ISTORIJA

ROKIŠKIO VIETOVĖ

Senovėje Rokiškis nebuvo plačiau minimas. Jo vardas ima ryškėti pastačius garsiąją bažnyčią. Nepriklausomybės laikais Rokiškis išauga į apskrities miestą. Prieš tai Rokiškis buvo menkas apskrities miestelis.

Apie Rokiškio pradžią ir patį jo vardą pasakojama, kad senų senovėje čia ošė didžiulės girios. Miesto vietoje, mažoje aikštelėje, gyvenęs medžiotojas, pabėgėlis, kryžiuočio palikuonis, vokietis Rochas. Ilgainiui toje aikštėje įsikūrę daugiau gyventojų, ir nuo medžiotojo Rocho imta vadinti toji vietovė „Rokiškis“.

Kiek siekia rašytos žinios, Rokiškio istorija yra susijusi su Rokiškio dvaru, kurio žemėje jis kūrėsi. Todėl ir pats miestelis seniau priklausė dvaro savininkams. XVI ir XVII amž. Rokiškio savininkai buvo kunigaikščiai Krošinskiai. Paskutinė jų atstovė našlė Elena Voinytė – Krošinskienė ištekėjo už grafo Tyzenhauzo, Mstislaulio vaivados. Tyzenhauzų giminė Rokiškį valdė XVIII ir XIX amžiuose. Jų paskutinė atstovė Marija Tyzenhauzaitė ištekėjo už grafo Aleksandro Przezdzieckio, ir jų giminė valdė Rokiškio dvarą iki pasaulinio karo sukrėtimų.

Miestelio trobesiai buvo statomi pagal užbrėžtą keturkampę turgaus aikštę, iš kurios ėjo keliai į Obelius, Kamajus, Pandėlį ir kitas vietoves. Tuo būdu Rokiškis buvo kuriamas planingai jau savo užuomazgoj ir, augant į apskrities miestą, beveik be korektūrų lengva buvo vesti tiesias, plačias gatves. Prie Kamajų kelio seniau buvo įsikūręs Parokiškio kaimas, dabar plati Respublikos gatvė, einanti į geležinkelio stotį, kur susidarė naujas gyvenamasis rajonas. 1622 metais dvaro inventoriuje Respublikos gatvė vadinama Vilniaus, vėliau Kamajų, o į priešingą pusę – Rygos, vėliau Čedasų, Naujoji, o dabar Vytauto Didžiojo gatvė. Už Laukupio, Kęstučio gatvę senesni žmonės tebevadina „Jursdikas“. Matyt, seniau tai buvo bažnyčios jurisdikcijoj.

Dvaro rūmai seniau buvo kitoje vietoje, į pietų pusę nuo tvenkinio, kur dabar yra lentpjūvė ir elektros stotis. Ignotas Tyzenhauzas, Lietuvos pėsčiosios gvardijos vadas, 1801 metais nukelia rūmus į dabartinę vietą. Vėliau buvo pastatyti ir kiti trobesiai. 1905 m., pristačius antrąjį aukštą ir pagrindinai pertvarkius, rūmai įgavo dabartinę išvaizdą ir santvarką.

1924 – 1925 metais, einant Lietuvos žemės reformai, dvaro žemė į stoties pusę buvo išparceliuota sklypais. Čia gavusieji sklypus statėsi namus, ir taip kūrėsi naujasis miestas. Jo žymesnėj vietoj pastatyti gimnazijos ir pradžios mokyklos rūmai. Gimnazija, įsikūrusi 1918 m., iki tol vargo, mėtydamasi po įvairius namus, bet augant miestui ir visai apylinkei vis daugiau leidžiant vaikus į mokslą, greit pasirodė, kad kaip pradžios mokyklos, taip gimnazijos rūmai yra per ankšti. Ir vienai, ir antrai reikia ieškoti pagalbinių namų. 1943 m. gimnazijos mokinių (berniukų ir mergaičių) buvo 1300.

Tačiau Rokiškis, bent prieškarinėj aplinkumoj, neturėjo sąlygų augti į didelį miestą. Nėra čia natūralių turtų, net ir senovės girios taip išretintos, kaip gal niekur kitur. Antai, prieš karą apsimokėdavo gabenti malkas iš Latvijos, nors reikalaudavo už jas ir muitą mokėti. Nebuvo Rokišky stambesnio masto dirbtuvių, tik smulkios metalo apdirbimo ir kitos dirbtuvėlės. Kai kurios iš jų dirbo tokį kruopštų darbą, kaip Dranseikos dirbtuvė, kuri gamino chirurgijos instrumentus. Didesnės Rokiškiui reikšmės turėjo plačiojo geležinkelio pravedimas.

Dvaro savininkai keldavo mintį, kad reikėtų ištirti Rokiškio žemės klodus. Esą, kasant šulinius, beveik visur čia prieinama prie smiltakmenio. Jei tai būtų tinkama rūšis ir duotųsi panaudojama, tai būtų patvariausia statybinė medžiaga, ypač tinkanti architektūros ornamentikai (daug Europos garsių pastatų yra pastatyta iš smiltakmenio).

Rokiškis negali pasidžiaugti ir gamtos grožybėmis. Nėra čia nei upių, nei ežerų, ir senovės girios išnyko. Tik iš dvaro lauko teka mažytis Laukupis, kurs užtvenktas iš abiejų kelio pusių, ties dvaru, sudaro tvenkinius. Zarasų ežerų preliudai prasideda tik nuo Obelių. Bet Rokiškis pastatė bažnyčią, kuri traukia keleivio akį ir yra visos Lietuvos pažiba.

Sėlių pilką, paprastą žemelę

nuskriaudė gamta,

bet aukštai, aukštai jos garbę kelia

maldykla šventa.

M. Grigonis

ROKIŠKIO DEKANATAS

Plati pirmykštė Vilniaus vyskupija siekė Nevėžio, Lėvens ir Mūšos upes, už kurių ėjo Žemaičių vyskupija. Rokiškio link seniausios bažnyčios buvo: Tauragnų, Jogailos įkurta 1387 metais, Vyžuonų – 1406 metais ir Vytauto Didžiojo 1416 metais įkurtoji Utenos bažnyčia. Po jų jau eina Rokiškio bažnyčia. Pirmąjį Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašą randame prelato Jono Albinus knygoje „Liber priveligiorum fundationis et donationis ecclesiarum diocesis Vilnensis …anno Domini 1522.Tame sąraše mūsų kampe jau yra šios bažnyčios: Anykščiai, Svėdasai, Rokiškis, Dusetos ir Salakas.

Vyskupijos sinodas, vadovaujamas vyskupo Sapiegos, 1669 m. išvardija Vilniaus vyskupijos 26 dekanatus ir 410 bažnyčių. Panevėžys, būsimos vyskupijos sostinė, priskirtas Ukmergės dekanatui, o Rokiškis Kupiškio dekanatui. Į Kupiškio dekanatą įėjo šios bažnyčios: Svedasai, /Šimonių koplyčia/, Kupiškis, Subačius, Vabalninkas, Pasvalys, Krinčinas, Pabiržė, Biržų bažnyčios vieta, Pandėlys /Siaurukų koplyčia/, Panemunis /Raviškių koplyčia/, Rokiškis, Obeliai /Kriaunų koplyčia/, Dusetos /Jūžintų koplyčia/, Utena, Užpaliai, Vyžuonos, Kamajai /Skapiškio koplyčia/.

1744 metų sinodas mini Kupiškio dekanate šias naujas bažnyčias: Šimonis, Kupiškio filiją, Radkūnus ir Kvetkus, Panemunio filiją, Papilį, Biržų filiją, Onuškį, Rokiškio filiją, Jūžintus ir Venusavą, Dusetų filiją, Kriaunas, Skapiškį. Salamiestis, Miežiškis, Aviliai, Daugailiai, Antalieptė tada tebuvo koplyčios (Biskupstvo Vilensk. Ks..J. Kurczewski 1912).

Popiežius Pijus IX 1849 metais Vilniaus vyskupijos Ukmergės, Kupiškio dekanatus su kitų dekanatų dalimis priskyrė Žemaičių vyskupijai. Tada buvo sudarytas Obelių dekanatas, į kurį be dabartinio Rokiškio dekanato, įėjo Kamajai, Skapiškis, Pandėlys, Papilys ir Kvetkai.

1924 metais, pertvarkant dekanatus, sudarytas Rokiškio dekanatas, kuris 1926 m. perėjo į naujai įsteigtą Panevėžio vyskupiją. Rokiškio dekanatą sudaro šios parapijos: Rokiškio, Obelių, Kriaunų, Ragelių, Panemunėlio, Žiobiškio, Kazliškio, Panemunio, Suvainiškio, Čedasų, Onuškio, Lukštų ir Juodupės.

Rokiškio dekanate yra arti 40000 katalikų.

ROKIŠKIO PARAPIJA

Statant pirmąją Rokiškio bažnyčią, artimiausioji parapija buvo Vyžuonų. Po Rokiškio bažnyčios įsteigimo greit įsikūrė Dusetų, Zarasų ir netrukus Biržų, Skapiškio bažnyčios. Taigi Rokiškio parapija kadaise turėjo susisiekti su anų parapijų ribomis. XVII amžiuje kūrėsi Obelių, Kamajų, Pandėlio, Panemunio bažnyčios, ir jų sąskaiton mažėjo Rokiškio parapija. Pagaliau 1792 m. įsikuria Panemunėlio ir 1803 m. Žiobiškio parapijų bažnyčios, ir tuo būdu nusistovi šio šono parapijos siena.

Ilgesnį laiką Rokiškio parapija turėjo platesnes sienas į Latvijos pusę. O Aknistos bažnyčia, Tyzenhauzų statyta, tebuvo Rokiškio filija. Tų laikų Rokiškio kunigai dar atsimena, kaip, lankydami parapiją kalendos metu, negrįždavo į namus, bet kur nors pernakvodavę, važiuodavo toliau.

1926 metais įsikuria Lukštai ir 1937 metais Juodupė. Šios parapijos ir sumažina ištįsusį į Latvijos pusę parapijos šoną. Rageliai, Tyzenhauzų statyta bažnyčia, buvo Obelių filija. Rageliai, 1911 m. sudarydami cirkulą, iš Rokiškio parapijos paima Didėjos kaimą, o 1936 m., sudarydami parapiją, paima Rokiškėlius ir porą Ulitėlės gyventojų. Kiti Rageliams artimesni kaimai laisvu noru nesutiko nuo Rokiškio skirtis.

Nusistovėjus parapijos riboms, šie yra Rokiškio parapijos pakraščių kaimai: Skemų kaimas ir dvaras, Vyžeičiai, Voroščina, Avietiškis, Žydiškis, Rudeliai, Laibgaliai, Koveliai, Ulitėlė, Pužonys, Alseta, Sėlynė, Diliškis, Miškiniai, Spečiūnai, Ratkupis, Kligiškis, Šeduikiškis, Pelaniškis, Jočeliai, Jočeliškis, Ragupis, Zyboliai, Šedžiai, Dargiai, Pamiliūnis, Iciūnai, Mažeikiškis, Papartynė, Liesonys.

1781 m. Vilniaus vizitacijos aktuose Rokiškio parapijai priskaitoma 3090 parapijiečių.

1824 m. dvaro inventoriaus žiniomis mieste buvę 28 dvaro namai su 200 gyventojų.

1890 m. parapijos surašymo žiniomis buvo 4040 vyrų ir 4411 moterų.

1895 m. buvo 4369 vyrai ir 4600 moterų. Taigi keliais šimtais moterų vis būdavo daugiau.

1914 m. rusų oficialiomis žiniomis mieste buvę 3829 gyventojai.

Nepriklausomybės laikais, prieš pasaulinį karą, buvo arti 7000 parapijiečių. Iš jų 4000 gyveno kaimuose ir 3000 mieste. Šalia jų parapijos ribose gyveno mieste arti 2500 žydų ir po visą parapiją išsimėčiusių arti 500 rusų. Beveik visi jie buvo sentikių tikybos, stačiatikių tebuvo vos 30.

1943 karo metais parapijos lankymo metu rūpestingai suskaičius parapijiečius, rasta viso 7319. Iš jų mieste gyveno 2862, Stoty 319, Pagojės-Radutės priemiesty 162. Parapijiečių gimnazijos mokinių buvo 300. Be to, mieste gyveno iš kitų parapijų 1000 mokinių, kurie tik atostogoms išvyksta iš Rokiškio parapijos.

Kaimo gyventojai, dalinai ir miestelėnai, yra žemdirbiai. Maža rokiškėnų čielažemių ūkininkų, dauguma jų pusežemiai ir mažažemiai. Nepriklausomybės laikais žymiai buvo pakeltas ūkininkavimas, bet į galą, atpigus ūkio gaminiams, ūkininkai kentė nepriteklių. Retas kuris iš rokiškėnų tesuskubo pasistatyti jaukesnius trobesius. Daugumas gyveno skurdžiai ir dar menkiau prižiūrėjo savo kampelį. Net ir medžiais daugumoj trobesiai neapsodinti.

