Popiežius Pranciškus Žinia 7-osios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga

Popiežius Pranciškus 
Žinia 7-osios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga 

XXXIII eilinis sekmadienis, 2023 m. lapkričio 19-oji

„Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (Tob 4, 7)

1. Pasaulinė vargstančiųjų diena, vaisingai žyminti Tėvo gailestingumą, jau septintą kartą lydi mūsų bendruomenių kelionę. Jos minėjimas vis labiau įsitvirtina Bažnyčios pastoraciniame gyvenime ir leidžia vis geriau suvokti pagrindinį Evangelijos turinį. Mūsų kasdienių pastangų priimti vargšus vis dėlto nepakanka. Per mūsų miestus teka skurdo upė, kuri liejasi vis plačiau; atrodo, kad tas srautas mus užtvindys – pagalbos, paramos ir solidarumo prašančių mūsų brolių ir seserų šauksmas tampa vis garsesnis. Štai kodėl sekmadienį prieš Jėzaus Kristaus Visatos Valdovo šventę susirenkame prie jo stalo, kad iš jo dar kartą priimtume dovaną ir įpareigojimą gyventi neturte ir tarnauti vargšams.

„Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (Tob 4, 7). Šie žodžiai padeda suvokti mūsų liudijimo esmę. Apmąstydami Tobito knygą, mažai pažįstamą, tačiau įtaigų ir kupiną išminties Senojo Testamento tekstą, galime geriau suvokti, kokią žinią norėjo perduoti šventasis autorius. Prieš mus atsiveria šeimos gyvenimo scena: tėvas Tobitas apkabina savo sūnų Tobiją, kuris ruošiasi leistis į ilgą kelionę. Senasis Tobitas baiminasi, kad daugiau niekada nebepamatys sūnaus, todėl palieka jam savo „dvasinį testamentą“. Tobitas buvo ištremtas į Ninevę, o dabar yra aklas, taigi dvigubai vargšas, tačiau visada buvo tikras dėl vieno dalyko, kurį išreiškia jo vardas: „Viešpats yra mano gėris“. Šis vyras, visada pasitikėjęs Viešpačiu, kaip geras tėvas nori palikti sūnui ne tiek kokias nors materialines gėrybes, kiek liudijimą apie deramą gyvenimo kelią, todėl sako jam: „Per visas savo dienas, mano sūnau, atsimink Viešpatį, mūsų Dievą, ir suvaldyk kiekvieną norą nusidėti ar sulaužyti jo įsakymus. Daryk gerus darbus per visas savo gyvenimo dienas ir niekad neik neteisumo keliais“ (4, 5).

2. Kaip iš karto matyti, senasis Tobitas prašo sūnaus neapsiriboti tik paprastu atminimo aktu ar Dievui skirta malda. Jis nurodo konkrečius veiksmus, gerų darbų darymą ir teisingą gyvenimą. Šis paraginimas nusakomas dar aiškiau: „Visiems, vykdantiems teisumą, duok išmaldos iš savo mantos ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą“ (4, 7).

Šio išmintingo senolio žodžiai verčia mus susimąstyti. Primename, kad Tobitas neteko regėjimo po to, kai atliko gailestingumo darbą. Kaip jis pats pasakoja, nuo pat jaunystės savo gyvenimą buvo paskyręs gailestingumo darbams: „Esu davęs daug išmaldos savo giminaičiams ir tautiečiams, ištremtiems su manimi į Ninevę Asirijoje. <…> Dalijausi savo duona su alkstančiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Jei pamatydavau iš savo mirusių tautiečių žmogaus kūną, išmestą už Ninevės sienų, jį palaidodavau“(1, 3. 17).

Dėl tokio jo meilės liudijimo karalius atėmė iš jo visą turtą ir padarė jį visišku vargšu. Tačiau Viešpačiui jis tebebuvo reikalingas; sugrąžintas į valdytojo pareigas, jis nebijojo tęsti savo gyvenimo būdo. Įsiklausykime į jo pasakojimą, kuris ir šiandien mums prabyla: „Per Sekminių iškilmes – Savaičių šventę – buvo man patiekti puikūs pietūs. Aš atsisėdau valgyti. Kai buvo parengtas man stalas ir padėta prieš mane daug įvairių valgių, savo sūnui Tobijui tariau: „Mano vaikeli, išeik ir parvesk kokį tik rastumei vargšą žmogų, visa širdimi garbinantį Dievą, iš mūsų tautiečių tarp tremtinių čia, Ninevėje. Tepavalgo jis su manimi. Iš tikrųjų, sūnau, aš palauksiu, kol tu sugrįši“ (2, 1–2). Kaip būtų reikšminga, jei minėdami Vargstančiųjų dieną ir mes būtume tokie rūpestingi kaip Tobitas! Jei dalyvavę prie Eucharistijos stalo pakviestume dalytis sekmadienio pietumis. Švęsta Eucharistija iš tiesų žymėtų bendrystę. Jei prie Viešpaties altoriaus suvokiame, kad visi esame broliai ir seserys, – nepalyginamai aiškiau taptų matoma mūsų brolystė dalijantis šventiniais valgiais su tais, kuriems trūksta būtiniausių dalykų!

Tobijas pasielgė taip, kaip jam liepė tėvas, bet grįžęs pranešė žinią, kad vienas vargšas buvo nužudytas ir paliktas viduryje aikštės. Senasis Tobijas nedvejodamas pakilo nuo stalo ir nuėjo palaidoti to žmogaus. Grįžo namo pavargęs ir užmigo kieme; ant jo akių užkrito paukščių išmatos ir jis apako (plg. 2, 1–10). Likimo ironija: padarai meilės darbą, o tave ištinka nelaimė! Galėtume taip manyti; tačiau tikėjimas mus moko gilesnės įžvalgos. Tobito aklumas taps jo stiprybe dar geriau atpažinti daugybę jį supančių vargo formų. O Viešpats atėjus laikui grąžins senam tėvui regėjimą ir džiaugsmą vėl išvysti savo sūnų Tobiją. Atėjus tai dienai, „Tobitas, pamatęs savo sūnų, apkabino jį abiem rankomis ir verkdamas kartojo: „Tave, mano sūnau, savo akių šviesą, aš matau!“ Tada jis tarė: „Tebūna pašlovintas Dievas, tebūna pašlovintas jo didingas vardas, tebūna palaiminti visi jo šventieji angelai! Tebūna pašlovintas jo šventasis vardas per visus amžius! Nors jis mane ir nuplakė, bet jis manęs ir pasigailėjo. Štai dabar matau savo sūnų Tobiją!“ (11, 13–14).

3. Galime savęs paklausti: iš kur Tobitas semiasi drąsos ir vidinės stiprybės, kad gali tarnauti Dievui pagonių tautoje ir taip mylėti savo artimą, kad rizikuotų savo gyvybe? Susiduriame su nepaprastu pavyzdžiu: Tobitas yra ištikimas sutuoktinis ir rūpestingas tėvas; jis buvo ištremtas toli nuo tėvynės, kur neteisingai kentėjo, persekiojamas karaliaus ir kaimynų…. Nors ir yra toks geraširdis, jis patiria išbandymą. Kaip mus dažnai moko Šventasis Raštas, Dievas negaili išbandymų tiems, kurie daro gera. Kodėl? Jis tai daro ne tam, kad mus pažemintų, bet kad sutvirtintų mūsų tikėjimą juo.

Išbandymo akimirką Tobitas suvokia savo vargingumą, todėl geba pastebėti vargšus. Jis ištikimas Dievo įstatymui ir laikosi jo įsakymų, tačiau to jam nepakanka. Tobitas įstengia aktyviai rūpintis vargšais, nes pats savo kailiu patyrė vargą. Todėl žodžiai, kuriuos skiria savo sūnui Tobijui, yra jo tikrasis testamentas: „Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (4, 7). Trumpai tariant, atsidūrę priešais vargšą žmogų negalime nusukti akių, nes tai sutrukdytų mums sutikti Viešpaties Jėzaus veidą. Ir gerai įsidėmėkime tą pasakymą „nė nuo vieno vargšo“. Kiekvienas žmogus yra mūsų artimas. Nesvarbu jo odos spalva, socialinė padėtis, kilmė… Jei esu vargšas, galiu atpažinti, kas iš tikrųjų yra brolis, kuriam manęs reikia. Esame pašaukti susitikti su kiekvienu vargstančiuoju ir susidurti su visokiomis vargo atmainomis, atsikratyti abejingumo ir tuščių deklaracijų, kuriomis dangstome iliuzinę gerovę.

