Išpažintis

Kodėl reikia išpažinties, jei po to vėl nusidėsi?

Kai parsideda gavėnia, būtinai mama ar močiutė lyg tarp kitko primins: „Vaikai, eisim į bažnyčią Velykinės išpažinties“. Ir eini atlikti tos velykinės pareigos. O galvoje sukasi mintys: „Kodėl reikia išpažinties, jei po to vėl taip pat nusidėsi? Kam nuodėmes sakyti kunigui, jei Dievas ir taip viską žino? Ką sakyti per išpažintį? Man gėda kunigui viską prisipažinti. Kaip pasiruošti išpažinčiai? Man labai nepatinka klausyklos bažnyčioje, kodėl negaliu su kunigu susitikti paprastai ir atlikti išpažintį.“

Ką reiškia ta „velykinė“ išpažintis? Bažnyčia mums primena, kad turime nors kartą metuose atlikti išpažintį – susitaikyti su Dievu bei broliais ir seserimis. Kodėl per Velykas? Paprasčiausiai todėl, kad tai didžiausia krikščionių šventė, tai tarsi išsimaudyti ir pasipuošti Dievo malone.

Kaltė ir nuodėmė

Kas iš tikrųjų yra nuodėmė? Dažnai savęs klausiame kiek kalčių padarėme, tarsi bandydami sudaryti nuodėmių sąrašą: „Kiek kartų, kaip stipriai, kada ir kur“. Ir pasijuntame kalti ir beviltiški „blogiečiai“. O kai dar pagalvojame, kad ir išpažintis nuo to neišgelbės, tai visai nusvyra rankos. Labai svarbu atskirti kaltę nuo nuodėmės. Galima nusikalsti valstybės įstatymams, mokyklos ar gražaus elgesio taisyklėms. Jei jie giliai įsirėžę į mūsų sąmonę, mes patys save kaltiname, graužiame, jei ne, tai koks valstybės pareigūnas sučiupęs mus važiuojančius prieš draudžiamą ženklą gali nušokdinti ir „uždėti“ baudą. Nuodėmė yra kas kita nei kaltė prieš įstatymą. (Nors įstatymai mums gali padėti atpažinti, kurgi aš prasilenkiau su Dievu arba ėjau visai kitu keliu).

Nuodėmė nėra nusikaltimas prieš raidę, tai veiksmas ar elgesys nukreiptas prieš Dievą. Kai tiesiogiai arba netiesiogiai darau ką nors bloga kitam žmogui arba nedarau gera. Tai SANTYKIS su Asmeniu: su Jėzumi tiesiogiai arba su juo per šalia esančius. Kaltė ir nuodėmė yra tas pats aktas. Bet nuodėmės suvokimas kyla tik iš tikėjimo, tik žvelgiant į Dievą jo paties šviesoje. Tada „esu kaltas“ virsta psalmės žodžiais: „Aš tau tiktai tau esu nusidėjęs. Dariau ką laikai tu piktybe“ (Ps. 150). Kitaip tariant – nuodėmės sugadina santykius.

Ačiū Dievui (čia labiausiai tinka šis liaudiškas posakis), kad pats Dievas eina mūsų ieškoti. Jis sako Adomui; „Kur tu? “, o Jėzus sėda prie nusidėjėlių stalo ir valgo kartu su jais.

Kur tu?

arba kaip pasiruošti išpažinčiai

Kai pats sugalvoji ar kas nors tave stumteli eiti išpažinties, ieškok ne nuodėmių, o Dievo. Namuose arba bažnyčioje ramiai atsisėsk, užsimerk. Jei esi namuose – užsidek žvakutę, jei turi Šventąjį Raštą, gali pradžioje perskaityti 138 psalmę, kur sakoma, jog nuostabiai mes esame padaryti ir Dievui nėra nieko slapto. Tada įsiklausyk į Dievo klausimą Adomui: „Kur tu? “. Pagalvok, kur dabar tu esi? Kur yra tavo gyvenime Dievas? Ką jis tau reiškia? Koks tavo santykis su juo? Kokią vietą tavo gyvenime užima šeima, draugai, tėvai? Kas yra tavo pasaulis ir kokie tavo santykiai? Nepasilik skaičiuodamas savąsias nuodėmes, o žiūrėki į Kristų, prašyki, kad Jis pats tau parodytų, kur tu dabar esi. Kartu su Kristumi pereiki visas savo gyvenimo sritis (net ir tas, kurios tau atrodo tėra tavo vieno reikalas): darbą, studijas, šeimą, santykius su draugais, su savimi (kaip naudoju kūną, protą, širdį. vaizduotę?)