Kita dalis, ypač miestelėnai, yra amatininkai ar padieniai darbininkai. Kaip apskrities mieste, nemažas etatas susidaro valdininkų bei kitų tarnautojų. Amatininkai net ir eiliniai darbininkai, kurie turėdavo nuolatinį darbą, galima sakyti, uždirbdavo gerai. Tačiau daugumas jų savo uždarbį pragirtaudavo. Galima buvo matyti, kaip tie, kurie tiek pat ir net daugiau uždirbdavo, tykojo atimti iš tų, kurie blaiviau ir saikiau gyvendami, buvo gražiau įsikūrę.

Lietuvių pirklių prieš pasaulinį karą buvo mažai. Prekyba daugumoj vertėsi žydai, kurie buvo užėmę centrinę miesto dalį.

PIRMOJI ROKIŠKIO BAŽNYČIA

Vilniaus kurijos archyve yra užsilikęs 1516 metų Zigmanto I, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, kartu ir Lenkijos karaliaus, dovanojimo aktas. Tame rašte patvirtinama tai, kas Rokiškio parapijos bažnyčiai buvo suteikta jo pirmtako Aleksandro Jogailaičio. Todėl tikra yra, kad Rokiškio bažnyčia pastatyta apie 1500 metus, nes Aleksandras, didysis Lietuvos kunigaikštis, mirė 1506 metais. Tai buvo tie laikai, kada sostinė buvo apmūryta gynimosi siena su būsimais Aušros ir kitais vartais. Tuo laiku, matyt, Rokiškio apylinkė buvo plačiau gyvenama vietovė, jei buvo reikalinga čia statyti parapijos bažnyčią. Popiežius Inocentas XI 1647m. suteikia tos bažnyčios Dievo Kūno ir šv. Mato šventėms atlaidus. Metrikų knygos siekia 1691 m. Neišliko jokių žinių, kaip toji pirmoji bažnyčia atrodė ir kurioje vietoje ji stovėjo. Reikia manyti, kad ji buvo medinė, nes dar ir antroji bažnyčia buvo pastatyta medinė.

ANTROJI BAŽNYČIA

Pirmykštė bažnyčia, ar toji pati, ar atstatyta kita, turėjo sunykti, jei 1708 m. statoma nauja. Jonas ir Elena Voinytė Tyzenhauzai tais metais daro sutartį pastatyti Rokišky bažnyčią 17-18 sieksnių ilgio, kryžiškos formos, su penkiomis kopulomis. Joje buvo penki altoriai, bet 1737 m. paliko trys: Didysis, Dievo Motinos ir Kristaus gimimo. Iš susirašinėjimo su Vilniaus Vyskupijos Kurija matyti, kad toji bažnyčia buvo menkos išvaizdos, menkai įrengta. Taip 1738 m. įsakoma Rokiškio bažnyčiai pakeisti supuvusį stogą nauju, pataisyti arba nugriauti rūsio angą, pastatyti varpinę ir į ją perkelti varpus, kurie kabo ant bažnyčios sienų, kurioms sudaro griuvimo pavojų. Įsakoma sudėti išdaužytus langus, aptverti tinkamai šventorių, kad nebūtų niekinami kapai.

Antrosios Rokiškio bažnyčios liko iš Tyzenhauzų 1810 m. albumo piešinys, iš kurio galima susidaryti ir viso Rokiškio vaizdą. Bažnyčia nedidelė, sakytume, kur nors dabar mažo bažnytkaimio sena mažytė bažnytėlė, bebokštė, tik ant iškeltų nedidelių apvalumų matyti trys kryžiai. Tai bus tos kopulos, apie kurias kalba sutartis. Iš šono atskirai stovi varpinė iš trijų į viršų siaurėjančių aukštų. Fone, sakytume už Laukupio, matyti miškas. Priešais, kur dabar Nepriklausomybės paminklas, aptverta turgaus aikštė. Iš šonų stovi keletas trobesių. Vieną iš jų, nuskliaustais stogo galais, galima atpažinti dar tebestovinčią kleboniją.

Antroji bažnyčia 1864 m. sudegė. Iš paruošimo statyti naują bažnyčią liko 1866 m. Rokiškio planas su pažymėjimu sudegusios pamatų ir užbrėžta situacija projektuojamos naujosios bažnyčios. Iš to plano matyt, kad senoji bažnyčia buvo siauresnė, perpus trumpesnė už naująją ir stovėjo presbiterijos gale. Šventorius buvo keturkampis. Naujosios bažnyčios frontas pastatytas ant senosios bažnyčios šventoriaus sienos. Ir varpinė šventoriaus kampe stovėjo šitoje linijoje. Taigi šventorius prieš bažnyčios frontą buvo pridėtas, statant naująją bažnyčią.

Miškinių apylinkėj liko padavimas, kad sudegusioji bažnyčia buvo statyta iš jų šilo. Pats tos vietovės pavadinimas rodo, kad čia būta miškingos vietos. M. Grigonis, iš čia kilęs, taip šį dalyką primena:

Geltona žemė prie upokšnio Alsetos,

miškų vietoj pūpso balų klonis,

Šiaip taip sau vertės ant sunkios žvyrynės tos

Bareišio giminė. Po jos Grigonis.

Ir jie kryželį žemės skurdo nešdami,

Pasigyrimą giminės pamilo,

kad, girdit, Rokiškio bažnyčia įžymi

sau gavo medžio iš Miškinių šilo.

Miškinių vienkiemio pasauly nebėra,

seniai jau medžio sudegė bažnyčia.

Nūnai išdrikusi žalia javų skara

kaimyno rankose banguoja šičia.

NAUJOJI MŪRO BAŽNYČIA

Sudegus bažnyčiai Muravjovo laikais, kada rusai uždarinėjo bažnyčias, sunku buvo ir galvoti apie naujos bažnyčios statymą . Pamaldos buvo laikomos kapų koplyčioje, kur vargo parapijiečiai, netilpdami į mažą pastogę, bet, visokių sielvartų prispausti, maldavo Dievo Apvaizdos pagalbos.

Bažnyčiai statyti reikėjo lėšų ir sumanumo, kad tais laikais būtų galima gauti leidimą ir tesėti pradėtą darbą. Visų akys krypo į grafą Reinoldą Tyzenhauzą, kuris valdė didžius žemės plotus apie Rokiškį ir turtų turėjo svetur. Seni žmonės, negalėdami suskaičiuoti jo dvarų, pasakojo, kad Tyzenhauzas turėjęs devyniasdešimt devynis dvarus, bet šimtojo karalius nebeleidęs jam įsigyti, kad, anot jų, nepasidarytų kunigaikščiu, tada jis būtų galėjęs ir karaliaus neklausyti. Tačiau žmogus buvęs paprastas ir dievotas, jis buvęs bažnytinės brolijos narys ir per brolijos pamaldas klūpėdavęs kartu su kitais nariais sodiečiais. Seni žmonės dar prisimena tėvų pasakojimus, kad grafas Tyzenhauzas atleidęs iš baudžiavos dešimčia metų pirmiau, negu caras paskelbęs laisvę. Grafas Tyzenhauzas būtų ir vienas galėjęs pastatyti bažnyčią, bet jis norėjo, kad visa parapija prisidėtų, ir visos parapijos vardu eitų statyba, nes tuo būdu lengviau galima buvo tikėtis gauti valdžios leidimą ir, padedant parapijiečiams, sparčiau galima buvo varyti darbus. Ypač daug parapijiečiai galėjo padėti suveždami medžiagą.

Nors parapijiečiai prašė grafo, kad statytų bažnyčią ir žadėjo padėti, bet kada tai reikėjo sutvarkyti raštu, kad būtų galima pateikti valdžiai, žmonės nenorėjo pasirašyti. Neseniai paleisti iš baudžiavos jie bijojo, kad, davus parašą, jų vėl neatiduotų į ponų baudžiavą. Sako, išėjo visi metai, pakol tie dalykai buvo žmonėms išaiškinti, ir jie sutiko pasirašyti.

Iš valdžios pusės prašymas statyti bažnyčią sutiko dideles kliūtis. Vyskupas Valančius, gavęs rokiškėnų prašymą, kreipėsi į Kauno gubernatorių. Šis atsiklausė Novoaleksandrovsko /Zarasų/ viršininko, ar reikalinga Rokišky bažnyčia. Piktas buvo viršininko von Kramerio atsakymas: „Rokiškio bažnyčia 1864 m. sudegė. Tos bažnyčios parapijiečių, gyvenančių nuo 1 iki 28 viorstų, priskaitoma 6000 sielų abiejų lyčių. Rokiškio valsčius yra nedideliame atstume nuo keturių bažnyčių, būtent: nuo Panemunėlio 10, nuo Obelių 12, nuo Kamajų 18 ir nuo Aknistos 20 viorstų, susisiekimo keliai tarp tų bažnyčių yra geri, todėl visai nereikalinga Rokiškio miestely statyti bažnyčią, nes parapijiečiai jų pačių didesniam patogumui gali būti priskirti prie virš išvardytų bažnyčių.“ Patvirtinti savo nuomonei von Kramer dar prideda: „Rokiškis priklausė prie tų Novoaleksandrovsko apskrities grafo Tyzenhauzo dvarų, kurių valdytojai dalyvavo buvusiame sukilime, būtent Aleksandras Plavskis skatino sodiečius dėtis prie maištininkų ir todėl išvežtas į katorgos darbus. Stanislavas Plavskis įtartas turėjęs ryšių su kunigo Mackevičiaus gauja, kuri arti paties Rokiškio pakorė ištikimą teisėtai valdžiai miestietį Musnicką, o buvusis Rokiškio bažnyčios klebonas kun. Rusteika dėl kenksmingos įtakos savo parapijiečiams yra išsiųstas. Taigi Rokiškio bažnyčia, be savo tiesioginio paskyrimo, dar buvusi vieta, kur sodiečiams buvo skelbiama, kad neklausytų teisėtos valdžios.“ Tačiau veikiant tokiems vyrams kaip Vyskupui Valančiui ir grafui Tyzenhauzui, kuris turėjo platesnių pažinčių, 1866 m. leidimas buvo gautas.

Vyskupas Valančius patvirtino Rokiškio bažnyčios statymo komitetą, į kurį įėjo:

Klebonas kun. Lionginas Rekštis, vėliau kun. Stanislavas Šimkevičius.

Dvarininkai: Leopoldas Komorovskis, Jonas Michalovskis, Stanislavas Plavskis, Vincentas Šylanskis.

Valstiečiai : Antanas Mainelis, Antanas Varnas, Pranciškus Jasinevičius, Benediktas Diržys, Vincentas Lapelis.

Sekretorius:  Konstantinas Šablinskis.

1868 m. padėti pamatai, ir buvo ruošiama statybinė medžiaga. 1872 m., įrengus Jakišky plytinę, išdegta 300000 plytų. 1874 m. Jakišky išdegta 400000 plytų ir, matyt, pristigus molio, toliau plytos ir čerpės degamos Velykalny. Mokama buvo už tūkstantį plytų 5 rubliai ir čerpių – 7 rubliai. Jakiškio plytos išėjo geresnės už Velykalnio, nes kai kur mūre jos rodo trupėjimo žymių.

1875 m. sudaryta sutartis su Liepojos pirkliu Fridrichu Rige, kurs apsiėmė pastatyti bažnyčią. Už kubinį mūro sieksnį buvo sutarta mokėti po 27 rublius. Kad darbas geriau eitų, grafas pargabeno patyrusius mūrininkus iš Silezijos. Ir tikrai darbai ėjo sparčiai. Parapijiečiai iš visur vežė medžiagą, meistrai dirbo, bažnyčia augte augo, ir tais pačiais metais buvo suvesti skliautai ir apdengta. Kitais metais ėjo vidaus darbai.

1877 m. lapkričio 9 dieną klebonas praneša vyskupui Beresnevičiui, kad bažnyčia jau pastatyta ir tiek įrengta, kad joje galima būtų laikyti pamaldos. Prašo vyskupo įgalioti Obelių dekaną ar kitą kunigą ją pašventinti. Bažnyčios pašventinimas įvyko gruodžio 4 dieną. Suprantamas parapijiečių džiaugsmas, kada tiek vargę, klausydami kapuose pamaldų, galėjo sueiti į erdvią bažnyčią, nors ir neturėjo kartu puošmenų, kurias šiandien matome.

1879 m. buvo įrengta ir pašventinta požemių koplyčia. O jau kitais metais Vokietijoj mirė grafas Reinoldas Tyzenhauzas. Jo kūnas buvo atvežtas į Rokiškio stotį, didelėmis iškilmėmis atlydėtas į bažnyčią ir požemio koplyčioje palaidotas.