4. Gyvename istoriniu laikotarpiu, kai nėra skatinamas dėmesys vargingiausiems. Vis garsiau skamba kvietimas siekti gerovės, o skurde gyvenančiųjų balsai nutildomi. Linkstama nekreipti dėmesio į viską, kas neatitinka gyvenimo modelio, pateikiamo jaunajai kartai, kuri yra pažeidžiamiausia dabar vykstančių kultūrinių pokyčių akivaizdoje. Tai, kas nemalonu ir sukelia kančią, išstumiama į užribį, o fizinės savybės išaukštinamos, tarsi jos būtų pagrindinis siektinas tikslas. Virtualioji tikrovė pakeičia tikrąjį gyvenimą, ir vis lengviau supainioti šiuos du pasaulius. Varguoliai tampa įvaizdžiais, kurie gali sujaudinti kelioms akimirkoms, tačiau kai su jais susiduriama konkrečiai gatvėje, jie ima erzinti ir būna atstumiami. Skubėjimas, kasdienis gyvenimo palydovas, neleidžia sustoti, padėti ir pasirūpinti kitu. Gerojo samariečio palyginimas (plg. Lk 10, 25–37) nėra pasakojimas apie praeitį, jis kelia klausimą apie kiekvieno iš mūsų dabartį. Deleguoti kitiems yra lengva; aukoti pinigų, kad kiti galėtų atlikti gailestingumo darbus, yra didžiadvasiškas gestas; asmeniškai įsitraukti yra kiekvieno krikščionio pašaukimas.

5. Dėkokime Viešpačiui, kad yra tiek daug vyrų ir moterų, kurie gyvena atsidavę vargšams bei atstumtiesiems ir dalijasi su jais; tai įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, kurie reguliariai priima atstumtuosius ir kenčiančiuosius įsipareigodami būti kartu su jais. Tai ne antžmogiai, bet kiekvieną dieną mūsų sutinkami „kaimynai“, kurie tyliai tampa vargšais kartu su vargšais. Jie ne tik ką nors duoda: jie išklauso, kalbasi, stengiasi suprasti situaciją ir jos priežastis, duoti tinkamus patarimus ir teisingus orientyrus. Jie rūpinasi ne tik materialiniais, bet ir dvasiniais poreikiais, visapusišku asmens skatinimu. Šioje didžiadvasiškoje ir neatlygintinai dovanojamoje tarnystėje Dievo karalystė tampa esama ir regima; ji iš tiesų panaši į sėklą, kuri krinta į gerą šių žmonių gyvenimo dirvą ir duoda vaisių (plg. Lk 8, 4–15). Tegul dėkingumas šiems gausiems savanoriams tampa malda, kad jų liudijimas būtų vaisingas.

6. Enciklikos Pacem in terris 60-ųjų metinių proga būtina vėl prisiminti šventojo popiežiaus Jono XXIII parašytus žodžius: „Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, į kūno neliečiamybę, į būtinas ir pakankamas priemones oriam gyvenimui, įskaitant maistą, drabužius, pastogę, medicininę priežiūrą, poilsį ir galiausiai būtinas socialines paslaugas; todėl jis turi teisę į socialinę apsaugą ligos, negalios, našlystės, senatvės, nedarbo ir bet kuriuo kitu atveju, kai ne dėl savo valios netenka pragyvenimo lėšų“ (6).

Kiek daug darbo dar laukia, kad šie žodžiai taptų tikrove, be kita ko, turime rimtai ir veiksmingai angažuotis politikos ir teisėkūros srityje! Nepaisant politikos ribotumo, o kartais negebėjimo įžvelgti bendrąjį gėrį ir jam tarnauti, tegul ir toliau daugybė piliečių, tikinčių savanoriško įsipareigojimo vargšams verte, plėtoja solidarumą ir subsidiarumą. Be abejo, reikia raginti ir net spausti valstybės institucijas gerai atlikti savo pareigas, tačiau neverta likti pasyviems ir laukti, kol viskas bus gauta „iš viršaus“: varge gyvenantys žmonės taip pat turi būti įtraukti bei lydimi pokyčių ir atsakomybės perėmimo procese.

7. Deja, dar kartą turime atkreipti dėmesį į naujas vargo formas, papildančias jau anksčiau aprašytas. Turiu omenyje karo zonose gyvenančius žmones, ypač vaikus, iš kurių atimta taiki dabartis ir ori ateitis. Niekada nevalia susitaikyti su tokia padėtimi; visomis išgalėmis stenkimės, kad įsitvirtintų taika kaip Prisikėlusio Viešpaties dovana ir įsipareigojimo siekti teisingumo bei dialogo vaisius.

Negaliu nepastebėti ir spekuliacijų, dėl kurių įvairiuose sektoriuose smarkiai išauga kainos ir daugelis šeimų dar labiau skursta. Darbo atlygio lėšos greitai išleidžiamos, o tai verčia žmones patirti nepriteklių, kuris pakerta jų orumą. Jei šeimai tenka rinktis tarp maisto produktų ir vaistų, tuomet turi būti išgirstas balsas tų, kurie dėl žmogaus orumo reikalauja teisės į abiejų kategorijų gėrybes.

Kaip galime nepastebėti etinės netvarkos, esančios darbo pasaulyje? Nežmoniškas elgesys su daugeliu darbuotojų – vyrų ir moterų; neadekvatus atlygis už atliktą darbą; nesaugumo dėl darbo vietos rykštė; nelaimingų atsitikimų darbe aukų gausa, dažnai nulemta mentaliteto, kuris pirmenybę teikia tiesioginiam pelnui saugumo sąskaita… Atmintini šventojo Jono Pauliaus II žodžiai: „Pirmasis darbo vertinimo pagrindas yra pats žmogus. […] Žmogus skirtas ir jis pašauktas darbui, bet vis dėlto darbas yra „dėl žmogaus“, o ne žmogus „dėl darbo“ (Enc. Laborem exercens, 6).

8. Šis sąrašas, jau pats savaime dramatiškas, tik iš dalies atspindi vargo situacijas, kurios yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Ypač negaliu nepaminėti kasdien vis akivaizdžiau pasireiškiančios negerovės, kuri paliečia jaunimą. Kiek daug nusivylusių gyvenimu ir net savižudžių jaunų žmonių, suklaidintų kultūros, įteigiančios, jog jie esą „nevykėliai“ ir „niekam tikę“. Padėkime jiems reaguoti į šias piktybines įtakas, kad kiekvienas rastų kelią, kuriuo eidamas galėtų įgyti tvirtą ir didžiadvasišką tapatybę.

Kalbant apie vargšus lengva nuslysti į retorinių frazių kartojimą. Taip pat klastinga pagunda sustoti ties statistika ir skaičiais. Vargšai yra žmonės, jie turi veidus, istorijas, širdis ir sielas. Jie yra broliai ir seserys, turintys savo privalumų ir trūkumų, kaip ir visi kiti, todėl svarbu užmegzti asmeninį santykį su kiekvienu iš jų.

Tobito knyga mus moko, kaip konkrečiai turime veikti su vargšais ir dėl jų. Tai teisingumo reikalas, jis įpareigoja mus visus ieškoti ir susitikti vieniems su kitais, kad puoselėtume darną, būtiną tikros bendruomenės tapatybei. Domėjimasis vargšais nėra tik skubotas išmaldos davimas; jis reikalauja atkurti teisingus tarpasmeninius santykius, kuriuos sužalojo skurdas. Taigi „nenusukant veido nuo vargšų“ pelnoma gailestingumo bei meilės, kuri suteikia prasmę ir vertę visam krikščioniškajam gyvenimui.