Klausykloje

Suprantu, kad kartais norisi susėsti su kunigu ir pasakyti viską atvirai, pasikalbėti, o ne prie grotuoto langelio klauptis, kai už nugaros stovi eilė, tarsi kokiame valymo punkte. Vis dažniau bažnyčiose rengiamos susitaikinimo pamaldos, kur gali išpažinti nuodėmes ne klausykloje, o atsisėdęs šalia kunigo. Taip pat jei pažįsti kunigą, jei priklausai kokiai nors grupelei parapijoje, gali pasiūlyti organizuoti susitaikinimo pamaldas, gali paprašyti, kad kunigas išklausytų tavo išpažinties ne prie langelio, kuris tave atstumia. Bet net ir tradicinė klausykla su grotuotu langeliu gali pražysti Dievo malone, jei tu tikėsi tyru susitikimu su Viešpačiu šiame sakramente.

Pradžioje išpažinties yra gerai pasakyti kunigui kada paskutinį kartą buvai išpažinties. Ar reikia vardinti visas nuodėmes iki smulkmenų? Nebūtina, tačiau, kai ateini pas gydytoją tu nesakai: „Man kažkur skauda“. Tu labai konkrečiai pasakai „kur“. Jei žinai kodėl, pasakai ir priežastis, paaiškini. Gal nesakai mažų skausmų, bet neslepi to, kas tave nuolat kankina. Taip ir išpažintyje: negalime nutylėti to, kas mus slegia, kas verčia slėptis nuo Dievo, o išvardyti tik banalias smulkmenas (kad būtų kas nors pasakyta). Būk tiesus ir paprastas. Kartais ieškome visokių psichologinių priežasčių, paaiškinimų, ir jie gali būti, bet tai geriau aptarti su dvasios tėvu arba motinu ar šiaip pasiklabėti su kunigu.

Atgaila

Kokią prasmę turi kunigo duotos atgailos maldelės? Tai nėra magija, kurių nesukalbėjus nuodėmės gali vėl „sugrįžti“. Aš vaikystėje taip galvojau ir labai kruopščiai skaičiuodavau, kad tik visas užduotas „Sveika Marija“ sukalbėčiau. Atgaila nėra „mokestis“ Dievui už atleidimą ar bausmė. Tai vaistai, vitaminai, kad stiprintų mumyse vidinį žmogų, kad per maldą mes sutvirtintume santykį su Jėzumi, pasikalbėtume su juo kaip draugas kalbasi su draugu. Tinkamiausia pasiryžti padaryti ką nors gero tiems, kuriuos mums sunku mylėti. O gal ir sau. Kartais reikia save pamylėti: gal atsisakyti žalingo įpročio, o gal paprasčiausiai išmokti pailsėti. Kartais tai sunkiau nei sukalbėti kelias maldeles. Ir dar.

„Puotaukime ir linksminkimės“ (Lk 15,23)

Ne aš sugalvojau šį kvietimą, jis yra Biblijoje. Tai kvietimas džiaugtis kartu su Tėvu, kuris išskėstomis rankomis sutinka grįžtantį namo sūnų. Tai kvietimas džiaugtis kito sugrįžimu. Todėl išpažintis nėra tik mano ir Dievo reikalas. Tai bendruomenės šventė, nes per mane pasaulis sutaikomas su Dievu. Per mane truputį daugiau vietos Dievui atsiranda pasaulyje. Todėl tai ne tik išpažintis, o susitaikinimo sakramentas. Jei šventi jį su visa bendruomene, tai tas, kuris vadovauja pamaldoms, tikriausiai sugalvos ir kaip pažymėti šią šventę: gal pabaigoje ką nors giedosite, uždegsite žvakutes, o gal su visa bendruomene pasidalinsite didelį pyragą.

Jei per šią gavėnią tu vienas nueisi išpažinties prie klausyklos langelio, vis tiek būk išradingas ir atšvęsk šią Dievo meilės dovaną: gal paskambinki draugui, kurį pamiršai, ar nupirki gėlę tam, ant kurio pyksti… nes per susitaikinimo sakramentą gavai malonės žiedų glėbį. O gal norėsi pabūti vienas, tada neskubėki išbėgti kur nors vakare, o pasiklausyki muzikos, paskaityki Šventą Raštą. Tokį vakarą gali skaityti Evangelijos pagal Luką 15 skyrių, o jei patiri, kaip Dievas savo meile mus suvedžioja, skaityki Pranašo Ozėjo knygą iš Senojo Testamento. Tai maži ženklai, kurių nenurodo katekizmas, bet kurie yra mūsų išmonė, Dievo priminimas sau ir kitiems. Juk meilė yra išradinga. Gražios ir meilės kupinos gavėnios.