1880 m., mirus grafui Reinoldui Tyzenhauzui, pirmajam Rokiškio bažnyčios fundatoriui ir statybos vadovui, darbai nesustojo. Jo sesuo Marija Przezdzieckienė sudėjo į Rokiškio bažnyčią gražiausią savo kraičio dalį ir ne tik varė darbus toliau, bet pasirūpino, kad bažnyčia iš vidaus ir iš lauko būtų didingesnė ir puošnesnė, negu kad brolio buvo numatyta. Todėl visi darbų projektai jai buvo siuntinėjami į Varšuvą, kur ji gyveno. Daug tų projektų, kaip didžiojo altoriaus ir kitus, ji pakeitė ir jie išėjo iš to masto, kurį matome šiandien. Nesigailėjo lėšų darbams, kad tik darbai būtų pirmaeilės vertės. Didžiuoju jos patarėju yra buvęs Vienos architektas P. Verneris, pagal kurio braižinius atliktas visas vidaus įrengimas.

Išklojus presbiteriją šlifuotu baltu marmuru su įterptomis raudonojo akmens plytelėmis, 1882 m. ant balto marmuro laiptų buvo pastatytas didysis altorius , visas padarytas iš auksuotos bronzos P. Puossielgue – Rusand dirbtuvėje, Paryžiuje. Altoriaus statulos, ornamentika, žvakidės kalta iš bronzos. Užpakalinėj altoriaus pusėj, bronzoj išgraviruota vardai ir pavardės visų, kurie darbu ar aukomis prisidėjo prie bažnyčios statymo: iš vieno šono lotynų kalba statybos komitetas ir meisteriai, iš kitos pusės lenkiškai surašyti bajorai, o vidury lietuviškai ulyčios, vienasėdžiai ir jų gyventojai – valstiečiai.

Gražus ir brangus altorius, pastatytas gale bažnyčios, atrodė žemas ir nereprezentavo taip, kaip norėta. Todėl 1885 m. pastatytas iš ąžuolo ant keturių ramsčių didingas gotiškas baldakimas, drožtas Goyerso dirbtuvėj, Liuvene, Belgijoj. Čia padaryti ir visi gražieji drožiniai iš ąžuolo. Pirmas Goyerso dirbtuvių kūrinys buvo sakykla, pargabenta iš Paryžiaus parodos. Už ją buvo sumokėta 50000 frankų. Rokiškyje bažnyčioje ji buvo pastatyta 1882 m. Sakykla – šedevras kiekvienoj jos detalėje. Ypač traukia akį sakyklos šonų drožiniai. To paties meniško darbo tais metais pastatoma stalės kiti papuošalai iš medžio presbiterijoj, šeši konfesionalai bažnyčioje ir paprastesnio darbo suolai vidurinėj navoj.

1885 m., statant didžiojo altoriaus baldakimą, Goyerso darbo buvo pastatyti šoniniai altoriai: Švč. Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos, kurios statulą supa penkiolika medžio raižinių – medalionų, vaizduojančių Rožinio paslaptis. Šoninių altorių statulos, krikštyklos, šv. Jono statula ir stacijų medis yra polichromiškas. Sakykloj, didžiojo altoriaus baldakime ir visur kitur skulptūroj palikta natūrali ąžuolo spalva. Šoninių altorių laiptai ir antipediumai padaryti iš marmuro su bronzos ornamentika.

Nėra gotikos be mistiškos vitražų šviesos. Todėl visi bažnyčios langai vitražiniai. Šoninių langų stiklai, sakytume, nuausti iš įvairaus rašto audinių, į kuriuos įterpti fundatorių giminės herbai, o jų ložėj visas langas sudarytas iš herbų. Tris presbiterijos vitražus puošia gotišku besistiebiančiu bokšteliu ornamentai, kurių vidury Alberto, Meinhardo ir Stanislovo vyskupų paveikslai. Vitražai dirbti Vienoj 1882 metais.

Fundatorė norėjo, kad vargonai užpildytų naują šventovę, kuriai ji nieko nesigailėjo. 1882 m. Goyerso dirbtuvėj buvo padaryta vargonų skulptūrinė ornamentika. Dydis buvo numatytas vargonams, užsakytiems Paryžiuje. Bet kada daugiau patiko Walckero firmos vargonai, ir jie buvo ten padaryti Ludevigzburge Wurttenberge, 1885 m. Tada reikėjo ir medžio patalpas padidinti (Vargonai yra 24 balsų). Didelių vargonų statymas privertė užmūryti bažnyčios fronto langą, kurs projekte buvo numatytas. Bažnyčios frontas šiek tiek nukentėjo. Norint frontui duoti puošnumo, statant šventoriaus mūrą buvo įdėti dveji vartai. O tarp vartų Marijos statula.

Rokiškio bažnyčios projektas buvo be bokšto. Nors gražiai ją puošė iškeltos požiobės, bet iš tolo ji nerodė to didingumo, kurio iš jos norėta. Kilo mintis jai pristatyti du ar daugiau bokštų. Apsvarsčius visokius projektus, pagaliau nutarta statyti vieną didingą bokštą iš pietinio šono, ties zakristija. Gavus valdžios leidimą, padėti pamatai, paruošta medžiaga ir 1883 m. pagal P. Vernero projektą, jam pačiam prižiūrint darbus, išaugo bokštas, kurs pakėlė visą Rokiškį. Bokštas prasideda keturkampiu mūru ir, pasiekęs bažnyčios stogo aukštį, pereina į šešiakampį, o visa bokšto smailuma, iki pat kryžiaus, sumūryta iš plytų, kas Lietuvoj retenybė, nes visi mūsų bokštai nuo smailėjimo vietos statomi lengvesniu būdu – iš medžio ir apmušami skarda.

Tais pačiais metais kitoj bažnyčios pusėj sumūrytas kitas P. Vernerio kūrinys – laidotuvių koplyčia. Pastato sienos sumūrytos aukštu šešiakampiu, kuris pereina į kopulišką stogą, virš kurio iškyla gotiškas bokštelis. Lygiai gražus gotiškų linijų suderinimas sudaro koplyčios vidų. Koplyčia buvo skirta laidotuvių pamaldoms, tačiau ji negalėjo sutalpinti didesnių dalyvių būrių. Todėl su laiku laidotuvių pamaldos imta laikyti bažnyčioje. O šv. Juozapo koplyčia paskutiniu laiku yra iškilmingųjų procesijų tvarkymosi vieta. Čia laikomos vėliavos ir kiti procesijų reikmenys. Šv. Juozapo Globos dieną čia laikomos šv. Mišios. Koplyčia turi labai gerą akustiką, ir giedoriai džiaugiasi, kad čia labai lengva giedoti.

1883 metais užsimota sutvarkyti visą bažnyčios išorę. Pastačius bokštą, koplyčią, reikėjo tvarkyti patį šventorių ir jo aptvėrimą. Gavus tais metais valdžios leidimą, buvo varomi šventoriaus mūro darbai. Nugriovus kampe stovėjusią medinę varpinę, šventorius į priešakį buvo pailgintas.Užtenka pažvelgti į Rokiškio šventoriaus mūrą, kad suprastumei, jog ir šitas darbas buvo taip pat didelis. Norint turėti lygią šventoriaus paviršiaus liniją, aptvėrimą mūru reikėjo gana aukštai iškelti. Apatinė šventoriaus dalis yra sumūryta iš paprastų lauko akmenų, o ant jų jau eina gražus ažūrinis gotiškas plytų aptvėrimas. Priešakinėj mūro daly įdėti dveji geležiniai gražaus darbo vartai. Tarp tų vartų virš šventoriaus mūro stovi Marijos statula su parašu: „Vartai Dangaus, melskis už mus“.

Statant bokštą, buvo nuliedinti 1883 metais Varšuvoj, Zvolinskio liejykloj, trys varpai, ir tais pačiais metais, vadovaujant pačiam architektui P. Werneriui, buvo įkelti į bokštą. Varpai turėjo šiuos lotyniškus įrašus:

1) „Viešpaties Angelas apreiškė Marijai ir pradėjo iš Šventosios Dvasios“

„Šventas Konstantinas“

„Gyvuosius šaukiu“

2) „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“

„Palaiminti romieji, kuriuos Aukščiausias amžiaus žydėjime pašaukė pas save“

„ Šventas Zbignievas“

„Mirusiųjų raudu“.

3) „Ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“

„O, kad jūsų maldos, kaip šio varpo garsas, išsklaidytų Dievo rūstumo perkūnijas“

„Šventas Reinoldas“

„Perkūnijas išblaškau“.

Be to, kiekvienas varpas turėjo dar šį užrašą:

„Dievo, Palaimintosios Mergelės Marijos ir šventojo Mato Apaštalo garbei, Marija, iš Grafų Tyzenhauzų, Grafienė Przezdzieckienė 1883 metais, Šviesiausiojo Leono XIII valdymo šeštais metais savo lėšomis įrengė“.

Įkėlus varpus į jų paskyrimo vietą, žemiau bokšte buvo įtaisytas didžiulis laikrodis, kuris varo iš trijų bokšto pusių valandų rodykles ir muša valandas į varpą. Rokiškėnai, kurių retas tada turėjo kišeninį laikrodį, žvelgdami į bokšto rodykles ar klausydamies valandų mušimo, visados žinojo laiką.

Ar žinai, Gerbiamasis rokiškieti, pareigų laiką, ką tu turi atlikti Dievui, sau ir artimui?

Praeis laikas, praeis viskas, liks tik darbai.

1885 metais, užbaigus altorių ir vargonų statybos darbus, bažnyčia visai jau buvo paruošta konsekracijai. Šioms iškilmėms visi ruošėsi. Vyskupas Palilionis, gavęs žinią, skiria konsekracijos dieną spalio mėn. 27 dieną, įsako Rokiškio klebonui viską paruošti ir pakviesti daugiau kunigų, kad galėtų aptarnauti suplaukiančių žmonių dvasinius reikalus ir padėti prie konsekracijos apeigų. Ypatingą rūpestingumą pareiškia grafienė, kuri įsako ir reikalauja apyskaitos iš dvaro administracijos, kad pasiruoštų svečių priėmimui. Net tokios smulkmenos numatomos, kaip raudona gelumbė bažnyčios tarnų rūbams, kad konsekracijos dieną reikia į prieglaudą iš minios surinkti mažesnius vaikus, kad nesuspaustų. Visi ruošėsi, ypač choras ir orkestras, kurie iš anksto buvo numatę savo indėlį į šias iškilmes.

Taigi iškilmės buvo labai didelės, dar didesnis parapijiečių džiaugsmas, pastačius gražiausiąją gotiką Lietuvoje. Konsekracijos iškilmės truko tris dienas. Senesni žmonės atsimena dar, kad Vyskupas gyręs bažnyčios gražumą ir parapijiečius už jų darbštumą, kad iš sakyklos kalbėdamas priminęs, rodydamas į sakyklą, jog vien už sakyklos vertę galima būtų pastatyti kitur bažnyčią.

Kokios minios žmonių buvo suplaukusios, galima spręsti iš išdalytų konsekracijos atsiminimui medalionų, kurie buvo kalti Paryžiuje. Medalionas pailgos formos, vienoj pusėj turi Rokiškio bažnyčios atvaizdą ir 1885 metus, kitoj pusėj šv. Mato paveikslą su lotynišku įrašu :„Šventas Matai, melskis už mus“. Medalionai buvo duodami už paskirtą auką. Medalionų dalinimo komisijos pirmininkas A. Mainelis raštu referuoja, kad konsekracijos dieną išdalinta 3696 medaliai, kad buvusi prie dalijimo tokia spūstis, jog sužeidė pačius dalytojus. Medaliai nepatiko rusų valdžiai. Todėl vėliau eina visokie susirašinėjimai, iš kur ir kaip tie medaliai gauti.

Po konsekracijos dar turėta daug vargo su bažnyčios stogu. Nepatiko fundatorei skardos ir čerpių stogas. 1888 m. grafienė pasiryžo apdengti bažnyčią šiferio akmens plokštelėmis. Šiferis buvo atgabentas per Liepojos uostą. Pradėjus darbą, įsikišo rusų valdžia ir nebeleido toliau dengti. Reikėjo daug aiškinti, rašinėti, kad čerpių stogas byrėjęs, sudaręs gyvybei pavojų, kad žmonės nebus apsunkinti naujomis išlaidomis, nes grafienė tai darysianti savo lėšomis.