9. Tegul mūsų dėmesys vargšams visada pasižymi evangeliniu realizmu. Dalijimasis turi atitikti konkrečius kito poreikius, o ne būti tik priemonė atsikratyti daiktų pertekliaus. Čia taip pat reikia įžvalgumo vadovaujant Šventajai Dvasiai, kad atpažintume tikruosius brolių ir seserų poreikius, o ne savo siekius. Jiems iš tikrųjų neatidėliotinai reikia mūsų žmogiškumo, atviros meilei mūsų širdies. Nepamirškime: „Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti“ (Evangelii gaudium, 198). Tikėjimas mus moko, kad kiekvienas vargšas yra Dievo vaikas ir kad jame ar joje yra Kristus: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

10. Šiemet minimos 150-osios šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės gimimo metinės. Savo „Vienos sielos istorijoje“ ji rašo: „Dabar suprantu, kad tobula artimo meilė – tai pakanta kitų žmonių trūkumams, mokėjimas nesistebėti jų silpnybėmis, rasti sau atsparos net ir mažiausiose jų praktikuojamose dorybėse, o ypač supratau, kad toji meilė neturi būti slepiama širdies gilumoje: „Niekas nevožia indu degančio žiburio, – pasakė Jėzus, – bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.“ Man atrodo, kad tas žibintas vaizduoja artimo meilę, kuri privalo šviesti ir džiuginti ne tik tuos, kurie yra man brangiausi, bet ir visus, kurie yra namuose, visus aliai vieno“ (Vienos sielos istorija. Vilnius, 1995, p. 245–246 [Ms C, 12r]). 

Šiuose namuose, kurie yra pasaulis, kiekvienas turi teisę būti nušviestas artimo meilės šviesos, iš nieko nevalia jos atimti. Tegul nenuilstanti šventosios Teresės meilė įkvepia mūsų širdis šią Pasaulinę vargstančiųjų dieną, tegul padeda mums „nenusukti savo veido nuo vargšo“ ir visada kreipti žvilgsnį į žmogiškąjį ir dieviškąjį Viešpaties Jėzaus Kristaus veidą.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. birželio 13 d., Šventojo Antano Paduviečio, vargšų globėjo, minėjimas.

Pranciškus

Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos
Laiškas Dievo tautai

Brangios seserys, brangūs broliai,

Baigiantis Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos darbams, drauge su jumis visais norime padėkoti Dievui už gražią ir praturtinančią patirtį, kurią išgyvenome. Šį palaimingą laiką gyvenome gilioje bendrystėje su jumis visais. Mus palaikė jūsų maldos, apimančios jūsų lūkesčius, klausimus, taip pat ir nuogąstavimus. Prieš dvejus metus popiežiaus Pranciškaus prašymu prasidėjo ilgas įsiklausymo ir įžvalgos procesas, atviras visai Dievo tautai, neišskiriant nė vieno, idant vadovaujami Šventosios Dvasios, kaip mokiniai misionieriai sekdami Jėzumi Kristumi, „keliautume drauge“.

Nuo rugsėjo 30 d. Romoje vykusi sesija yra svarbus šio proceso etapas. Daugeliu atžvilgių tai buvo precedento neturinti patirtis. Pirmą kartą popiežiaus Pranciškaus kvietimu vyrai ir moterys savo krikšto pagrindu buvo pakviesti posėdžiauti prie vieno stalo ir dalyvauti ne tik diskusijose, bet ir balsuoti šioje Vyskupų sinodo asamblėjoje. Kartu, išgyvendami pašaukimų, charizmų ir tarnysčių tarpusavio papildomumą, intensyviai klausėmės Dievo žodžio ir kitų patirties. Naudodamiesi pokalbio Dvasioje metodu, nuolankiai dalijomės savo bendruomenių iš visų žemynų turtais bei vargais, stengdamiesi įžvelgti, ką Šventoji Dvasia nori pasakyti Bažnyčiai šiandien. Patyrėme, kaip svarbu skatinti tarpusavio dalijimąsi tarp lotyniškosios tradicijos ir Rytų krikščionių tradicijų. Broliškų delegatų iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių dalyvavimas labai praturtino mūsų diskusijas. 

Mūsų asamblėja vyko krizės apimto pasaulio fone, jo žaizdos ir skandalinga nelygybė skaudžiai atsiliepė mūsų širdyse, suteikdamos mūsų darbui ypatingo rimtumo, juolab kad kai kurie iš mūsų atvyko iš šalių, kuriose siaučia karas. Meldėmės už mirtį nešančio smurto aukas, nepamiršdami visų tų, kuriuos skurdas ir korupcija privertė leistis į pavojingą migracijos kelią. Išreiškėme savo solidarumą ir įsipareigojimą kartu su moterimis ir vyrais, teisingumo ir taikos kūrėjais visame pasaulyje.

Šventojo Tėvo kvietimu skyrėme daug vietos tylai, puoselėdami pagarbų tarpusavio įsiklausymą ir bendrystės Dvasioje troškimą. Per atidarymo metu vykusį ekumeninį budėjimą patyrėme, kaip auga vienybės troškimas, tyloje kontempliuojant nukryžiuotąjį Kristų. Iš tiesų kryžius yra vienintelė jo katedra: atidavęs save už pasaulio išganymą, jis patikėjo savo mokinius Tėvui, kad „visi būtų viena“ (plg. Jn 17, 21). Tvirtai suvienyti vilties, kurią mums laiduoja Jėzaus prisikėlimas, mes patikėjome jam savo bendrus namus, kuriuose vis primygtiniau skamba žemės ir vargšų šauksmas: „Laudate Deum!“ – tai priminė popiežius Pranciškus pačioje mūsų darbo pradžioje.

Diena iš dienos jautėme neatidėliotiną raginimą išgyventi pastoracinį ir misionierišką atsivertimą. Juk Bažnyčios pašaukimas yra skelbti Evangeliją ne sutelkiant dėmesį į save, bet su atsidavimu tarnaujant begalinei meilei, kuria Dievas pamilo pasaulį (plg. Jn 3, 16). Kai netoli Šventojo Petro aikštės gyvenančių benamių buvo paklausta, ko jie laukia iš Bažnyčios šio Sinodo proga, jie atsakė: „Meilės!“ Ši meilė visada turi išlikti degančia Bažnyčios širdimi, tai trejybinė ir eucharistinė meilė, spalio 15 d., įpusėjus mūsų asamblėjai, tai priminė popiežius Pranciškus, atkreipdamas dėmesį į šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės žinią. Būtent „pasitikėjimas“ suteikia mums drąsos ir vidinės laisvės, kurią patyrėme, be dvejonių ir nuolankiai išsakyti savo sutampančias ir skirtingas tendencijas, troškimus bei klausimus.

O kas dabar? Tikimės, kad ateinantys mėnesiai iki 2024 m. spalio mėnesį vyksiančios antrosios sesijos leis visiems konkrečiai dalyvauti misionieriškos bendrystės dinamikoje, kurią nurodo žodis „sinodas“. Kalbama ne apie ideologiją, bet apie patirtį, įsišaknijusią apaštališkojoje Tradicijoje. Kaip popiežius priminė šio proceso pradžioje, „kyla grėsmė, kad bendrystė ir misija gali likti kiek abstraktūs dalykai, jei neugdysime bažnytinės praktikos, kuri konkrečiai išreikštų sinodiškumą (…) ir skatintų visų įsitraukimą“ (2021 m. spalio 9 d.). Kyla įvairiopų iššūkių ir daugybė klausimų: pirmosios sesijos apibendrinamojoje ataskaitoje bus nurodyti dalykai, kuriais susitarta, išryškinti atviri klausimai ir nurodyta, kaip turėtume tęsti darbą. 

Norėdama daryti pažangą, Bažnyčia būtinai turi išklausyti visus, pradėdama nuo pačių vargingiausiųjų. Tam reikia, kad Bažnyčia eitų atsivertimo keliu, o tai reiškia taip pat šlovinimo kelią: „Šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21)! Tai reiškia išklausyti tuos, kurie neturi balso visuomenėje, kurie jaučiasi atstumti, net Bažnyčios. Tai klausytis visų formų rasizmo aukų ir, ypač kai kuriuose regionuose, čiabuvių tautų, kurių kultūra niekinama. Visų pirma mūsų laikų Bažnyčia privalo atsivertimo dvasia išklausyti tuos, kurie tapo bažnytinio kūno narių piktnaudžiavimo aukomis, taip pat konkrečiai ir struktūriškai įsipareigoti, kad tai nepasikartotų.

