias šventas vietas. Šiemet lapkričio 10 – 11 dienomis, tarpe 47 piligrimų, teko laimė ir mums, penkioms rožinio mylėtojoms iš Rokiškio dekanato apsilankyti stebuklais garsėjančiose vietose.

Šeštadienio ankstų rytą, mašina, vairuojama  Irenos Saikalienės, laimingai pasiekėme Panevėžį. Įsėdome į užsakytą autobusą ir 5 val. 30 min. jau važiavome Lenkijos link. Buvo labai malonu, kad kartu su mumis važiavo Pasvalio kunigas Miroslavas ir vienuolė kotrynietė Monika iš Panevėžio.

Piligriminė kelionė – tai galimybė pamiršti problemas, gyventi su malda čia ir dabar, jausti artimo meilę ir šilumą ir mokytis iš jo. Taip gimsta  įdėjos, protingi patarimai, rodos taip tobulėjame. Į namus grįžtame geresni, ramesni ir tuo norime užkrėsti kitus.

Dėka mus lydėjusio kunigo ir vienuolės, kelionės metu , ne tik meldėmės, bet ir  klausėmės jų dvasinių pamokymų, kurie vertė susimąstyti. Man įsiminė kun. Miroslavo žodžiai, kad nuodėmingas , netikintis žmogus dažnai jaučiasi pats nelaimingas, viskuo nepatenkintas ir tą  perduoda šalia esančiam. Toks žmogus visada kaltina kitus, tik ne pats save. Mūsų tarpe tokių nebuvo. Mes keliaujantys visi jautėmės pakiliai, buvome laimingi,   dalinomės šypsena ir šiluma. Tikėjimas tikrai daro stebuklus.

Vienuolė Monika šiai kelionei paruošė mums siurprizą. Ji apie mus galvojo net nežinau prieš kiek laiko. Visiems keleiviams ir vairuotojui buvo paruošusi raudoną širdutę. Joje buvo užrašiusi skirtingas mintis, kurios vertė susimąstyti. Sekančią dieną, grįždami namo autobuse kiekvienas pakomentavome, kaip supratome. Tai buvo labai nuoširdu ir įdomu

Pirmiausia atvykome į Studeničną. Šioje vietoje 1715m. apsigyveno atsiskyrėlis vienuolis, kuris pritraukė žmones savo pamaldumu . Vėliau jis salą paliko. XVIII a. pabaigoje iš Vilniaus atvyko atsiskyrėlis karininkas. Vėl čia   pritraukdavo daug žmonių. Čia žmonės patirdavo stebuklingų išgijimų. Tebėra šulinys, iš kurio gėrėme vandenį. 1999m.čia lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Jis parašė žodžius: „Čia lankiausi daug kartų, bet kaip popiežius pirmą ir galbūt paskutinį kartą“. Popiežius mėgo čia plaukioti. Toje vietoje, kur jis išlipdavo į krantą ,jam pastatytas paminklas, prie kurio mes nusifotografavome. Pasimeldę koplyčioje, vykome į Rožanestoką. Bazilikoje pasimeldėme prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo, išklausėme šv. Mišias, pasistiprinom Eucharistija, susidomėję klausėmės vietinio kunigo pasakojimo.

Iš Rožanestoko penkias valandas važiavome į Getčvaldą. Buvo vėlus laikas, todėl iš autobuso persikraustėme iškart į viešbutį. Patogiai pailsėję, 7val.30min.  jau meldėmės xvi a. pastatytoje bažnyčioje rožančiaus malda. Po to išklausėme šv. Mišias, priėmėm Eucharistiją. Šioje bažnyčioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, kuris 1967m. buvo karūnuotas popiežiaus Jono Pauliaus II. Paveikslas po vakarinių šv. Mišių uždengiamas, o prieš rytines šv. Mišias atidengiamas.

Marija yra sielų ir kūnų gydytoja, todėl ir šioje šventoje vietoje vyko daug stebuklų. Čia žmonės patiria daug malonių. 1877m. vyko Apsireiškimas trylikos metų mergaitei Justinai. Birželio 27d. 21val. vakare, skambant varpams Viešpaties Angelo maldai, įvyko Apsireiškimas. Kitą vakarą Apsireiškimą matė ir kita mergaitė. Trečią dieną jau galėjo kalbėtis. Marija sakė: „ Esu Nekalta Mergelė ir noriu, kad kasdien kalbėtumėt rožinį‘‘. Daug žmonių čia ateidavo su savo problemom ir gaudavo iš Dievo Motinos patarimų. Apsireiškė 160 kartų.Toje       vietoje augo klevas, iš kurio buvo padarytas kryžius. Pastatė koplytėlę.  Mergaitės, pamačiusios koplytėlėje Marijos statulą, pradėjo verkti, nes jų matyta Marija buvo daug gražesnė.  Dabar koplytėlėje matėme padėtą išlikusį klevo kryžiaus gabalą.  Truputį paėjus yra stebuklingas šaltinis. Mergaitės matė, kaip rugsėjo 8d. Marija laimino šaltinį. Jos sakė, kad Marija laimina taip pat, kaip kunigas. Marija priminė, kaip yra svarbu laiminti, kad turime laiminti kitą žmogų. Iki šios dienos čia vyksta stebuklai. Mums papasakojo vieną atsitikimą.  Septyniolikos metų berniukas sirgo kaulų vėžiu, kuris perėjo į plaučius.  Berniukas ir jo klasės draugai pradėjo melstis rožinį. Berniukas, paliegęs, nuo chemijos netekęs plaukų, atvyko su šeima ir gydytoju į Getčvaldą. Atlikęs pas kunigą išpažintį, po šv. Mišių nuėjo prie šaltinio. Gėrė vandenį ir prausėsi. Tai buvo šeštadienis. Pirmadienį išvyko į Varšuvos klinikas. Plaučiuose vėžio nebebuvo. Ketvirtadienį jam buvo nuplanuota kojų amputacija, bet jos nebeprireikė. Kai atvyko prie šaltinio padėkot Dievo Motinai, paliudijo, kad jam prieš operaciją išgėrus vandens, pajuto šilumą. Taigi rožinio malda- kaip mažas egzorcizmas. Kokia galinga. O ši vieta vadinama Lenkijos Lurdu. Ji lyginama su Lurdu , Fatima. Čia dirba vienuolės kotrynietės. Koks malonus sutapimas, kad su mumis keliavo taip pat kotrynietė sesuo Monika.