Daug darbo, daug rūpesčių, daug ir lėšų sudėta į Rokiškio bažnyčią. Nors aukos bažnyčiai buvo renkamos iš visų parapijiečių, ir jie visi, kurių sąrašus matome didžiojo altoriaus bronzoj, prisidėjo aukomis prie bažnyčios statymo, tačiau jie anais laikais tegalėjo sudėti tik mažą dalelę tų išlaidų, kurių pareikalavo europietiško masto bažnyčia. Taigi beveik visas bažnyčios statymo, ypač jos įrengimo, išlaidas padengė grafai: brolis ir sesuo Tyzenhauzai. Jie vieni ir težinojo, kiek iš tikrųjų Rokiškio bažnyčia kaštavo. Arčiau stovintieji jautė, kad bažnyčios išlaidos siekė milijoną rublių. Tumas – Vaižgantas viename „Vilniaus žinių“ straipsny rašydamas išsireiškė, kad tas vyras (grafas Tyzenhauzas), kurs milijonus sudėjo į Rokiškio bažnyčią, galėjo galvoti apie Vilniaus universiteto atgaivinimą. Fundatorių giminė, klausinėjama apie bažnyčios išlaidas, aristokratiškai atsakydavo: “Dievas žino, taigi mums nėra reikalo skaičiuoti“.

Vyskupas Valančius, atsižvelgdamas į grafų Tyzenhauzų rūpestį ir aukas Rokiškio bažnyčiai, 1875 m. gegužės 13 dieną bažnyčios ložes ir kriptą rezervavo grafams Tyzenhauzams bei jų įpėdiniams, taip kad klebonas be jų leidimo neturi teisės disponuoti tomis patalpomis.

Bažnyčios pastatymas buvo didelis įvykis rokiškėnų gyvenime. Liaudis buvo suposmavusi šią dainą, kurią teko nugirsti dainuojant dar 1943 metais:

Aš prastas artojas, vargy būdamas,

Kožnų valandėlį apmyslydamas,

Reikia gerai išmanyti,

Su išminčiu apsakyti apie Rokiškį.

Rokiškio bažnyčia medinė buvo,

Visi gerai žino, kad nesupuvo.

Nieks nežino, kas ti tiko,

Kad tik pelenai atliko, vietoj Bažnyčios.

Korojo Dievas nedėlios rytą,

Mišių ir Mišparų nėr kur laikyti.

Toks prabaščiui smutkas tiko,

Kad linksmo žmogaus neliko iš didžios baimės.

Žmonės nelaimingi vargų suspausti,

Nėr kur garbint Dievo, nėr kur prisglausti.

Kaipo piemuo su avelėmis,

Taip kunigas su žmonelėms vargo ant lauko.

Mažoj koplytėlėj lauky ant kapų,

Garbindami Dievą išprašė grapų,

Idant Bažnyčią statytų,

Ant tos pačios vietos būtų, kur pirma buvo.

Grapas, nors bagotas viso turtingas,

Ale vienok buvo dievobaimingas,

Matydamas nelaimį žmonių,

Uždegtas Dievo malonių darė storonį.

Apžadus padarė Bažnyčiai statyti,

Ir parapijonus liepė susrašyti,

Idant pagalbą duotų,

Kur tik reiktų nuvažiuoti matarijolo.

Kaip bitės medų iš visų žolių,

In vienų avilį iš visų šalių,

Taip žmonės materijola

Iš miškų ir vagzolų greitai suvežė.

Gan jau viso yra, tik mūryti reikia,

Ale mūsų krašto murnikus peikia,

Nemokyti žmonės mūsų,

Grafas atvežė iš Prūsų visus mūrininkus.

Anys gan priprati prie tokio darbo,

Nemaža jau pelnė iš to skarbo,

Kaipo lieti ir nuliejo,

Kad tartum stojo lyg iš vėjo mūsų Bažnyčia.

Viduj dar nebaigta taisyti buvo,

Jau antra nelaimė vėl mus užgriuvo

Jo mylista grapas mūsų

Išvažiavo žemėn Prūsų ten ir numirė.

Negreit jo kūną čia atlydėjo,

Kunigų daugybė patikti ėjo.

Patiko. Gražiai giedojo,

Gal ne vienas ir raudojo taip gero pono.

Taip per visą kelią gražiai giedojo,

Vaiskava kapelija su dūdom grojo.

Nebegaliu apsakyti

Gal ir nebeteks matyti tokios gražybės.

Įnešė Bažnyčion, aukštai padėjo,

Jo kūnas per naktį tenai gulėjo.

Tartum dangus su žvaigždėmis,

Ant bažnyčios pasirėmęs žvakės žibėjo.

O kai ant rytojaus kunigai suėjo,

Už jį pasimeldę, sklepan padėjo.

Dieve duok jam dangų,

Ir vainiką labai brangų už gerus darbus.

Paliko našlaitė Bažnyčia mūsų,

Nebaigta taisyti – bėda dėl visų,

Viškai buvo viduj dyka,

Tiktai sienos mums paliko, o daugiau nieko.

Ale vienok Dievas mūsų neapleido,

Žinodama gerai ko žmonės geidė,

Suteikia tokią tarnaitį,

Kuri suvežė kaip kraitį mūsų Bažnyčion.

Tai mūsų grapienė, tai ponia geroji,

Kitos gal ant svieto tokios jau nėra.

Įtaisė gražių Bažnyčių,

Išmūrino varpinyčių gan aukštų.

Įtaisė dziegorių, kad ir žabali,

Bet tik ausis girdi, žinoti gali:

Varpan muša kas adyna,

Ir gryčioj būdami, žino,katro valanda.

Tai mūsų grapienė tai ponia slauni

Parašė gromatą vyskupui Kauno.

Pakarniai prašė nuo savęs,

Kad Rokiškin atvažiavis pašvęstų Bažnyčią.

Subatos dieną anas atvyko,

Ir su įstatymu gražiai patiko.

Tiesiai Bažnyčion eidams,

Žmones bagaslovidams vardan Jesuso.

Nuėjo Bažnyčion tiesiai už Dievo stalo,

Pasakė pamokslą gražų be galo,

Taip parapijonus gyrė,

Kurie daug vargo patyrė dėl Bažnyčios.

Ir poniai grapienei padėkavojo,

Kad gražiai Bažnyčių išpundavojo,

Anas sakė decesijoj,

Tokios esų dar tik dvijai gražios Bažnyčios.

O kai ant rytojaus Bažnyčią šventė,

Negali apsakyti mano mintis,

Kas ti buvo da gražybė,

Visos dangiškos linksmybės džiaugsmu tiešijos.

Dukaunų asabų buvo daugybė,

Kaip anuolų (avinėlių) gražus pulkelis.

Visi vyskupui tarnavo,

Kaip slūgos ponui savo, jam slūgavojo.

Tos atpuskos dydis buvo trys dienos,

Garbino Viešpatį žmogus kiekvienas,

Ant paminklo katalikų visiem davė

Medalikų švento Mataušo.

Tai mūsų Bažnyčios patronas didis,

Anų garbindams kožnas išvydįs,

Tegul prašo užtarymo, kad po smerčio,

Po mirimo danguj būtumėm.

ŠV. AUGUSTINO BAŽNYČIA

Rusų valdžia nepalankiai žiūrėjo į bažnyčių statymą, ji norėjo, kad mūsų miestai, miesteliai turėtų rusišką išvaizdą, todėl jie statė savo cerkves žymesnėse vietose, didžiųjų gatvių kryžkeliuose (Prisiminkime Kauno Įgulos bažnyčią). Rokišky valdžia sumanė prieš bažnyčią, tarp Čedasų ir Kamajų gatvių, pastatyti medinę cerkvę. Grafas, sužinojęs šį nevykusį sumanymą, kaip žmonės sako, per vieną naktį toje vietoje iškasė gilų šulinį ir jį, didesnių miestų pavyzdžiu, apvedė cementiniu rezervuaru arkliams girdyti. Rusų valdžia po visokių susirašinėjimų, tyrinėjimų tada parinko cerkvei vietą Čedasų kelią, bet, kad cerkvė būtų matoma važiuojant nuo stoties, ji buvo pastatyta ant pat kelio, o kelias toj vietoj buvo išlenktas.

Nepriklausomybės laikais 1922 m. katalikų dvasinė vyriausybė, nelikus Rokišky rusų valdininkų, tą pastatą atpirko ir pašventinus pavedė moksleivių reikalams. 1938 m. kun. kapeliono L. Gižinsko rūpesčiu bažnyčia buvo padidinta, pristatant šoninius praplėtimus ir zakristijas. 1939m. rudenį, esant Rokišky lenkų internuotųjų karo stovyklai, kurie, sugriuvus jų valstybei, ieškojo prieglaudos Lietuvoje, toji bažnyčia buvo pavesta jų reikalams. Moksleivių skaičiui vis augant, nebetalpino jų ir padidintoji šv. Augustino bažnyčia, ir jų pamaldos buvo perkeltos į parapijos bažnyčią.

PARAPIJOS KAPINĖS

Senovėje kapinės buvo bažnyčios šventoriuje, tai liudija dokumentai ir iškasami kaulai. Užsilaidojus šventoriui, buvo reikalas kapines kelti kitur, ir joms vieta buvo parinkta prie Serapiniškio kelio, o gatvė gavo Kapų gatvės vardą.

1813 m. Vilniaus Vyskupas įgalioja kleboną Eismontą pašventinti naujai pastatytą kapuose koplyčią. O 1885 m. klebonas Šimkevičius prašo leidimo nugriauti likučius tos koplyčios, kuri be stogo, be langų gadinanti vaizdą, o jos vietoj jau seniai esanti pastatyta mūro koplyčia. Bet ir mūro koplyčia, matyt, buvo sunykusi, jei A. Mainelis, ruošdamas sau amžinojo poilsio vietą, tą koplyčią perstatė, ir vyskupas Paliulionis 1904 m. leidžia ją pašventinti.

Kapinės buvo tiek mažos, jog, kaip senieji žmonės prisimena, klebonui įsakius, parapijiečiai vežė žemės ant kapų, supylę paviršių aukščiau ir vėl laidoję. Klebono Jankausko rūpesčiu buvo pripirkta žemės, ir kapai praplėsti ir apmūryti. Naujas kapų plotis beveik du sykius didesnis už senąjį, bet ir jis jau baigiamas prilaidoti, nors daugumas susiranda savo giminės kapą ir ten pasilaidoja.

Kapinėse laidojant neišlaikyta kapų linijos tvarkos. 1936 m. tebuvo tik takas į koplyčią. Tais metais pravesta kiti takai, bet kapai ir paminklai neleido jų pravesti taip, kaip norėta. Kapinių koplyčioje laikomos pamaldos pavasarį ir rudenį – Vėlinėse. Mirusiųjų metrikų storos knygos guli, ir niekas jų jau nebevarto. Niekur kitur taip aiškiai neprisimename tautų apaštalo žodžių:: “Čia mes neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“.

BAŽNYČIOS BENEFICIJA

Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras, pastatęs pirmąją Rokiškio bažnyčią, ją aprūpino beneficija, kad parapija turėtų iš ko išlaikyti kunigą ir kitus tarnautojus.

Vilniaus kurijos archyve išliko Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto I. 1516 metų donacijos aktas, rašytas lotynų kalba, kuriame pasakyta:

„Mes, Zigmantas iš Dievo malonės Lenkijos Karalius, Didysis Kunigaikštis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Žemaitijos ir t.t. šiuo pažymime kaip garbingas Jonas de Lepki, Rokiškio Bažnyčios Klebonas Vilniaus Diecez…. pateikė raštus gudiškai rašytus, ka…. Aleksandras, Lenkijos Karalius, Did. Liet. Kun. ir t.t. mūsų giminaitis ir pirmtakūnas buvo suteikęs penkis žemdirbius su jų laukais ir vieną ūkį klebono arimui /praedium pro Aratura Plebanali/… tuos žemdirbius, būtent: Szeduiko, Rotchko, Boriven, Ligniczan ir Jaczynos, kartu tris svetaines /similiter trium Tabernarum/ minėtame mieste /Rokišky/… ir kadangi klebonas negavęs dešimtinės iš Rokiškio, mūsų dvaro, derliaus… Mes žinodami to paties klebono prašymą esant teisingą…minėtą donaciją… nutarėme patvirtinti ir atnaujinti… Viešpaties Metais tūkstantis penki šimtai šešioliktais, Mūsų Karaliavimo dešimtais…“

Tuo raštu patvirtinama, praplečiama senoji Didž. kung. Aleksandro donacija, ir suteikiama dvaro dešimtinė, mūsiškai tariant, kalenda. Minima beneficija yra buvusi Šeduikišky ir jo apylinkėj tarp Kavoliškio ir Zybolių. Čia ir vietovės pavadinimai primena donacijos akto vardus, būtent: Šeduikiškis, Ratkupis, Jakiškis, Barveniškis.

Parapijos archyve yra užsilikęs ilgas lenkų kalba nuorašas 1801 metų Maršalkų teismo sprendimo byloje su Kavoliškio valdytoju pulkininku Komorovskiu, kur nurodoma bažnytinės žemės sklypų kapčiai. Prie bylos pridėtas brėžinys bažnytinio sklypo /zascianek/ „Speteliškiai“, kurs eina pagal Kavoliškio žemę, iki Šeduikupio, antroj pusėj – Jočeliai, toliau – Maškėnai, Radvilų žemė, ir į pietus – Zybolių sodžiaus laukai.