Bažnyčia taip pat turi įsiklausyti į pasauliečius, moteris ir vyrus, kurie visi pašaukti į šventumą pagal savo krikšto pašaukimą: į katechetus, kurie daugelyje situacijų yra pirmieji Evangelijos skelbėjai; į vaikų paprastumą ir gyvybingumą, į jaunimo entuziazmą, jų klausimus ir iššūkius; į vyresnio amžiaus žmonių svajones, išmintį ir atmintį. Bažnyčia turi įsiklausyti į šeimas, jų auklėjimo rūpesčius, krikščioniškąjį liudijimą, kuriuo jos dalijasi šiuolaikiniame pasaulyje. Bažnyčia turi išgirsti balsą tų, kurie nori įsitraukti į pasauliečių tarnystes ir dalyvauti bendruomeninėse įžvalgos bei sprendimų priėmimo struktūrose.

Norėdama daryti pažangą sinodinės įžvalgos kelyje, Bažnyčia ypač turi pasitelkti įšventintųjų tarnautojų žodžius ir patirtį: kunigų, jie yra pirmieji vyskupų bendradarbiai, ir jų sakramentinė tarnystė yra nepakeičiama Bažnyčios gyvenime; diakonų, kurie tarnaudami pažeidžiamiausiems žmonėms savo tarnyste reiškia visos Bažnyčios rūpinimąsi jais. Ji taip pat turi leisti, kad ją supurtytų pranašiškas pašvęstojo gyvenimo, budraus Dvasios kvietimo sargybinio, balsas. Bažnyčia privalo būti dėmesinga visiems tiems, kurie nepritaria jos tikėjimui, bet ieško tiesos, kuriuose Dvasia yra ir veikia, ir ,,visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“ (Gaudium et spes, 22), 

„Pasaulis, kuriame gyvename ir kurį esame pašaukti mylėti bei jam tarnauti, net ir su jo prieštaravimais, reikalauja, kad Bažnyčia stiprintų visų savo misijos sričių sąveiką. Iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios Dievas tikisi būtent tokios sinodinės kelionės“ (popiežius Pranciškus, 2015 m. spalio 17 d.). Nebijokime atsiliepti į šį kvietimą. Mergelė Marija, būdama pirmoji kelyje, lydi mūsų piligrimystę. Džiaugsmuose ir skausmuose ji rodo mums savo Sūnų ir kviečia pasitikėti. Jis, Jėzus, yra vienintelė mūsų viltis! 

Vatikanas, 2023 m. spalio 25 d. 

Popiežius Pranciškus
Žinia 97-osios Pasaulinės misijų dienos proga 

2023 m. spalio 22 d.

Degančios širdys, keliu žengiančios kojos (plg. Lk 24, 13–35)

Brangūs broliai ir seserys!

Šių metų Pasaulinei misijų dienai pasirinkau temą, įkvėptą Luko evangelijos pasakojimo apie Emauso mokinius (plg. 24, 13–35), „Degančios širdys, keliu žengiančios kojos“. Tie du mokiniai buvo sutrikę ir nusivylę, tačiau susitikimas su Kristumi Žodyje ir laužomoje Duonoje uždegė entuziazmą vėl keliauti į Jeruzalę ir skelbti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Evangelijos pasakojime mokinių pasikeitimą fiksuoja keli ryškūs vaizdai: užsidegusios širdys Jėzaus aiškinamų Raštų akivaizdoje, atsivėrusios akys, kai mokiniai atpažino jį, ir, kaip kulminacija, žengiančios į kelionę kojos. Mąstydami apie šiuos tris aspektus, nužyminčius mokinių misionierių kelionę, galime atnaujinti savo uolumą evangelizuoti šiandienos pasaulį.

1. Užsidegusios širdys, „kai jis mums atvėrė Raštų prasmę“. Misijoje Dievo žodis apšviečia ir perkeičia širdį.

Kelyje iš Jeruzalės į Emausą dviejų mokinių širdys buvo liūdnos – tai matyti iš jų veidų – dėl Jėzaus mirties, nes jie buvo įtikėję jį (plg. 17 eil.). Suvokus nukryžiuoto Mokytojo nesėkmę žlugo jų viltis, kad jis yra Mesijas (plg. 21 eil.).

„Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“ (15 eil.). Kaip tada, kai pirmą kartą pašaukė mokinius, taip ir dabar, jiems išgyvenant sumaišties momentą, Viešpats imasi iniciatyvos, prisiartina prie savųjų ir eina šalia jų. Dėl savo didžio gailestingumo jis niekada nepavargsta būti su mumis, nepaisydamas mūsų trūkumų, abejonių, silpnybių, nepaisydamas mūsų liūdesio ir pesimizmo, nulemiančio „neišmanymą“ bei „širdžių nerangumą“ (25 eil.), menką tikėjimą.

Šiandien, kaip ir anuomet, prisikėlęs Viešpats yra arti savo mokinių misionierių ir eina šalia jų, ypač tada, kai jie jaučiasi sutrikę, nusivylę, išsigandę dėl juos supančio ir norinčio uždusinti neteisybės slėpinio. „Tegu niekas iš mūsų neatima vilties!“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 86). Viešpats yra didesnis už mūsų problemas, ypač kai su jomis susiduriame skelbdami Evangeliją pasauliui. Juk galiausiai ši misija yra jo, o mes esame tik nuolankūs jo bendradarbiai, „nenaudingi tarnai“ (plg. Lk 17, 10).

Reiškiu savo artumą Kristuje visiems pasaulio misionieriams, ypač tiems, kurie išgyvena sunkų laikotarpį: brangūs bičiuliai, prisikėlęs Viešpats visada yra su jumis ir mato jūsų didžiadvasiškumą bei pasiaukojimą dėl evangelizavimo misijos tolimuose kraštuose. Ne kiekviena gyvenimo diena yra saulėta, bet visada prisiminkime Viešpaties Jėzaus žodžius, pasakytus savo draugams prieš kančią: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33).

Prisikėlęs Jėzus, išklausęs du mokinius kelyje į Emausą, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27). Ir mokinių širdys atšilo, o galiausiai jie vienas kitam prisipažino: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (32 eil.). Nes Jėzus yra gyvasis Žodis, kuris vienintelis gali uždegti širdį, ją apšviesti ir perkeisti.

Taip galime geriau suprasti šventojo Jeronimo teiginį: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (Izaijo knygos komentaras, Prologas). „Jei Viešpats mūsų neįvesdintų, būtų neįmanoma suprasti Šventojo Rašto gelmės. Tačiau teisinga teigti ir atvirkščiai: be Šventojo Rašto Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami“ (Apaštališkasis laiškas motu proprio forma Aperuit illis, 1). Todėl Šventojo Rašto pažinimas yra svarbus krikščionio gyvenimui, o dar svarbesnis – Kristaus ir jo Evangelijos skelbimui. Antraip ką gi žmogus perduotų kitiems, jei ne savo idėjas ir planus? Ir ar gali šalta širdis kada nors uždegti kitų širdis?

Todėl visada leiskimės lydimi prisikėlusio Viešpaties, kuris mums aiškina Raštų prasmę. Leiskime jam uždegti mūsų širdis, apšviesti ir perkeisti mus, kad galėtume skelbti pasauliui jo išganymo slėpinį su galia ir išmintimi, kylančia iš jo Dvasios.