Sužinoję apie įvykusius stebuklus, pasimeldę  ir padėkoję  Švc. Mergelei Marijai už gautas malones, ėjome prie stebuklingo šaltinio. Laukdami eilėje, kol kiekvienas priartėsim prie vandens, su viltimi ir pasitikėjimu nuoširdžiai meldėmės rožinį. O kokia malonė užliejo mus, kokia dvasinė atgaiva, kai galėjome atsigerti ir nusiprausti. Tai žodžiais sunku apsakyti, tą galima tik pajausti.

Iš Getčvaldo vykome į Šv. Lipką. Lietuviškai tai būtų Šv. Liepelė. Pasak vienos legendos kryžiuočių pilyje mirties bausme nuteistam kaliniui apsireiškusi Dievo Motina, paliepė jam iš medžio išdrožti figūrėlę. Kalinys ėmėsi darbo. Sekančią dieną, kai teisėjai pamatė jo darbo vaisių-Dievo Motinos su vaikeliu rankose figūrėlę ir išklausė jo pasakojimą apie apsireiškimą, pripažino tai Dievo malonės suteikimo kaliniui ženklu, ir jie dovanojo jam gyvybę. Kalinys iškeliavo, ieškodamas liepos, kurioje  galėtų pastatyti išdrožtą figūrėlę ir padėkoti už stebuklingą gyvybės  išgelbėjimą. Tai įvykdęs jis sugrįžo į savo gimtą kraštą. Kiti pasakojimai byloja apie tolesnį figūrėlės likimą. Pasakojama apie neregį, kuris prisilietęs, atgavo regėjimą, taip pat ir apie piemenėlius, parklaupusius priešais liepą ir balsu šlovinančius Dievo Motiną. Piemenėliai pasakojo apie šį įvykį visiems sutiktiems žmonėms. Kai žinia apie įvykusius stebuklus pasklido po apylinkę, artimųjų miestelių gyventojai norėjo  figūrėlę turėti pas save.  Procesijos metu figūrėlė buvo pernešta į parapijos bažnyčią Kentšyne. Tačiau jau sekančią dieną figūrėlė atsirado pirminėje vietoje. Taip įvyko keliskart. Tuomet buvo nutarta palikti figūrėlę medyje, o aplink ją pastatyti koplyčią taip, kad jos viduryje augtų liepa. Legenda pasakoja, kad liepa visuomet žaliavo.

Bažnyčioje matomi užrašai pirmųjų stebuklų datas nurodo apie 1300 m.  Mus  visus

čia sužavėjo 1721m. pastatyti vargonai.  Tai nuostabus angelų orkestras. Kadangi šv. Mišių metu angelėliai nejudėjo, mums paskui parodė. Išgirdome keletą kūrinių ir pamatėme pagal muziką judančias figūrėles. Tai buvo nuostabu. Vargonų prospektas turtingai išpuoštas augaliniais ornamentais, perpintais stilizuotomis juostomis, patalpintos medinės vazos su gėlėmis, o taip pat judančios angelų figūrėlės, vaizduojančios angelų orkestrą. Dešiniajame bokšte esantis Arkangelas Gabrielius lenkiasi Marijai, kuri jam atsako linktelėdama galva. Viduriniame  bokšte skamba varpeliai, o  ant jo stovintis angelas groja mandolina ir judina spinduliais papuoštą galvą. Patalpinti maži angelėliai judina varpelius, o dviejų didesnių angelų su trimitais figūros sukasi ratu. Šoniniuose instrumento bokštuose sukasi žvaigždės. Virš vargonų pakilusi ,debesų ir spindulių apsupta, balandėlės pavidalo Šventoji Dvasia.

Pasigrožėję nuostabia šventove, šventoriuje nusifotografavę, visi gerai nusiteikę, pilni Šventosios Dvasios dovanų, sėdome į autobusą ir važiavome namo. Ši kelionė ilgai liks atmintyje. Joje vyko ir mažų stebuklėlių, kurių čia nesurašysiu, tik galiu trumpai pasakyti mus lydėjo Meilė ir Globa.

Ona   Seibutienė

Rokiškio dekanato Gyvojo Rožinio vadovė