Mieste Kęstučio gatvės rajonas žmonių tebevadinamas „Jursdikas“ rodo, kad tas plotas įėjo į bažnyčios jurisdikciją /valdymą/. Rokiškio beneficija nebuvo iš didžiųjų. Rusų valdžia 1841 – 1843 metais atėmė žymią dalį bažnytinių beneficijų. Pagal atimtos žemės plotą suskirstė parapijas į klases, o jau pagal klasę buvo skiriamas metinis valdžios mokestis klebonui. Rokiškio bažnyčia buvo priskirta ketvirtai klasei. Tuo būdu klebonas gaudavo 275 rublius metinę algą.

Po visų istorinių reformų bažnyčiai priklausė Bulveniškio vienkiemio 2 valakų ūkis ir mieste 9 ha žemės. Bulveniškis už klebonijos yra apie tris kilometrus. Visi trobesiai yra šimto metų senumo. Dėl tolumo ir trobesių senumo, kuriuos reikia nuolat taisyti, ūkis nėra patogus. Net bažnyčios tarnai dėl tolumo nenori ten savo gyvulio laikyti. Visą Bulveniškio ūkį galėtų atsvert keletas hektarų, pridėtų prie ūkelio mieste bažnyčios tarnams.

Mieste šventorius užima 0,71 ha, vienas ha pagal kapų gatvę skirtas altarijai, ir apie 1,5 ha, tarp šventoriaus ir Pandėlio gatvės, skirtas bažnyčios tarnams. Likusioji dalis – klebonijos sodyba ir ūkelis. Sunkioji bažnytinės žemės dalis mieste yra, kad čia šakojasi gatvės, ir tarnai priaimanuoja, bevalydami ištįsusias gatves.

KLEBONIJA

Seniausias iš visų parapijos trobesių bus klebonija, statyta iš pušinių rąstų 1784 metais, taigi dar prieš Lietuvos – Lenkijos padalijimą. Ne sykį ji buvo taisoma. Jos viduje stovėjo storas iš akmenų plytų senos rūkyklos mūras. Visų krosnių dūmtraukiai buvo suvesti į šios rūkyklos kaminą. Tuo senovėje norėta išlaikyti iš lauko pusės simetriją, kad kaminas būtų vidury. Klebonijos niūrumą didino 1863 metais pristatytas iš pietų pusės fligelis. Todėl 1936 m., išvertus storąjį rūkyklos mūrą ir pašalinus fligelį, kiek senas trobesys leido, buvo pertvarkytas klebonijos vidus. Parapijiečiai stebėjosi išverstomis didžiulėmis akmenų krūvomis, kurios netiksliu senovės statymu, buvo suneštos į medinius namus. Nežiūrint senumo, sienojai buvo gana sveiki, tik kai kur viena kita palangė buvo papuvusi. Tačiau žymus viso trobesio pašlijimas į pakalnę.

Vikarijatas su kiauru lopytu stogu, mažais langeliais, sukniubusiu gonkeliu, kaip priešakinis trobesys, gadino visos sodybos vaizdą. Vieno vikaro sodietė motina, atvažiavusi aplankyti sūnaus, nenorėjo tikėti, kad jos sūnus garsioj parapijoj gyvena tokiame urvely. Taigi ir šį trobesį reikėjo taisyti, pašalinant minėtus trūkumus.

Remontuojant kleboniją, reikėjo atsižvelgti į tai, kad kuro klausimas yra labai pasunkėjęs. Seniau iš dvaro miškų klebonijai buvo duodama kasmet 16 sieksnių ir iš valdiškų 5 sieksniai malkų. Lietuvos valdžia buvo pripažinusi 80 metrų malkų servitutą, bet 1937 m., suteikusi padidintą medžių normą, servitutą panaikino.

Tvarkant sodybą, reikėjo sutvarkyti ir kitus pastatus. Prie pat klebonijos, pagal Kapų gatvę, stovėjo arklidė, už Laukupio senas, susmukęs diendaržis, statytas su malkine ir daržine pusračiu, toliau klojimas su jauja ir dideliu mediniu ratu kuliamai mašinai sukti. Visų trobesių šiaudiniai stogai buvo susidėvėję. Nugriovus šiuos visus trobesius, 1937 m. buvo pastatyti dabartiniai.

Apie kleboniją buvo senas sodas, kuriame augo šimtametės obelys, kriaušės ir buvo atsodintų geresnių rūšių jaunų medelių. Karo metu, 1939 – 1940 ir 1941 – 1942 metų žiemos buvo tokios šaltos, kokių ir seniausi žmonės neprisiminė. Visą antrąją žiemą temperatūra išbuvo arti 40 laipsnių C /šalčio/. Iššalo seni ir jauni vaismedžiai /Kitur kai kurios rūšys išliko/. Apšalo uosių, net ąžuolų šakos, kai kurių medžių kamienai nuo šalčio suplaišiojo. Šventoriuje gražiai buvo suaugę kaštonai. Jie neišlaikė šalčių, ir pavasarį reikėjo juos iškirsti.

ROKIŠKIO BAŽNYČIOS KLEBONAI

1636 – 1661metais – Stanislovas Komlevičius.

1661 Melkijoras Juškevičius.

1680 – 1693 Petras Paškevičius.

1693 – 1695 Martynas Voriničas.

1695 – 1697 Felicijonas Pakinas.

1697 Kazimieras Čaikauskas.

1718 – 1727 Adomas Fišeris.

1727 – 1740 Antanas Radzikevičius.

1740 – 1743 Juozapas Paplauskas.

1743 – 1777 Adomas Saurimavičius.

1777 – 1806 Sebastijonas Saurimavičius.

1806 – 1848 Antanas Eismontas.

1848 – 1857 Belžauskas.

1857 – 1865 Viktoras Rusteika.

1865 – 1873 Lionginas Rėkštis.

1873 – 1886 Stanislavas Šimkevičius.

1886 – 1910 Juozapas Fedaravičius.

1910 – 1919 Martynas Jankauskas.

1919 – 1935 Ignotas Labanauskas.

1935 – 1947 Jurgis Žitkevičius.

1947 – 1949 prel. kun. Dulksnis. ?

1949 – 1950 prel. kun. V. Butvila.

1950 – 1969 Albertas Talačka.

1969 – 1972 Feliksas Laimingas Blynas.

1972 – 1973 Petras Žiukelis.

1973 – 1985 Povilas Čiučkis

1985 – 2008 Juozas Janulis.

2008 – 2013 Vilnis Viktoras Cukuras.

2013 – Eimantas Novikas.

Klebonai turėdavo padėjėją – kunigą vikarą. Jų skaičius, dirbusių Rokišky, bus didesnis už klebonų. Daug buvo darbo didelėje parapijoje normaliose sąlygose, o jau retas įsivaizduos, kokios aukos reikėjo, siaučiant epidemijai, ar kitose sunkesnėse sąlygose. Taip, pavyzdžiui, seni žmonės pasakoja, kaip kun. vikaras Kušleika bažnyčios statymo laikais, siaučiant raupų epidemijai, pasiėmęs Švenčiausiąjį, kiauras dienas važinėjo nuo vieno ligonio prie kito. Grįžęs naktį, nenusirėdęs sukniubdavo, nes žinodavo, kad vėl staiga bus pažadintas, ir vėl bus panaši kelionė. Arba siaučia šiltinė, ja suserga klebonas Jankauskas ir jo vikaras. Žmonės pasiilgsta kunigo, ima varginti besikeliantį iš ligos kleboną, taip jį ir nukamuoja. /1919 m. mirė Žemaičių vyskupijoj./

PARAPIJOS MOKYKLA IR ALTARIJA

Rokiškio altarija įsteigta 1934 metais. Jai skirti mediniai namai ir vieno hektaro žemės sklypas, ištįsęs pagal Kapų gatvę.

Teko nugirsti, kad senesni žmonės tuos namus vadina „iškala“. Tyrinėjant čia atsiveria viso Rokiškio švietimo muziejus. Kunigo Klebono Rusteikos laikais, esant tuose namuose valdiškai parapijos mokyklai, iškyla byla su mokytoju dėl nuomos. Klebonas įrodinėja, kad namai statyti jo pirmtako kunigo Eismanto parapijos lėšomis ant parapijos žemės. Panevėžio gimnazijos direktorius Zajančkovskis, į kurio sritį įėjo Rokiškio mokykla, tvirtina, įsteigus mokyklą 1827 metais, ji buvusi patalpinta mediniuose grafo Tyzenhauzo namuose, kuriuose ir tebesanti. Galų gale namai patenka valsčiaus valdybos žinion.

Vilniaus vyskupijos 1798 m. vizitacijos aktuose pažymėta, kad Rokišky yra parapijos mokykla. 1805 m. mokinių buvo 16 (šešiolika), o 1828 m. jų buvo 40.

Pradėjus statyti naująją bažnyčią, iškeliamas tų namų reikalavimas, nes nesą kur apgyvendinti statybos meistrų. 1874 metais valsčiaus sueigos /schod/ nutarimu namai grąžinami bažnyčiai. Meistrai netilpo mažuose nameliuose, kuriuose kadaise tilpo visas Rokiškio švietimas. Grafas savo lėšomis kitoj bažnyčios pusėj pastatė didelius medinius namus – špitolę (Senieji špitolės namai buvo už Laukupio).

Rokiškio altarijos namai, nors yra labai seni, bet suremontavus yra jaukūs, tik kiek triukšmingoj gatvių sankryžos vietoj.

Parapijos ribose nuo Nepriklausomybės laikų tebėra valstybinės prieglaudos: vaikų – Stoties rajone ir senelių – Skemų dvare. 1937 metais Skemų prieglaudoj įrengta ir pašventinta koplyčia. Kun. B. Šveikauskas ten laikydavo pamaldas. Dabar kartą į mėnesį važiuoja ten laikyti pamaldų kuris nors iš parapijos kunigų.

MUZIKOS MOKYKLA

Bažnyčia be kunigo, vargonai be vargonininko – tai kaip pasaulis, kada Dievas jau viską buvo sutvėręs, bet dar nebuvo žmogaus, jr todėl nebuvo, kas, žvelgdamas į gražųjį pasaulį, giedotų Dievo garbės giesmę.

Rokiškio bažnyčia jau buvo pastatyta, iškilo į dangų bokštas, viduje buvo baigiama puošti europietiško masto šventovė. Pargabenti dideli Walkero firmos vargonai buvo statomi ir derinami. Reikėjo, kad kas jais pagrotų ir suorganizuotų chorą, kuris užpildytų bažnyčią. O ir konsekracijos iškilmės artėjo. Bet anais laikais, galima sakyti, nebuvo vargonininko, kuris būtų galėjęs tai atlikti. Vargonininkai mokydavosi vieni pas kitus ir, šiaip taip išmokę paspausti vargonų klavišus, užimdavo vietas. Visas jų garsas buvo, jei kuriam Dievas buvo davęs gražesnį balsą. Neišėję mokyklos, jie nei tinkamai pagroti nemokėjo, juoba negalėjo vesti choro.

Fundatorė, kuri nieko negailėjo bažnyčiai, ją išpuošė ir gausiai apdovanojo bažnytiniais rūbais ir indais, artėjant konsekracijos metams, sumanė steigti Rokišky muzikos mokyklą, kurioje galėtų prasilavinti busimieji vargonininkai. Nelengva buvo surasti tai mokyklai vedėją. Pagaliau buvo pargabentas čekas Rudolfas Liehmannas, Austrijos pavaldinys.

1883 metais rugpjūčio mėn. 20 dieną R. Liehmannas klebonui kun. Šimkevičiui pasirašo įsipareigojimą, kad jis eis Rokiškio bažnyčios vargonininko pareigas, mokys mokinius giedoti keturiais balsais ir groti vargonais bei kitais instrumentais. Už visa tai jis gauna butą ir 50 rublių mėnesinės algos. Vėliau, kai jis pasirodė tinkamas muzikos mokyklos vedėjas, dvaras jam pridėjo įvairių ūkiškų priedų. Juoba, kad ir jo išlaidos didėjo: Rokišky jis vedė ir susilaukė ainijos. Eilinėms vargonininko pareigoms Liehmannas turėdavo pagalbininką, o pats bažnyčioje grodavo tik per Sumą arba kurių nors ypatingų iškilmių proga. Pagrindinis jo darbas – vadovauti mokyklai.

Mokyklai buvo pavesti buvusieji prieglaudos mūro namai pagal šventorių, kur buvo vedėjo butas ir muzikos klasės. Čia stovėjo fortepijonai ir vargonai. Mokykla turėjo tris skyrius:

1. fortepijono – vargonų, 2. giedojimo, 3. orkestro instrumentų.

Metras (taip buvo tituluojamas mokyklos vedėjas) dvaro administracijai duodavo periodinę reliaciją apie mokyklos eigą. Tie pranešimai, rašyti vokiečių kalba, yra iš 1883 – 1890 metų.