2. Akys, kurios „atsivėrė ir pažino jį“ laužant duoną. Eucharistijoje esantis Jėzus yra misijos viršūnė ir versmė.

Dievo žodžiu degančios širdys paskatino Emauso mokinius paprašyti paslaptingojo Keleivio pasilikti su jais artėjant vakarui. Prie stalo jiems atsivėrė akys ir jie atpažino jį, kai jis laužė duoną. Lemiamas dalykas, atveriantis mokiniams akis, yra Jėzaus veiksmų seka: paimti duoną, palaiminti ją, laužyti ir duoti jiems. Tai buvo įprasti žydų namų šeimininko gestai, bet, Jėzaus Kristaus atlikti su Šventosios Dvasios malone, jie dviem jo stalo draugams iš naujo priminė ženklą, nurodantį duonos padauginimą ir pirmiausia Eucharistiją, kryžiaus aukos sakramentą. Tačiau tą pačią akimirką, kai jie atpažįsta Jėzų Tame, kuris laužė duoną, „jis pranyko jiems iš akių“ (Lk 24, 31). Čia galime suvokti esminę mūsų tikėjimo tikrovę: Kristus, kuris laužo duoną ir dalijasi ja su mokiniais, dabar tampa laužoma Duona, kurią jie suvalgo. Jis nebematomas, nes dabar įžengė į mokinių širdis, kad dar labiau jas uždegtų, ir tai skatina juos tuojau pat leistis į kelionę ir visiems perteikti nepakartojamą susitikimo su Prisikėlusiuoju patirtį! Prisikėlęs Kristus yra Tas, kuris laužo duoną, ir kartu yra Duona, kuri dalinama mums. Taigi kiekvienas mokinys misionierius pašauktas tapti tokiu kaip Jėzus, Šventosios Dvasios veikimo dėka Jame tapti laužančiu duoną ir drauge būti pasauliui dalijama duona. 

Čia dera prisiminti, kad paprastas materialios duonos dalijimasis su alkstančiaisiais Kristaus vardu jau yra krikščioniškas misionieriškas aktas. Juo labiau eucharistinės Duonos, kuri yra pats Kristus, laužymas yra misionieriškas veiksmas par excellence, nes Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė ir viršūnė.

Popiežius Benediktas XVI priminė: „Meilės, kurią švenčiame sakramente, negalime pasilaikyti sau. Jos prigimtis reikalauja būti perteikiama visiems. Tai, ko pasauliui reikia, yra Dievo meilė, pasauliui reikia susitikti su Kristumi ir jį įtikėti. Todėl Eucharistija yra ne tik Bažnyčios gyvenimo versmė bei viršūnė, bet ir jos misija: „Autentiškai eucharistinė Bažnyčia yra misijinė Bažnyčia“ (Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 84).

Kad duotume vaisių, turime likti vienybėje su Juo (plg. Jn 15, 4–9). Ši vienybė pasiekiama per kasdienę maldą, ypač per adoraciją, tyliai išgyvenant Eucharistijoje su mumis pasiliekančio Viešpaties akivaizdą. Su meile puoselėdamas šią bendrystę su Kristumi, mokinys misionierius gali tapti veikiančiu mistiku. Tegul mūsų širdis visuomet trokšta Jėzaus draugijos ir, ypač artėjant vakarui, tekartoja karštą dviejų Emauso mokinių prašymą: „Pasilik su mumis, Viešpatie!“ (plg. Lk 24, 29).

3. Kojos leidžiasi į kelią, žingsnius lydi džiaugsmas pasakojant apie prisikėlusį Kristų. Amžinai jauna Bažnyčia, visada einanti pirmyn. 

Mokinių akims atsivėrus, kai jie pažino Jėzų per „duonos laužymą“, jie „tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę“ (plg. Lk 24, 33). Šis skubėjimas dalytis su kitais susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu rodo, kad „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 1). Neįmanomas dalykas, kad iš tikrųjų sutikę prisikėlusį Jėzų neužsidegtume troškimu visiems apie tai pasakoti. Todėl pirminis ir svarbiausias misijos lobynas yra tie žmonės, kurie atpažino prisikėlusį Kristų Šventajame Rašte ir Eucharistijoje, kurie nešiojasi jo ugnį širdyje ir šviesą akyse. Jie gali liudyti gyvenimą, kuris niekada nemiršta, net sunkiausiose situacijose ir tamsiausiomis valandomis.

„Žengiančių kojų“ įvaizdis mums dar kartą primena nuolat aktualią missio ad gentes, prisikėlusio Viešpaties Bažnyčiai pavestą misiją evangelizuoti kiekvieną žmogų ir kiekvieną tautą iki pat žemės pakraščių. Šiandien žmonijai, pažeistai daugybės neteisybių, susiskaldymų ir karų, labiau nei bet kada anksčiau reikia Gerosios Naujienos apie taiką ir išgelbėjimą Kristuje. Todėl šia proga noriu pakartoti, kad „visi turi teisę gauti Evangeliją. Krikščionys privalo ją skelbti neišskirdami nė vieno ir daryti tai ne tarsi primesdami naują pareigą, bet kaip žmonės, trokštantys pasidalyti džiaugsmu, parodyti gražų horizontą, pasiūlyti viliojantį pokylį“ (EG, 14). Misionieriškas atsivertimas tebėra svarbiausias tikslas, kurį turime kelti sau kaip individai ir kaip bendruomenė, nes „misionieriškoji veikla yra viso Bažnyčios darbo paradigma“ (ten pat, 15).

Pasak apaštalo Pauliaus, Kristaus meilė mus patraukia ir ragina (plg. 2 Kor 5, 14). Čia kalbama apie dvejopą meilę: Kristaus meilė mus traukia, įkvepia ir žadina mūsų meilę jam. Būtent dėl šios meilės pirmyn keliaujanti Bažnyčia yra visada jauna, o visi jos nariai vykdo misiją – skelbia Kristaus Evangeliją įsitikinę, jog „jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (15 eil.). Visi galime prisidėti prie šio misionieriško judėjimo: savo maldomis ir veikla, paremdami pinigais ar aukodami savo kentėjimus, taip pat asmeniniu liudijimu. Popiežiškosios misijų draugijos yra ypač tinkama priemonė šiam misionieriškam bendradarbiavimui skatinti tiek dvasiniu, tiek materialiu lygmeniu. Todėl Pasaulinės misijų dienos rinkliava skirta Popiežiškajai tikėjimo skleidimo draugijai.

Bažnyčios misionieriškos veiklos neatidėliotina svarba natūraliai reikalauja vis glaudesnio visų jos narių misionieriško bendradarbiavimo visais lygmenimis. Tai esminis tikslas Bažnyčios pradėtoje Sinodinėje kelionėje, kurią nusako raktiniai žodžiai: bendrystė, dalyvavimas, misija. Ši kelionė tikrai nereiškia Bažnyčios susitelkimo į save; tai nėra visuotinė apklausa, per kurią, kaip parlamente, sprendžiama, kuo tikėti ir ką praktikuoti, o ko ne, atsižvelgiant į žmonių pageidavimus. Tai veikiau keliavimas, kaip Emauso mokiniai kad keliavo, klausantis prisikėlusio Viešpaties, kuris visada eina tarp mūsų, kad paaiškintų mums Raštų prasmę ir laužytų Duoną su mumis, kad Šventosios Dvasios galia galėtume vykdyti jo misiją pasaulyje.

Kaip tie du mokiniai pasakojo kitiems, kas jiems atsitiko kelyje (plg. Lk 24, 35), taip ir mūsų skelbimas bus džiaugsmingas pasakojimas apie Viešpatį Kristų, jo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą, apie stebuklus, kuriuos jo meilė įvykdė mūsų gyvenime.

Taigi ir mes vėl leiskimės į kelionę, nušviesti susitikimo su Prisikėlusiuoju ir atgaivinti jo Dvasios. Eikime su degančiomis širdimis, atviromis akimis ir keliu žengiančiomis kojomis, kad Dievo žodžiu uždegtume kitų širdis, atvertume kitiems akis pamatyti Jėzų Eucharistijoje ir pakviestume visus kartu eiti taikos ir išganymo keliu, kurį Dievas Kristuje dovanojo žmonijai.

Šventoji Marija Keliautoja, Kristaus mokinių misionierių Motina ir Misijų Karaliene, melski už mus!

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. sausio 6 d., Viešpaties Apsireiškimo iškilmė.

2023 m. rugsėjo 24 d.

