Maldos už krikščionių vienybę savaitės biblinis tekstas ir tema

2020 metų biblinis tekstas Apd 27, 18–28, 10

 Įvadas į 2020 m. temą

„Su mumis elgėsi labai draugiškai“ (plg. Apd 28, 2)

2020 m. medžiagą Maldos už krikščionių vienybę savaitei parengė Maltos ir Gozo krikščionių Bažnyčios (Christians Together in Malta). Vasario 10-ąją daugelis Maltos krikščionių švenčia Šv. Pauliaus laivo sudužimo šventę, kuria dėkojama, kad į šias salas buvo atneštas krikščionių tikėjimas. Šios šventės skaitinys iš Apaštalų darbų pasirinktas šių metų Maldos savaitei. Pasakojimas pradedamas tuo, kad Paulius surakintas grandinėmis kaip kalinys (Apd 27, 1) yra gabenamas į Romą; tačiau net šioje pavojingoje kelionėje Dievas per jį toliau vykdo savo misiją. Šis pasakojimas – tai klasikinė drama žmonijos, susiduriančios su gąsdinančia gamtos elementų galia. Laivo keleivių likimas priklauso nuo jūros ir stipriai šėlstančios audros galybių. Šios galybės nubloškia juos į nežinomą teritoriją, kur jie yra pasimetę, be vilties. 276 laivu plaukusius žmones galima suskirstyti į atskiras grupes. Šimtininkas ir jo kareiviai turi valdžią ir galią, tačiau jie yra priklausomi nuo jūreivių įgūdžių ir patirties. Nors visi patiria baimę ir yra pažeidžiami, grandinėmis surakinti kaliniai – pažeidžiamiausi. Jų gyvybė visai nebranginama; jiems gresia pavojus būti išžudytiems (Apd 27, 42). Istorijai tęsiantis matome vis stiprėjantį nepasitikėjimą ir įtarumą, didėjantį atskirų grupių susiskaldymą kylant spaudimui ir baimei dėl gyvybės. Paulius šioje sumaištyje pasižymi kaip ramybės veiksnys. Jis žino, jog jo gyvybė nėra pavaldi abejingų galių nulemtam likimui ji yra Dievo, kuriam jis priklauso ir tarnauja, rankose (plg. Apd 27, 23). Dėl savo tikėjimo Paulius yra tikras, kad stos Romoje prieš imperatorių, šio tikėjimo galia jis gali stotis savo bendrakeleivių priekyje ir dėkoti Dievui. Visi per tai padrąsinami. Sekdami Pauliaus pavyzdžiu jie drauge dalijasi duona, suvienyti nauja viltimi ir pasitikėdami jo žodžiais. Tai iliustruoja pagrindinę šios ištraukos temą: dieviškąją Apvaizdą. Šimtininkas nusprendė plaukti į jūrą nepaisydamas blogo oro, o per audrą jūrininkai, kaip įmanydami, stengėsi suvaldyti laivą. Tačiau galiausiai jų planai žlugo, ir tik likdami visi drauge ir leisdami laivui sudužti ant seklumos dieviškosios Apvaizdos dėka jie išgelbėjami. Laivas ir visas juo gabentas vertingas krovinys bus prarastas, bet gyvybės išgelbėtos: „Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos“ (Apd 27, 34; plg. Lk 21, 18). Krikščionių vienybės siekyje atsidavimas dieviškajai Apvaizdai pareikalaus iš mūsų palikti daugelį dalykų, prie kurių esame stipriai prisirišę. Tačiau Dievui svarbu išgelbėti visus žmones. Ši įvairialypė ir tarpusavyje konfliktuojanti grupė žmonių priplaukia „kokios nors salos“ krantą (plg. Apd 27, 26). Anksčiau plaukę tuo pačiu laivu jie atvyksta į tą pačią vietą; dabar jų žmogiškoji vienybė tampa regima dėl salos gyventojų svetingumo. Jie susiburia apie ugnį, supami jų nepažįstančių ir nesuprantančių žmonių, o galios ir statuso skirtumai tampa nereikšmingi. Tų 276 žmonių likimas nebepriklauso nuo abejingų galybių; juos apkabina mylinti Dievo apvaizda per žmones, kurie „elgėsi labai draugiškai“ (Apd 28, 2). Sušalę ir šlapi jie sušilo ir išdžiūvo prie ugnies. Išalkusius juos pamaitino. Jiems suteikiamas prieglobstis, kol vėl bus saugu tęsti kelionę. Šiandien daugelis žmonių susiduria su tokiomis pat baisybėmis toje pačioje jūroje. Vardijamos skaitinyje (27, 1; 28, 1) vietos minimos ir šių dienų migrantų istorijose. Kitose pasaulio kraštuose daugybė žmonių leidžiasi į pavojingas keliones sausuma ir jūra bėgdami nuo gamtos nelaimių, karo ir skurdo. Jų gyvenimai taip pat priklauso nuo didžiulių galybių, kurioms būdingas šaltas abejingumas,– tai ne tik gamtos jėgos, bet ir politinės, ekonominės bei žmogiškosios galybės. Tas žmogiškasis abejingumas įgauna įvairias formas: abejingumas būdingas tiems, kurie vilties netekusiems žmonėms parduoda vietas į nesaugius laivus; abejingumu paženklintas sprendimas nesiųsti gelbėjimo laivų; abejingumas taip pat reiškiasi tuo, kad migrantų laivai nukreipiami atgal. Čia paminėta tik keletas atvejų. Būdami krikščionys ir susidurdami su šiomis migracijos krizėmis, priimame šį pasakojimą kaip iššūkį: ar šliejamės prie šalto abejingumo, ar pasirodome esą „labai draugiški“ ir visiems žmonėms liudijame mylinčią Dievo apvaizdą? Svetingumas – labai reikalinga dorybė siekiant krikščionių vienybės. Tai nuostata, raginanti mus būti dosnesnius stokojančiųjų atžvilgiu. |Žmonės, parodę ypatingą draugiškumą Pauliui ir jo bendrakeleiviams, dar nepažinojo Kristaus, tačiau dėl jų ypatingo draugiškumo buvo suvienyti susiskaldę žmonės. Mūsų krikščioniškoji vienybė pasireikš ne tik tuo, kad būsime svetingi vieni kitiems, nors tai labai svarbu, – bet ir tuo, kad su meile priimsime žmones, kurie nėra tos pačios kalbos, kultūros ar tikėjimo kaip mes. Per tokias audringas keliones ar atsitiktinius susitikimus įgyvendinama Dievo valia Bažnyčios ir visų žmonių atžvilgiu. Paulius vėliau skelbs Romoje: šis Dievo išgelbėjimas pasiųstas visoms tautoms (plg. Apd 28, 28).

Komentarų: 0

(privalomas)
(privalomas, bet nebus skelbiamas)