Pirmieji mokyklos mokiniai pasirašė sutartį šešeriems metams. Jau mokyklos pradžioje buvo iš Rokiškio ir kitų parapijų 27 mokiniai. Iš prašymų matyti, kad daugelis mokinių  buvo nepasiturinčių, ir dvaras juos šelpdavo avalyne, rūbais ir maistu. Kai kurie iš jų gaudavo mėnesinę stipendiją. Mokiniai raštu įsipareigodavo stropiai mokytis ir laikytis tvarkos. Mokykloje ėjo užsiėmimai nuo 8 val. ryto iki 9 val. vakaro. Tarp grojimo valandų buvo įterpiamos teorijos ir giedojimo valandos. Choristai – choristės, kurie gyvendavo sodžiuje, turėdavo ateiti keturis kartus į savaitę. Orkestro instrumentais mokiniai taip pat buvo taip pasidalinę, kad iš jų turėjo susidaryti orkestras. Čia įėjo smuikai, altai, violončelės, kontrabosas, fleitos, klarnetai, trimitai ir būgnai.

Pirmas orkestro pasirodymas įvyko tais pačiais metais (1883) šv. Cecilijos, muzikos globėjos, dienoje (lapkričio 22). Papuošus vainikais mokyklą ir vargonus, pakvietus dvaro administraciją, miesto valdininkus ir kitus svečius, choras ir orkestras atliko iškilmių programą. Suprantama, kad per tokį trumpą laiką mokykla negalėjo paruošti tikrąja prasme orkestro. Buvo šis tas sudaryta iš gabesnių mokinių. Metras savo reliacijoj apie šį pirmą pasirodymą išsireiškia lotynų posakiu: “Etsi desint vires, tandem est laudanda voluntas“ (Jei ir stigtų jėgų, bet girtinas pasiryžimas). Mokyklai tos iškilmės buvo didelis paskatinimas dirbti, ir ji viešai pasižadėjo su meile menui tobulėti Dievo garbei. Tikrai, mokykla metai iš metų pažangavo, tvarkėsi. Ieškant santvarkos pavyzdžių, 1886 m. susirašinėta su kunigaikščio Oginskio mokykla Rietave. Mokyklai tobulėjant, orkestras vis dažniau įvairiomis progomis pasirodydavo. Didesnėms šventėms, kaip Kalėdoms, Velykoms, Dievo Kūno, Visų Šventųjų šventei ir kitomis progomis orkestras išeidavo su ypatingu pasiruošimu. O su laiku choras giedojo, ir orkestras grojo kas sekmadienį per sumą.

1887 m. choras – orkestras jau turėjo rimtą repertuarą. Tais metais, pirmąsyk laikant iškilmingas pamaldas požemių koplyčioje a. a. Reinoldo Tyzenhauzo metinėse, choras – orkestras, susitvarkęs grafų ložėse, įspūdingai atliko gedulingas šv. Mišias ir požemy „Libera“.

Rugpjūčio mėnesį, aplankant mokyklą, jos steigėjai, choras – orkestras turėjo rimtą, gausingą programą, bažnyčioje atliko 24 muzikos dalykus, būtent: 14 giedojimų su ar be vargonų ir 10 su orkestru. Mokykloje vyko ir atskiras mokinių pasirodymas. Aišku buvo, kad Liehmanno mokiniai grojo geriau už keturis vargonininkus, kurie iš kitur lankydavo mokyklą, norėdami pasitobulinti. Minėtais metais choras – orkestras savo repertuare turėjo 22 mišias, 30 ofertorijų – gradualų, 3 mišparus.

Bažnyčios giedojimui, kur nuolatos dalyvavo orkestras, mokyklos mokiniai, kurie norėdavo pasireikšti, buvo pavojus nuo liturginio giedojimo nukrypti į religinį koncertą. Antai, išmokus Haydno „Pasaulio sutvėrimo“ oratoriją, norėta iš jos įspūdingesnes vietas kur nors perkelti į liturgiją. Paaiškėjus, kad toks triukšmingas giedojimas nesuderintas su liturgijos dvasia (prisiminkim Hendelio „Aleliuja“), berods, nuo to atsisakyta. Su laiku buvo bojama, kad muzika atitiktų bažnytinę dvasią. Vėliau šitą dalyką yra kėlę muzikai, kaip Naujalis, Sasnauskas, kun. Brazys ir kiti. Antra ėmus, mokiniai buvo pratinami dalyvauti metinėj liturgikoj, kaip Didžiosios Savaitės, Dievo Kūno ir kitų. Tuo būdu, net ir ne švenčių pamaldos buvo gražiau atliekamos.

Liehmannas mirė 1904 metais, palaidotas Rokiškio kapinėse. Iki tol ištvėrė ir mokykla.

Rokiškio muzikos mokykla yra davusi ne vieną sumanesnį vargonininką ar kitą muziką. Čia yra mokęsis kompozitorius prof. Gruodis, Tumo laikų Vytauto bažnyčios vargonininkas Katelė. Kiti išsiskirstė po Lietuvą ar net Rusijos miestus. Rokiškėnams daugiausia žinomas Matas Milaknis, kuris jau prie Liehmanno trejus metus ėjo vargonininko pareigas. O po jo jis čia sumaniai vargonininkavo iki 1943 metų. Visi grožėdavosi jo skoningu vargonavimu ir gražiu choru. Milaknio laikais rokiškėnai po Velykų išvakario ir ryto būgnavimo laukdavo Liehmanno invitatoriumo: “Surexit Dominus vere, Alleliuja“. Prisimenant Rokiškio tradicijas, bent Velykų rytui buvo sudaromas orkestras. Be to, Velykų laikotarpį buvo giedama Liehmanno „Vidi Aquam“.

Rokiškio parapija turbūt nebeįstengs išlaikyti savo orkestro, bet tai ir nėra būtina.. Choro tradicijos ji nenutraukė, net karo metu. Visuomet susidarydavo giedorių mažesnis ar didesnis būrys. Kai kurie giedoriai, kaip balsingi Baltušiai ir kiti, yra parodę ilgų metų ištvermingumą. Ypač po karo rokiškėnai turės prisiminti giedojimo tradicijas ir galingu choru supti savo didingus vargonus. Lygiai svarbu palaikyti visos bažnyčios lietuviškų giesmių giedojimą. Šio giedojimo vadovu ilgus metus yra buvęs Skemų kaimo ūkininkas J. Čepelis.

Nepriklausomybės laikais muzikos mokyklos namus grafas dovanojo Marijos Tarnaitėms vienuolėms, kurios, pristačius antrąjį aukštą, čia buvo įrengusios mergaičių amatų mokyklą.

MAINELIO PALIKIMAS IR „ARBATINĖ“

Dambrotiškio vienkiemy gyveno garbingas parapijietis Antanas Mainelis. Gyveno pasiturinčiai. Keldavo jis labai anksti ir, sukalbėjęs su darbininkais ryto maldas, kartu eidavo dirbti. Visi jį vadindavo dėde. Visi pakeleiviai žinodavo, kad pas dėdę bus nakvynė ir stalas. Net apylinkės rusai susiginčiję eidavo į jo teismą, sakydami: “Taip bus, kaip dziacka pasakys“. Savo sumanumu ir darbštumu šalia bažnyčios, dvaro sklype, činčo teisėmis, A. Mainelis buvo pasistatęs medinių trobesių ir pagaliau, iš savo lauko akmenų sumūrijo dviejų aukštų namus. Būdamas nevedęs, visą savo turtą mieste 1911 metų testamentu paliko bažnyčiai. Be to, jis kapinėse pagrindinai atremontavo koplyčią, kurios rūsy jis palaidotas.

Testatorius nori, kad iš namų pajamų būtų palaikomi patys namai, kapų koplyčia ir kas mėnesį būtų laikomos šv. Mišios. Visa kita skiriama labdarybei. Visados nestigo vargšų, kurie A. Mainelio namuose gaudavo nemokamą butą.

Dambrotiškio vienkiemį testatorius paliko savo giminaičiams, kurie, paveldėję dėdės buveinę, nepaveldėjo tačiau jo dvasios kilnumo.

Šalia Mainelio namo, ant to paties sklypo, taip pat činčo teisėmis, kun. M. Jankausko rūpesčiu parapija pasistatė užeigos namus. Viršuje įrengta parapijos salė su scena, apačioje įsteigta „Blaivybės“ arbatinė. Pamėgo parapijiečiai šitą blaivią užeigą, kurią trumpai pavadino „Arbatinė“. Tikrai, tai buvo liaudies namai: šventadieniais, turgaus dienomis, ypač šaltesnėmis dienomis, čia žmonių būdavo sausakimšai, kaip bičių avily.

PRIEGLAUDA

Kampu prisiglaudę į šventorių, stovi dvaro statyti mūro namai. Dvaras ir parapijiečiai čia išlaikydavo prieglaudą. 1884 metais daktaras Buinickis, apžiūrėjęs prieglaudą, praneša dvarui, kad prieglaudoj yra 17 vargšų, iš jų tik vienas vyras.

Dar rusų laikais, įsisteigus parapijos „Labdaringai Draugijai“, prieglauda perėjo jos žinion. Pastačius naująją ligoninę, prieglauda iškeliama į senuosius ligoninės dvaro namus miesto pakrašty, pagal Pandėlio gatvę.

1935 metais įsteigiamas Rokiškio šv. Vincento Draugijos skyrius, kuris perima prieglaudą. Parapijos prieglaudoj, vidutiniškai imant, būdavo apie 50 vargšų. Tarybų laikais prieglauda buvo suvalstybinta.

DIDŽIOJO KARO SUKURY

Per didįjį karą Rokiškis liko nesugriautas, tik buvo sudeginta geležinkelio stotis, kurios vietoje matome didelę naują mūro stotį. Rusų kariuomenės štabas prieš atsitraukiant norėjo susprogdinti bažnyčios bokštą, kad jis nebūtų priešo artilerijos taikiniu. Kavoliškio dvaro savininkui Zigmantui Komorovskiui pavyko atkalbėti rusų generolą Dalgovą nuo to vandališko sumanymo (Rusai yra susprogdinę ne vieną bažnyčią Lietuvoje). Tačiau iš bokšto buvo išimti varpai ir išvežti į Rusiją.

1883 metais parapijiečiai, apipynę vainikais, su džiaugsmu vežė varpus iš stoties į miestą, maldingai kalbėjo „Viešpaties Angelas“, išgirdę jo skardų balsą. Dabar jie nuliūdę žiūrėjo, kaip rusai ritino jų varpus. Rusai buvo norėję sukelti juos į sunkvežimį, bet neįstengė. Tada jie apkalė varpų karūnas tokio storumo, kaip varpų apačia, ir juos stumdydami ritino į stotį.

Klebonas Jankauskas, norėdamas išgelbėti monstranciją ir kitus brangesnius indus, išvežė į Rusiją. Tačiau perversmų suirutėje varpai ir monstrancija žuvo Rusijoj.

Vokiečiai, šiek tiek pašaudę, užėmė Rokiškį 1915 metais rugsėjo 12 dieną. O paskutinieji jų daliniai pasitraukė iš jo 1918 metais gruodžio 23 dieną. Per pačias Kalėdas į Rokiškį sueina bolševikai.

Klebono kun. Martyno Jankausko sveikata silpnėjo. Pergyvenimai, šiltinė, nuolatiniai bolševikų bauginimai galutinai pakirto jo dirksnius. Jisai vengė žmonių, nebežinodamas kuo bepasitikėti. Net ir sirgdamas neturėjo ramybės. Sako, kartą susigrūdę bolševikai kratos daryti, susiginčiję tarpusavy ir ėmę kambary šaudyti. Kun. M. Jankauskas mirė, išvažiavęs gydytis, Tauragėj 1920 metais; palaidotas Rokiškio šventoriuje. Daug jis yra pasidarbavęs parapijai ir miestui: padidino kapines, pastatė „Arbatinės“ užeigos namus, įsteigė Rokiškio gimnaziją, karo ir bolševikų laikais išsaugojo bažnyčią.

NEPRIKLAUSOMOJ LIETUVOJ

Nepriklausoma Lietuva atėjo į Rokiškį su mūsų savanoriais, kurie išvarė bolševikus 1919 metais kovo mėn. 31 dieną. Prasideda naujas gyvenimas, nors ir tebedrumsčiamas išorinių priešų, o ir iš vidaus bolševikai nesiliovė visą laiką griovę. Statant Nepriklausomą Lietuvą, darbo užteko visiems, juoba katalikams, kurie sudarydami daugumą, smarkiau kibo į darbą. Stigo inteligentų, todėl kunigui reikėjo dirbti tą darbą, kurį vėliau dirbo savo srities valdininkas. Klebono M. Jankausko rūpesčiu jau 1918 metais buvo įsteigta Rokišky gimnazija, kurią išlaikė „Saulės“ Draugija. Gimnazija plėtėsi, reikėjo rūpintis jos išlaikymu. Mieste ir sodžiuose kūrėsi pradžios mokyklos. Ir tiesioginis kunigo darbas didėjo. Seniau valsčiuje tebuvo viena pradžios mokykla, o dabar apie 20, kurios buvo išsklaidytos po visą parapiją. Reikėjo tvarkyti, globoti įvairias katalikų draugijas, rūpintis spauda. Antra vertus, Bažnyčiai nepalankus elementas viešai skleidė laisvamanybę. Daugelis, piktnaudžiaudami pilietine laisve, paskleisdavo, ypač seimų rinkimo mitinguose, šmeižtų ir nepamatuotų užsipuldinėjimų. Tačiau katalikai, turėdami spaudos, tribūnos laisvę, galėjo savo teises ginti.