Laisvi pasirinkti migruoti arba pasilikti

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandieniai migracijos srautai yra sudėtingas ir įvairialypis reiškinys, kuriam suprasti reikia kruopščiai išanalizuoti visus aspektus, būdingus įvairiems migracinės patirties etapams – nuo išvykimo iki atvykimo, įskaitant galimą grįžimą. Norėdamas prisidėti prie šių pastangų suprasti tikrovę, nusprendžiau Žinią 109-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga skirti laisvei, kuri visada turėtų žymėti pasirinkimą palikti savo kraštą.

„Laisvi išvykti, laisvi pasilikti“ – taip buvo pavadinta solidarumo iniciatyva, kurią prieš kelerius metus paskatino Italijos vyskupų konferencija kaip konkretų atsaką į šiuolaikinės migracijos iššūkius. Atidžiai klausydamasis dalinių Bažnyčių supratau, kad tokios laisvės užtikrinimas yra plačiai paplitęs ir bendras pastoracinis rūpestis.

„Pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Šventosios Šeimos bėgimas į Egiptą nebuvo laisvo pasirinkimo padarinys, kaip ir daugelis kitų Izraelio tautos istoriją menančių migracijų. Migracija visada turėtų būti laisvas pasirinkimas, tačiau iš tiesų daugeliu atvejų, net ir šiandien, taip nėra. Milijonus žmonių išvykti verčia konfliktai, stichinės nelaimės ar tiesiog negalėjimas oriai ir pasiturinčiai gyventi savo tėvynėje. Jau 2003 m. šventasis Jonas Paulius II teigė: „Kalbant apie migrantus ir pabėgėlius, kurti konkrečias taikos sąlygas reiškia rimtai įsipareigoti pirmiausia saugoti teisę neemigruoti, t. y. teisę taikiai ir oriai gyventi savo tėvynėje“ (Žinia 90-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga, 3).

„Su savimi jie pasiėmė ir gyvulius bei nuosavybę, įsigytą Kanaano krašte, ir atkeliavo į Egiptą pats Jokūbas ir visi jo palikuonys“ (Pr 46, 6). Didelis badas privertė Jokūbą ir visą jo šeimą ieškoti prieglobsčio Egipte, kur jo sūnus Juozapas pasirūpino, kad jie išgyventų. Persekiojimai, karai, klimato reiškiniai ir skurdas yra tarp ryškiausių šiuolaikinių priverstinės migracijos priežasčių. Migrantai bėga dėl skurdo, baimės, nevilties. Kad būtų pašalintos šios priežastys ir taip nutraukta priverstinė migracija, reikia bendro visų įsipareigojimo atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus atsakomybę. Šis įsipareigojimas prasideda nuo klausimo, ką galime padaryti, bet taip pat ir klausiant, ką turime liautis darę. Būtina stengtis sustabdyti ginklavimosi varžybas, ekonominį kolonializmą, kitų žmonių išteklių grobstymą, mūsų bendrų namų niokojimą.

„Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 44–45). Pirmosios krikščionių bendruomenės idealas atrodo toks tolimas šiandienei tikrovei! Kad migracija taptų tikrai laisvu pasirinkimu, būtina visiems užtikrinti teisingą dalyvavimą bendrajame gėryje, pagarbą pagrindinėms teisėms ir visapusišką žmogiškąjį vystymąsi. Tik taip kiekvienam žmogui bus suteikta galimybė gyventi oriai ir realizuoti save asmeniškai bei šeimoje. Akivaizdu, pagrindinė užduotis tenka kilmės šalims ir jų vadovams, kurie raginami vykdyti gerą politiką – skaidrią, sąžiningą, toliaregišką ir tarnaujančią visiems, ypač pažeidžiamiausiems asmenims. Tačiau joms turi būti sudarytos sąlygos tai daryti neatimant iš jų gamtinių ir žmogiškųjų išteklių ir nesikišant iš išorės, kai siekiama tenkinti tik nedaugelio  interesus. O ten, kur aplinkybės leidžia rinktis migruoti ar pasilikti, vis dėlto reikia garantuoti, jog šis pasirinkimas būtų pagrįstas ir apgalvotas, kad tiek daug vyrų, moterų ir vaikų netaptų rizikingų iliuzijų ar nesąžiningų prekeivių žmonėmis aukomis.

„Šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas iš jūsų į savo nuosavybę“ (Kun 25, 13). Jubiliejaus šventimas Izraelio tautai reiškė kolektyvinio teisingumo aktą: kiekvienas galėjo „grįžti į savo pradinę padėtį, visos skolos buvo nurašomos, žemė grąžinama, o Dievo tautos nariai iš naujo galėjo džiaugtis laisve“ (Katechezė, 2016 m. vasario 10 d.). Artėjant 2025 m. Jubiliejui pravartu prisiminti šį jubiliejaus šventimo aspektą. Reikia bendrų atskirų šalių ir tarptautinės bendruomenės pastangų, kad kiekvienas žmogus turėtų teisę neemigruoti, t. y. galimybę taikiai ir oriai gyventi savo žemėje. Ši teisė dar nėra kodifikuota, tačiau labai svarbi, o jos laidavimas turi būti suprantamas kaip bendra visų valstybių atsakomybė už bendrąjį gėrį, kuris peržengia valstybių sienas. Pasaulio ištekliai nėra neriboti, taigi ekonomiškai skurdesnių šalių vystymasis priklauso nuo to, kaip pavyks ugdyti šalių gebėjimą jais dalytis tarpusavyje. Kol ši teisė nebus užtikrinta – o iki to dar ilgas kelias – daugeliui siekiančių geresnio gyvenimo vis dar teks migruoti. 

„Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36). Šie žodžiai skamba kaip nuolatinis priminimas atpažinti migrantą ne tik kaip pagalbos reikalingą brolį ar seserį, bet ir kaip patį Kristų, beldžiantį į mūsų duris. Todėl siekdami garantuoti, kad kiekvienu atveju migracija būtų laisvo apsisprendimo vaisius, esame pašaukti kuo labiau gerbti kiekvieno migranto orumą; tai reiškia, jog būtina kuo geriau lydėti ir valdyti migracijos srautus, statyti tiltus, o ne sienas, plėsti saugios ir reguliarios migracijos kanalus. Kad ir kur nuspręstume kurti savo ateitį, gimtojoje šalyje ar kitur, svarbu, jog ten visada būtų bendruomenė, pasirengusi priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti visus, be skirtumų ir nepaliekant nė vieno nuošalyje.

Sinodinis kelias, kurį kaip Bažnyčia esame pasirinkę, skatina mus į pažeidžiamiausius žmones – tarp jų daugybę migrantų ir pabėgėlių – žvelgti kaip į ypatingus bendrakeleivius, kuriuos reikia mylėti ir jais rūpintis kaip broliais ir seserimis. Tik eidami drauge galėsime nueiti toli ir pasiekti bendrą mūsų kelionės tikslą.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. gegužės 11 d.

Pranciškus

Malda

Dieve, visagali Tėve,
suteik mums malonę uoliai įsipareigoti
teisingumui, solidarumui ir taikai,
kad visiems Tavo vaikams būtų užtikrinta
laisvė rinktis emigruoti ar pasilikti.

Suteik mums drąsos pasmerkti
visas mūsų pasaulio baisybes,
kovoti su bet kokia neteisybe,
kuri išdarko Tavo kūrinių grožį
ir mūsų bendrų namų harmoniją.

Palaikyk mus savo Dvasios stiprybe,
kad galėtume parodyti Tavo švelnumą
kiekvienam migrantui, kurį leidi sutikti kelyje,
ir skleistume širdyse bei visoje aplinkoje
susitikimo ir rūpinimosi kultūrą.

Popiežius Pranciškus
Žinia 3-iosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga

2023 m. liepos 23 d. 

„Jis maloningas iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50)

Brangūs broliai ir seserys!