Gyvenimas kitaip pakrypo, kada valdžią perėmė tautininkų diktatūra. Katalikams nenorėta pripažinti lygių pilietinių teisių. Kitų katalikiškų draugijų veikimas buvo trukdomas formalumų formalumais. Eiliniam draugijos susirinkimui reikėjo gauti policijos leidimą. Susirinkime gaišdavo policijos atstovas, dažnai kišdamasis į svarstomus klausimus. Net, pavyzdžiui, Katalikių Moterų Draugijai suruošus savaitės ruošos ir virimo kursus, kiekvienoj pamokoj sėdėjo policijos atstovas. Valdininkai, ypač mokytojai, buvo atgrasinami, kad nepadėtų katalikų draugijoms. Priešingai, draugijoms, kurios neklausė vyskupų direktyvų, buvo taikomos visokios privilegijos. Joms buvo užleidžiamos valdiškos patalpos, valdininkai, ypač mokytojai, buvo verčiami jose dirbti. Šioms draugijoms buvo teikiama kelionių ir kitokia medžiaginė valdiška parama. To pasėkoje plito žalingas karjerizmas, ir jo vaisiai aiškiausiai pasireiškė bolševikmetį. Toks elementas ėjo ten, kas jam daugiau žadėjo. Katalikai nebegalėjo ginti savo reikalų spaudoje, nes valdžia tuos straipsnius išbraukydavo. Pagaliau prieita iki negirdėtos prievartos: katalikų laikraščiai buvo verčiami spausdinti valdžios straipsnius, nesutinkančius su katalikų nuostatais, ir nevalia buvo pastebėti, kieno tie straipsniai rašyti. Parapijiečiai tik iš pradžių buvo tokių straipsnių suklaidinti. Vėliau beveik visi suvokdavo, kur yra nekatalikiška mintis. Nepatikdavo valdžiai, jei kunigas pamoksle liesdavo viešo gyvenimo nenormalumus.

Kazliškio klebonas kun. Matulevičius buvo už pamokslą suimtas ir patalpintas Rokiškio kalėjime. Kadangi jo neleisdavo į bažnyčią šv. Mišių laikyti, tai jam Komunija buvo nešama į kalėjimą. Būrys žmonių, palydėjęs kunigą su Švenčiausiuoju, suklaupdavo prie kalėjimo vartų. Pareigūnai norėdavo minią išsklaidyti, bet neįstengdavo. Pagaliau Matulevičius buvo išleistas iš kalėjimo.

1934 metais Rokiškio parapiją sukrėtė dar vienas įvykis. Pasaulinė ekonominė krizė siekė ir mūsų jaunąją valstybę. Įmonės, kooperatyvai bankrutavo vieni po kitų. Rokišky subankrutavo Ūkininkų Bankas. Jo vedėjas, prisidengęs noru išgelbėti iš krizės banką, rinko iš ūkininkų garantijos vekselius. Jis, užstatęs vekselius, pats pabėgo į užsienį. Taigi, ūkininkai dvigubai nukentėjo; dingo banke indėliai, ir reikėjo išpirkti vekseliai. Suprantama, koks turėjo būti visų susigraužimas, kad žmonės savo reikalams stigo lito. Kadangi banko taryboje buvo klebonas, slaptajai agitacijai veikiant, imta pulti kunigus, nors žinojo, kas yra kaltininkas ir kad jis pabėgęs. Pagaliau vieno vėlyvo rudens sekmadienį, vikarui perskaičiuos evangeliją, bažnyčios tarpdury susidariusi grupė žmonių ėmė giedoti giesmes ir sutrukdė pamokslą. Neramumai ir agitacija vis didėjo. Vyskupas už suardymą bažnyčios tvarkos nubaudė Rokiškio parapiją interdiktu: bažnyčioje turėjo nutilti varpai, vargonai ir visoks giedojimas, tebuvo leista tik skaitytos Mišios. Atėjo Kalėdos, susimąstė parapijiečiai, prašė Vyskupo nuimti interdiktą. Vyskupas atsižvelgė į rokiškėnų prašymą ir nuo Kalėdų atšaukė interdiktą. Parapijiečių džiaugsmui buvo atlaikytos iškilmingos Piemenėlių Mišios, skambėjo džiaugsmingos kalėdinės giesmės.

ROKIŠKIS – MARIJOS PADANGĖ

Kalbant apie Rokiškio parapiją, negalima nutylėti gražiausiojo jos bruožo – Rokiškis ypatingai yra pamilęs Marijos garbinimą. Visos penkios Marijos šventės yra parapijos atlaidai ir švenčiamos iškilmingai. Rokiškis nužymėtas Marijos paminklais, ir jie yra gerbiami.

Bažnyčios dešinės navos altoriuje – Marija, Rožančiaus Karalienė, penkiolikos Jos ir Kristaus gyvenimo paslapčių vainike. Veria čia vaikučiai linksmąją gyvenimo dalelę; paaugesni, o ypač pagyvenę, pažįsta skausmingąją dalį. Per Mariją visi tikisi pasiekti skirtąją garbingąją dalį. Gegužės, spalio mėnesiais rokiškėnai ir iš visur suplaukusioji moksleivija skaitlingai supa Marijos altorių. O kas neatsimins rarotinės žvakės nušviesto Marijos veido. Marija šviečia į žmogaus sąžinę ir ruošia kelią Kalėdoms žmogaus širdyje.

Jėzaus širdies navos vidury – Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdas. Nuo kryžiaus nuimtas Kristaus Kūnas ant Jos kelių, šalia erškėčių vainikas ir vinys. Rytiečių papročiu žmonės čia žibina aukos žvakutes ir Sopulingajai Motinai išlieja savo sielvartus. O gavėnios sekmadienių pavakariais rokiškėnai per graudžius verksmus antrąsyk užpildo bažnyčią ir, prisimindami Kristaus ir Marijos skausmus, visi gieda ir prašo:

Duok mums, Motina, taip jausti,

Prie Jo žaizdų širdį glausti,

Verkti drauge su Tavim.

Tarp vartų, virš šventoriaus mūro, stovi balta Marijos statula, ištiesus rankas vadina visus į bažnyčią. Po jos kojų, akmeny, senas įrašas: “Vartai Dangaus melskis už mus“. Dar senesnis šis Marijos pavadinimas. Visais laikais tarp banguojančių gyvenimo jūrų tikintieji žvelgė į kelrodę žvaigždę:

Sveika, marių žvaigžde,

Visados Mergele,

Dangaus laimės Vartai!

Lietuviai šitą mintį gražiausiai įvaizdavo Aušros Vartų kulte. Rokiškėnai lyg jauste nujaučia, kad jų bažnyčia įkurta to paties didžiojo kunigaikščio Aleksandro tada, kada jis dėjo pagrindus Aušros Vartų šventovei. Gražų Aušros Vartų Marijos paveikslą (mozaiką) rasime požemių koplyčioje.

Vėlyvą pavasarį, ankstyvą rudenį rokiškėnai mėgsta aplankyti Lurdo koplytėlę Velykalny (Vokiečių štabo žemėlapiuose ši vietovė vadinama “Velykalne”). Lurdo koplytėlė primena senelių sumanymą Vilniaus pavyzdžiu įrengti Rokišky Kalvarijų koplyčias. Jų pradžia turėjo būti kapų rajone ir užbaiga tarp gražių Velykalnio miškelių. Koplytėlės buvo pradėtos statyti 1864 metais, kada Lietuva po lenkmečio sukrėtimų ėjo Rusijos priespaudos kalvariją, o nusiminę rokiškėnai žiūrėjo į savo bažnyčios pelenus. Daug dėl tų koplytėlių buvo rašinėta, bylinėtasi, bet taip jos ir liko nepabaigtos. Nors leidimas jas baigti, atrodo, buvo gautas ne sykį, bet, kadangi koplytėles statė atskiri gyventojai, ir jos buvo plačiai išsklaidytos, tai vis atsirasdavo visokių trukdymų ir kliūčių. Su laiku pasikeitė pati vieta ir nebetiko tam sumanymui: kapų rajone koplytėlės pateko į privačius kiemus, o Velykalny išnyko miškeliai, kurie turėjo puošti Kalvarijos kelius. Ir taip, šio sumainymo nebaigus, ne viena koplytėlė jau sugriuvo ar baigia griūti. Nesinorėjo, kad būtų užmiršti senelių rūpesčiai ir vargai. Irstant Kalvarijos mūreliams, Velykalny dar stovėjo tvirčiau sumūryta koplytėlė, apleista ir prišiukšlinta. 1940 metais toj koplytėlėj, įdėjus stiklines duris, buvo pastatytas stilizuotų uolų altorius. Gegužės mėn. 26 dieną, sekmadienį, po pamaldų bažnyčioje iškilmingoj procesijoj, dalyvaujant didžiulei žmonių miniai, jaunimas tarp vainikų nunešė į Lurdo altorių Marijos statulą, ir koplyčia buvo pašventinta. Gegužės ir spalio mėn. vieną kitą sekmadienį, kada leidžia oras, pavakariais čia laikomos pamaldos, ir visados žmonių nutvinsta kalnelis, o Marijos giesmės ramų vakarą tada girdėti ir mieste.

Dar neskamba giesmė prie Laukupio šaltinio, kur stovi Marijos statula, Karalienės vainiku vainikuota, su Kūdikėliu ant rankų. Bet čia bene daugiausia rokiškėnai, ypač moksleiviai, tylomis kalbasi su savo Motina. Seniau toje vietoje stovėjo senas kryžius. Medžiui sutrūnijus, buvo nuliedinta pagal tapytą paveikslą Marijos statula ir čia pastatyta. Išskėstos Kūdikio rankutės turi priminti čia stovėjusį ir Kalvarijos kryžių, o malonus Marijos veidas perkelia lankytoją prie Gailestingumo Motinos – Išminties Sosto danguje. Kas gražu, kad savo Motiną yra pamilęs jaunimas, ir moksleivija, eidama į gyvenimą, daug turi prašymų prie Išminties Sosto. Gal todėl lankytojų skaičius didėja pavasarį, egzaminų ir mokslo pabaigos metu. O po gegužinių pamaldų bažnyčioje čia traukia būrių būriai jaunimo. Dažnai net vėlyvą vakarą pastebėsi besimeldžiančių siluetus. Visa praktika prie Gailestingosios Motinos yra pačių lankytojų sukurta. Jie čia neša gėles, žibina žvakutes, bučiuoja Marijos pjedestalą, kartoja Angelo sveikinimą, ir nepasijunta, kaip jų pačių sieloje ir veide spindi Angelo šviesa. Ar yra gražesnis ir turtingesnis jaunimas už tuos, kurie meldžiasi?

Su Marija po Rokiškį

Rokiškio padangė –

Atspindys Marijos.

Dvasios Rožę brangią

Laikome širdyje.

Išgirsk, išgirsk, Marija, mus,

Išskaidrink mums širdies jausmus,

Motina Marija, Motina Marija.

Šviečianti altoriuj

Motina Rožančiaus,

Tavo globos noriu,

Iš kalčių trauk pančių.

Išgirsk, išgirsk ir t.t.

Sopulinga Motin,

Ašaros mums rieda.

Leiski Tau aukoti

Mūsų skausmo žiedus.

Išgirsk, išgirsk ir t.t.

Į Tave blakstienas

Keliam, Dangaus Vartai,

Vesk Dangun kiekvieną,

Tavo meilės vertą.

Išgirsk, išgirsk ir t.t.

Motina Marija,

Tikimės, paguosi

Ir žinias įgyjant,

Ir egzaminuose.

Išgirsk, išgirsk ir t. t.

Lurdo Nekaltoji,

Mums žeri malones.

Tu esi didžioji

Sveikata ligonių.

Išgirsk, išgirsk ir t. t.