„Jis maloningas iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50) – tai trečiosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos tema. Ji mus vėl atveda prie palaimingo įvykio, jaunosios Marijos ir jos vyresnės giminaitės Elzbietos susitikimo (plg. Lk 1, 39–56). Kupina Šventosios Dvasios ji kreipiasi į Dievo Motiną žodžiais, kurie po dviejų tūkstančių metų aidi mūsų kasdienės maldos ritmu: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (42 eil.). O Šventoji Dvasia, jau nužengusi ant Marijos, skatina ją atsakyti Magnificat žodžiais, kuriais ji skelbia, kad Viešpaties gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą. Šventoji Dvasia laimina ir lydi kiekvieną skirtingų kartų, senelių ir vaikaičių, jaunų ir senų vaisingą susitikimą. Išties Dievas trokšta, kad, panašiai kaip Marijai apsilankius pas Elzbietą, jaunimas džiugintų vyresniųjų širdis ir semtųsi išminties iš jų patirties. Tačiau visų pirma Viešpats trokšta, kad vyresnio amžiaus žmonių nepaliktume vienų, nenustumtume jų į gyvenimo užribį, kaip, deja, šiandien labai dažnai nutinka.

Šiais metais Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos šventimo data gražiai priartėja prie Pasaulinės jaunimo dienos šventimo; abiejų švenčių tema primena išsiruošusios pas Elzbietą Marijos „skubėjimą“ (plg. 39 eil.) ir taip skatina mus apmąstyti jaunų ir senų žmonių ryšį. Viešpats tikisi, kad jauni žmonės, susitikę su vyresniais, priims kvietimą puoselėti atmintį ir per juos atpažins dovaną būti didesnės istorijos dalimi. Draugystė su vyresnio amžiaus žmogumi gali padėti jaunuoliui nesusiaurinti gyvenimo vien dabarties plotme ir priminti, jog ne viskas priklauso nuo jo gebėjimų. Kita vertus, vyresnio amžiaus žmonėms jauno žmogaus buvimas atveria viltį, kad jų patirtis nebus prarasta ir jų svajonės bus įgyvendintos. Marijos apsilankymas pas Elzbietą ir suvokimas, kad Viešpaties gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą, parodo, jog patys vieni negalime judėti pirmyn, juolab išsigelbėti, ir kad Dievo veikimas visada pasireiškia visumoje, tautos istorijoje. Tai sako pati Marija Magnificat žodžiais, džiaugdamasi Dievu, kuris, būdamas ištikimas Abraomui duotam pažadui, padarė naujų ir nuostabių stebuklų (plg. 51–55 eil.).

Kad geriau suprastume, kaip Dievas veikia, prisiminkime, jog laiką reikia išgyventi visapusiškai, nes didžiausios viltys bei svajonės išsipildo ne akimirksniu, bet augant ir bręstant: per procesą, dialogą, santykį. Todėl žmonės, susitelkę tik į tai, kas „čia ir dabar“, į sau naudingus dalykus, kuriuos nori greitai ir godžiai pasiekti, turėti „viską ir tuoj pat“, nebemato Dievo veikimo. O juk Dievo meilės planas apima praeitį, dabartį ir ateitį, apglėbia ir sujungia kartas. Tas planas pranoksta mus pačius, tačiau jame kiekvienas iš mūsų yra svarbus ir pirmiausiai yra pašauktas eiti toliau. Jaunesniems tai reiškia, kad būtina peržengti trumpalaikės dabarties ribas, kuriose mus užsklendžia virtualioji tikrovė, dažnai atitraukianti nuo konkrečių veiksmų; vyresniems – kad negalima susikoncentruoti tik į silpnėjančias jėgas ir liūdėti dėl prarastų galimybių. Žvelkime į priekį! Leiskime, kad mus formuotų Dievo malonė, kuri iš kartos į kartą išlaisvina iš nejudrumo ir graužaties dėl praeities!

Marijos ir Elzbietos, jaunų ir senų žmonių, susitikime Dievas mums dovanoja savo ateitį. Marijos kelionė ir Elzbietos priėmimas atveria duris išganymui apsireikšti: per jų apsikabinimą į žmonijos istoriją su džiaugsmingu švelnumu įsiveržia Dievo gailestingumas. Norėčiau visus pakviesti apmąstyti šį susitikimą, maža to, užmerkti akis ir įsivaizduoti tą jaunos Dievo Motinos ir pagyvenusios šventojo Jono Krikštytojo motinos apsikabinimo momentą; įsivaizduoti jį mintyse ir vizualizuoti širdyje, įtvirtinti sieloje kaip spindinčią vidinę ikoną.

O tada kviečiu nuo vaizduotės pereiti prie konkrečių dalykų ir kokiu nors būdu apkabinti senelius ir pagyvenusius žmones. Nepalikime jų vienų, jų buvimas šeimose ir bendruomenėse yra vertingas, jis leidžia mums suvokti, kad dalijamės tuo pačiu paveldu ir priklausome tautai, išsaugančiai savo šaknis. Taip, būtent vyresni žmonės perduoda mums, kad priklausome šventajai Dievo tautai. Jų reikia Bažnyčiai ir visuomenei. Dabarčiai jie perduoda praeitį, kuri būtina ateičiai kurti. Gerbkime juos, neatimkime iš savęs jų draugijos, neatimkime iš jų mūsų siūlomos draugijos, neleiskime, kad jie būtų atstumti!

Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena turi būti mažas, subtilus vilties ženklas jiems ir visai Bažnyčiai. Todėl dar kartą kviečiu visus – vyskupijas, parapijas, draugijas, bendruomenes – švęsti šią dieną, labiausiai reiškiant didžiulį džiaugsmą dėl atnaujinto jaunų ir senų žmonių susitikimo. Jums, jaunuoliai, kurie ruošiatės išvykti į Lisaboną arba kurie švęsite Pasaulinę jaunimo dieną savo šalyse, norėčiau pasakyti: prieš leisdamiesi į kelionę, aplankykite savo senelius ar vienišą pagyvenusį žmogų! Jų maldos jus apsaugos, o širdyje nešiositės to susitikimo palaiminimą. Prašau jūsų, vyresnio amžiaus žmonės, malda lydėkite jaunuolius, kurie ruošiasi švęsti Pasaulinę jaunimo dieną. Tie jaunuoliai yra Dievo atsakas į jūsų prašymus, vaisius to, ką pasėjote, ženklas, kad Dievas neapleidžia savo tautos, bet visada ją atjaunina Šventosios Dvasios išmone.

Brangūs seneliai, brangūs pagyvenę broliai ir seserys, tegul Marijos ir Elzbietos apkabinimo palaiminimas nužengia ant jūsų ir pripildo jūsų širdis ramybės. Su meile laiminu jus. O jūsų prašau – melskitės už mane.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. gegužės 31 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo šventė

Pranciškus

https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/zinios/2023-01-24_socialinio-komunikavimo-dienos-proga-2023

Popiežius Pranciškus
Žinia 60-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga (2023)

Pašaukimas: malonė ir misija

Brangūs broliai ir seserys, brangus jaunime!

Šešiasdešimtąjį kartą švenčiame šventojo Pauliaus VI 1964-aisiais, Vatikano II Susirinkimo metu, įsteigtą Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną. Šia apvaizdinga iniciatyva siekiama Dievo tautos nariams padėti asmeniškai ir bendruomeniškai atsiliepti į Viešpaties kvietimą bei užduotį, jo kiekvienam patikėtą šiandieniame žaizdų ir vilčių, iššūkių ir laimėjimų kupiname pasaulyje.

Šių metų apmąstymuose bei maldose siūlau vadovautis tema „Pašaukimas: malonė ir misija“. Ji teikia puikią progą su nuostaba iš naujo atrasti, kad Viešpaties kvietimas yra malonė, nepelnyta dovana ir sykiu įpareigojimas pakilti, išeiti nešti Evangeliją kitiems. Esame kviečiami liudyti tikėjimą, artimai sujungiantį malonės – per sakramentus bei bažnytinę bendruomenę – gyvenimą ir apaštalavimą pasaulyje. Įkvėptas Dvasios, krikščionis atsiveria egzistencinių paribių iššūkiui ir yra jautrus žmogiškosioms dramoms, sykiu gerai atmindamas, kad misija yra Dievo darbas ir vykdoma ne pavieniui, bet bažnytinėje bendruomenėje drauge su broliais bei seserimis vadovaujant ganytojams. Mat tokia visada ir visais laikais yra Dievo svajonė – kad su Juo gyventume meilės bendrystėje. 