M. Grigonis.

SKUBIAM EKSKURSANTUI

Nors Rokiškis neturi gamtos grožybių, bet ramiais laikais nestinga ekskursantų, kurie nori pamatyti gražiąją Lietuvos gotiką. Žinia, iš plytų nepastatysi tų gotikos puošmenų, kaip sakysim, Milano katedros, kurios ne tik 6000 statulų, bet ir sienos, bokštų, bokštelių miškas, net ir stogas, iškaltas iš balto marmuro. Todėl visa katedra yra lyg milžiniškas altorius. Keleivis, pasikėlęs ant Milano katedros stogo, nustemba, patekęs gotikos išorės ornamentikos pasakoj. Ką galima padaryti iš plytų, daugiausia bus parodyta statant šv. Onos bažnyčios fasadą Vilniuje, kur, prisigaminus įvairios formos plytų, vykusiai vedžiota pagal braižinį įvairios linijos, tartum iš marmuro kalta. Taigi tik šv. Onos fasado gotiškumas viršija Rokiškio bažnyčią Lietuvoje. Šiaip, be grakštaus fasado, šv. Onos bažnyčioje nieko ypatingo, net vidaus įrengime, nerasime. Priešingai, Rokiškio bažnyčios fasadas yra nukentėjęs, statant didžiulius vargonus, dėl kurių reikėjo užmūryti projekte numatytą vitražą, ir todėl fasadas išėjo kiek niūrus. Bažnyčios išorę puošia aukštai iškeltos pažiobės, šiferio stogas ir vykusiai vėliau pritaikytas 56,5 metrų aukščio bokštas. Vienos architektui Verneriui statyti bokštą šone bene bus davusi mintį šv. Stepono katedra Vienoje. Bokštas iki pat kryžiaus sumūrytas iš plytų. Norint turėti visos bažnyčios vaizdą, reikia į ją žvelgti iš toliau arba nuo bokšto pusės. Kas iš arti fotografuoja bažnyčios priešakį, tas tepagauna bokšto viršūnę. Rokiškio bažnyčios išorę dar puošia lygiai iškeltas ažūrinis šventoriaus aptvėrimas su fasadiniais dvejais geležiniais vartais, kurių tarpe stovi balta Marijos – “Dangaus Vartų” statula. Eidamas pro vartus, gali pastebėti, kad ir kalvis, suraitęs geležį į vynuogių lapus, yra įdėjęs savo dalį į bažnyčios pagražinimą. Bažnyčios globėjas yra šv. Matas, todėl didžiąsias duris iš lauko dabina jo atvaizdas.

Tačiau Rokiškio bažnyčios grožis yra jos vidaus įrengime. Apie ją galima būtų pasakyti, ką psalmininkas sako apie išrinktą sielą: ”Jos garbingumas viduje, ji papuošta auksinėmis siūlėmis, apvilkta marginiais”. Vidaus įrengimas neturi sau lygios bažnyčios Lietuvoje. Jau pačių statybos linijų proporcija patraukia akį. Čia pilnai galima įsijausti į gotiką. Kaimietis, patekęs iš saulėtų laukų, pirmiausia pastebi, kad bažnyčia yra tamsi. Kitur jis bus matęs šviesenių “gražesnių” bažnyčių. Bet kiek nuostabios gotiškos mistikos vitražų šviesoje! Visi bažnyčios langai, kiekviena pora kitais raštais, yra Vienos darbo vitražai. Į vitražų margumynus įterpti statytojų giminės herbai. Presbiterijos langus puošia trijų vyskupų paveikslai: Alberto, Meinhardo ir šv. Stanislavo. Vitražų šviesų margumynai nudažo bažnyčios sienas besikaitaliojančiomis spalvomis. Gražiausiai bažnyčia atrodo saulėtą pavasarį, kada saulės šviesa eina per trijų vyskupų vitražus presbiterijoje.

Rokiškio bažnyčios vertę ir grožį pajunti, kada imi stebėti atskiras jo detales.

Didysis altorius visas padarytas iš ugnyje auksuotos bronzos Paryžiuje, papuoštas dvylika bronzos statulų. Pirmoje eilėje čia didžiųjų Bažnyčios reformatorių paveikslai, kaip antai: šv. Augustino, šv. Grigaliaus VII, šv. Ignaco Lojolos, šv. Pranciškaus Saleziečio ir kitų, kurie patys kilo kaip gotikos bokštai ir kitus kėlė aukštyn, nors istorijoj pasivadino reformatoriais tie, kurie patys smuko ir kitų religinį gyvenimą smukdė. Kas, pav., neatsimena Anglijos Henriko VIII ir kitų. Jei pavartysi žvakides, liustras, pastebėsi, kad ir jų ornamentika, kaip ir viso altoriaus, smulkiai iškalta iš bronzos. Altoriuje, virš tabernakulio, yra juodo medžio kryžius su dramblio kaulo kančia.

Altorius pastatytas ant trijų balto marmuro laiptų, virš jo ant keturių šulų iškeltas didingas ąžuolinis baldakimas, kurio centrinis bokštas siekia bažnyčios skliautus. Jį puošia šv. Petro ir Povilo statulos ir du vainikai mažesnių, iš medžio drožtų statulų.

Presbiterijos šonuose lankytojo dėmesį atkreipia didžiulės bronzinės statulos. Tai grafų Tyzenhauzų paminklai: Reinoldas – bažnyčios statytojas laiko rankoje bebokštės bažnyčios projektą: jų giminės protėvis Engelbrechtas /1198/ atvaizduotas riterių šarvuose, nes jis kaipo riteris patekęs į Pabaltijį.

Po Reinoldo mirties /1880/ jo sesuo grafienė Marija Przezdzieckienė pristatė bokštą, šventoriaus koplyčią, ir visas gražusis vidaus įrengimas yra jos kraičio auka. Bet atskiro paminklo bažnyčioje ji neturi. Bažnyčia pašventinta 1877 m.ir, pristačius bokštą, įrengus vidų, konsekruota 1885 m. spalio 27 dieną.

Už didžiojo altoriaus lankytojas gali skaityti visų parapijiečių pavardes, kurie pagal išgales prisidėjo prie bažnyčios statymo. Valstiečiai bus prisidėję daugiausia, suveždami medžiagą, o jos šventoriaus ir bažnyčios statyba pareikalavo daug. Už altoriaus yra gražaus dryžuoto marmuro krikštykla. Presbiteriją puošia stalių, suolų, zakristijų angų, iš medžio drožtos statulos ir kiti medžio raižiniai. Krotose (Dievo stalas) atvaizduoti keturi evangelistų simboliai. Ne tik didįjį altorių, bet ir šoninius gali lyginti su kitur matytais. Paprastai padaromi altorių rėmai, į kuriuos įstatomos šabloninės statulos (Kur yra tapytų paveikslų, galima jų rasti meninės vertės). Čia visos statulos pagal brėžinį atskirai skaptuotos. Jų dydis, žvilgsniai viena su kita suderinta. Marijos altoriuje yra dar 15 Rožančiaus paslapčių smulkaus darbo drožtų medalijonų. Abiejų šoninių altorių apačia ir laiptai daryti iš marmuro. Altorių apačios priešakius puošia bronzos pelikano ir avinėlio ornamentai – Kristaus simboliai.

Iš gražių medžio darbų bažnyčioje dar randame šešias klausyklas ir stacijų paveikslus. Tačiau iš visų ąžuolo darbų bus gražiausia sakykla, pirkta Paryžiaus parodoje. Visi Rokiškio gražieji medžio darbai dirbti Liuvene, Belgijoj.

Net ir neįpratusiam stebėti menišką kūrinį, kada paakini, kiek čia be jokių formų rankomis reikėjo išskaptuoti ir kaip gražiai be jokių dažų darbai atrodo, ir jis ima ilgėliau žiūrėti ir stebėtis. O ką sakyti apie daugiau nuvokiantį lankytoją. Prof. Jurgutis, kuris nepriklausomybės pradžioje tvarkė mūsų finansus, nors matęs Europą, bet kiek sykių būdavo Rokišky, tiek sykių jis parymodavo bažnyčioje ir atskirai prie sakyklos, ir kitų jos vertingesnių darbų.

Prieš karą geografų ekskursija, vadovaujama prof. Pakšto, apžiūrėjusi meno kūrinius, sustojo prie akmens marmuro padarinių – geografui rūpi jų kilmė. Iš marmuro nėra čia kurių meniškų skaptavimų, kaip pav. Palangos bažnyčioje, bet pats jų įvairumas lankytoją domina. Bažnyčia išklota Suomijos granitu, presbiterijos grindys ir altorių laiptai iš balto marmuro. Grindų maži keturkampio įtarpai iš vertingo raudonakmenio, Jėzaus širdies altoriaus apačia juodo marmuro. Marijos altoriaus apačia, Tyzenhauzų paminklų pjedestalai ir požemyje sarkofagas iš raudonojo marmuro (berods, Napoleono karstas iš to paties akmens). Krikštykla, požemio paminklų rėmai padaryti iš dryžuoto, parinkto marmuro. Geografų – gamtininkų dėmesį dar atkreipia prie didžiųjų durų esanti didžiulė 0,75 metro pločio kriauklė švęstam vandeniui laikyti.

Ąžuolinį vargonų fasadą puošia iš medžio drožtos statulos: šv. Cecilijos, bažnytinės muzikos globėjos, popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo, sutvarkiusio bažnytinį giedojimą, karaliaus Dovydo, psalmių posmuotojo ir dviejų angelų. Medžio raižiniai, kaip ir visi kiti, dirbti Belgijoj. Patys vargonai dirbti Wurtenberge, Vokietijoj. Vargonai turi 24 balsus, atseit, po kiekvienu klavišu yra tiek balsų. Nuo vargonų galima pasigrožėti visos bažnyčios vaizdu, iš arčiau stebėti artimesnių vitražų raštus.

Nusileidus žemyn, lankytojas panorės apžiūrėti požemių koplyčią, kur yra statytojo karstas ir marmuro rėmuose keletas jo giminės gražių bareljefų, virš kurių vertingas mozaikos Aušros Vartų Marijos paveikslas (Mozaikos darbais pasižymi Romos menininkai, ir šitas paveikslas ar nebus ten padarytas).

Iš kriptos tiesiog pasikeliama į grafų ložę. Čia lankytojas ilgėliau sustoja prie sudėtingo herbų vitražo, apžiūri bronzines duris su riterių vaizdais, seną krucifiksą, meta žvilgsnį į bažnyčią. Jo dėmesį patraukia didžiojo altoriaus baldakimo viršaus darbai. Moderniška statyba tiek tegražina, kiek mato auditorija, o ištikimas gotikos dailininkas puošia ir ten, kur visumos akis nesiekia. Kada statant aukštąją Kelno katedrą, sako, vienas paklausė aukštai bedirbantį kruopštų dailininko darbą, kodėl jis čia raižo papuošalus, kurių niekas iš žemo nemato, atsakė: “Dievas mato mano darbą“. Bent apie dorinius savo darbus žmogus turėtų šitą tiesą atsiminti.

Prieš išeisiant iš bažnyčios, lankytojas dar užeina į zakristiją, kur pasigroži zakristijos angos ir durų medžio drožiniais. Duryse atvaizduotas sėjėjas. Zakristijoje yra klasiško darbo tapytas paveikslas, vertingų liturginių rūbų ir indų. Daugelis, girdėję apie Rokiškio bažnyčios vertę, įsivaizduoja, kad čia yra daug auksinių dalykų. Bet ne tai sudaro jos vertę, ir bažnyčia neturi nė vieno auksinio kieliko ar kito dalykėlio. Didžioji daiktinė vertenybė – monstrancija – žuvo per pirmąjį pasaulinį karą, išvežta į Rusiją. O paprastas medis, kaip matėme, į kurį įdėta tiek sielos, talento ir darbo, Rokiškio bažnyčioje įgavo didelės vertės.

Jaunimas būtinai įkops į bokštą pasidairyti po monotonišką, kadaise sėlių, žemę. Bokšte jų dėmesį atkreipia didžiulis laikrodis, ypač, kada jis muša į varpą valandas. Rokiškio skardūs varpai žuvo Rusijoj per pirmąjį karą. Nepriklausomybės laikais buvo parvežti Lietuvos varpų likučiai. Ir šitas varpas duotas Rokiškiui, kaip atpildas už žuvusius.

Išvykdama iš Rokiškio, ekskursija užsuka prie Maloningosios Motinos statulos tarp dvaro parko vartų ir Laukupio tvenkinių. Graži statula nuliedinta pagal tapytą paveikslą. Seniau toje vietoje stovėjo senas kryžius, kurį primena iškeltos Kūdikėlio rankos. Rokiškėnai mėgsta čia parymoti ir pasimelsti. Ypač moksleiviai prie Išminties Sosto turi daug prašymų ir atsiprašymų.

Keliauk ir žiūrinėk gražiąsias Lietuvos bažnyčias, bet bronzinio altoriaus, tokio vitražų gausumo ir medžio darbų kruopštumo niekur kitur nerasi.

Komentarų: 1

  • At 2017.03.26 20:07, Genovaitė said:

    Ačiū surinkusiems ir užrašiusiems Rokiškio istoriją!

    (privalomas)
    (privalomas, bet nebus skelbiamas)