Išsirinkti „prieš pasaulio sukūrimą“

Apaštalas Paulius priešais mūsų akis atveria įstabų horizontą: Dievas Tėvas išsirinko mus Kristuje „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–5). Šiais žodžiais mums atskleidžiama visa gyvenimo reikšmė: Dievas „sugalvojo“ mus pagal savo paveikslą bei panašumą ir trokšta, kad būtume jo vaikai: Meilės esame sukurti meilei bei su meile ir esame sukurti mylėti. 

Šis kvietimas, įrašytas mūsų būties skaidulose ir žymintis mūsų laimės paslaptį, Šventosios Dvasios veikimu mūsų gyvenimo tėkmėje pasiekia mus vis naujaip, apšviečia mūsų protą, suteikia jėgų mūsų valiai, paskatina stebėtis ir uždega širdį. Taip ir man nutiko 1953 m. rugsėjo 21-ąją, kai pakeliui į kasmetinę studentų šventę pajutau poreikį užeiti į bažnyčią ir atlikti išpažintį. Ši diena pakeitė mano gyvenimą ir tebeženklina jį ligi šiandien. Tačiau dieviškasis kvietimas save dovanoti kelią skinasi pamažu, žingsnis po žingsnio: susiduriant su skurdo situacijomis, meldžiantis, per Evangelijos aiškų liudijimą, per dvasią atveriantį skaitinį, kai girdime Dievo žodį ir pajuntame, kad jis skirtas būtent mums, per lydinčių mus brolio ar sesers patarimą, ligos ar sielvarto metu… Mus kviečiančio Dievo fantazija beribė. 

O jo iniciatyva bei nepelnyta dovana laukia mūsų atsako. Pašaukimas yra „dieviškojo išsirinkimo ir žmogiškosios laisvės sampyna“ (1), dinamiškas ir skatinantis santykis, kur pašnekovai yra Dievas ir žmogaus širdis. Tad pašaukimo dovana yra tarsi dieviškoji sėkla, dygstanti mūsų gyvenimo dirvoje, atverianti mus Dievui ir kitiems, kad su jais pasidalintume atrastu lobiu. Štai to, ką laikome pašaukimu, pamatinė struktūra: Dievas mylėdamas pakviečia ir mes dėkingi atsiliepiame mylėdami. Atrandame save kaip sūnus ir dukteris, mylimus to paties Tėvo, ir suvokiame, kad visi esame broliai ir seserys. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, galop aiškiai „išvydusi“ šią tikrovę, sušuko: „Pagaliau suradau savo pašaukimą! Mano pašaukimas yra meilė! Taip, suradau savo vietą Bažnyčioje […]. Bažnyčios, savo Motinos, širdyje būsiu meilė“ (2). 

„Aš esu misija šioje žemėje“

Dievo kvietimas, kaip jau sakėme, reiškia pasiuntimą. Nėra pašaukimo be misijos. Ir nėra nei laimės, nei pilnatviško savęs įgyvendinimo, jei kitiems nesiūlome mūsų surasto naujojo gyvenimo. Dieviškasis kvietimas mylėti yra potyris, kurio nevalia nutylėti. „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ – sušunka šventasis Paulius (1 Kor 9, 16). O Pirmasis Jono laiškas pradedamas taip: „Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė – būtent įsikūnijusį Žodį, – tai skelbiame ir jums, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (plg. 1, 1–4). 

Prieš penkerius metus apaštališkajame paraginime Gaudete et exsultate šitaip kreipiausi į kiekvieną pakrikštytąjį bei pakrikštytąją: „Ir tu turi savo gyvenimą suvokti kaip misiją“ (23). Taip, nes kiekvienas iš mūsų be išimties gali pasakyti: „Aš esu misija šioje žemėje ir todėl čia esu“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 273). 

Mūsų visų krikščionių misija yra bet kurioje situacijoje elgsena bei žodžiais džiugiai liudyti tai, ką išgyvename bendraudami su Jėzumi ir jo bendruomenėje – Bažnyčioje. Tai reiškiasi materialaus ir dvasinio gailestingumo darbais, svetinga ir romia gyvensena, kuriai būdingas artumas, atjauta bei švelnumas ir kuri yra priešinga išbrokavimo bei abejingumo kultūrai. Buvimas, kaip gailestingasis samarietis, artimu (Lk 10, 25–37) leidžia suvokti krikščioniškojo pašaukimo „branduolį“ – elgtis kaip Jėzus Kristus, kuris atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama (plg. Mk 10, 45). 

Tokia misionieriška veikla gimsta ne tiesiog iš mūsų gebėjimų, ketinimų ar projektų, taip pat ne iš mūsų valios ar net pastangų praktikuoti dorybes, bet iš bendravimo su Jėzumi gilaus patyrimo. Tiktai tada galime tapti Jo, kuris yra Gyvenimas, liudytojais ir būtent tai mus padaro „apaštalais“. Tada suvokiame, kad „esame paženklinti ugnimi tos misijos šviesti, laiminti, gaivinti, kelti, gydyti, išlaisvinti“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 273). 

Šios patirties evangelinė ikona yra du mokiniai iš Emauso. Po susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi jie vienas kitam prisipažįsta: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32). Jie mums rodo, ką reiškia turėti „degančias širdis ir judančias kojas“ (3). To paties ir pats linkiu per artimiausią Pasaulinę jaunimo dieną Lisabonoje, kurios džiugiai laukiu ir kurios šūkis „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo“ (Lk 1, 39). Tegu kiekvienas ir kiekviena pajunta kvietimą susiruošti ir degančia širdimi skubiai iškeliauti!

Pakviesti drauge: sušaukti

Evangelistas Morkus pasakoja apie akimirką, kai Jėzus pasišaukė dvylika mokinių, kiekvieną vardu. Jis paskyrė juos, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų juos siųsti skelbti žodžio, gydyti ligas ir išvarinėti demonus (plg. Mk 3, 13–15). Šitaip Viešpats padeda pamatus savo naujai Bendruomenei. Dvylika buvo įvairių socialinių sluoksnių bei profesijų žmonės, nepriklausė svarbiausiųjų kategorijoms. Evangelijose pasakojama ir apie kitus pašaukimus, kaip antai septyniasdešimt dviejų mokinių, kuriuos Jėzus išsiunčia po du (plg. Lk 10, 1). 

Bažnyčia yra būtent Ekklesia. Ši graikiška sąvoka reiškia susirinkimą žmonių, pakviestų, sušauktų sudaryti misionieriaujančių Jėzaus mokinių bendruomenę, įsipareigojusią gyventi tarpusavio meile (plg. Jn 13, 34; 15, 12) ir visur ją skleisti, kad ateitų Dievo karalystė. 

Bažnyčioje visi esame tarnai ir tarnaitės pagal skirtingus pašaukimus, charizmas ir tarnystes. Visų bendras pašaukimas dovanoti save meilės dvasia skleidžiasi ir konkrečiai reiškiasi krikščionių pasauliečių, įsipareigojusių statydinti šeimą kaip nedidelę namų Bažnyčią ir Evangelijos raugu atnaujinti įvairias visuomenės sritis, gyvenimu; pašvęstųjų asmenų, dėl savo brolių bei seserų save atidavusių Dievui kaip pranašišką Dievo karalystės ženklą, liudijimu; per įšventintųjų tarnautojų (diakonų, kunigų, vyskupų), paskirtų Žodžio, maldos ir Dievo šventosios tautos bendrystės labui, tarnystę. Kiekvieno savito pašaukimo tiesa ir turtingumas visiškai atsiskleidžia tik jam santykiaujant su visais kitais. Šiuo atžvilgiu Bažnyčia yra pašaukimų simfonija, kur visi skirtingi pašaukimai yra darniai suvienyti ir drauge „išeina“ skleisti pasaulyje Dievo karalystės naujo gyvenimo spindulius. 

Malonė ir misija: dovana ir užduotis

Brangūs broliai ir seserys, pašaukimas yra dovana ir užduotis, naujojo gyvenimo ir tikrojo džiaugsmo versmė. Maldos ir veiksmo iniciatyvos, susijusios su šia Diena, tesustiprina mūsų šeimų, parapinių ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenių, bažnytinių susivienijimų ir sąjūdžių jautrumą pašaukimams. Prisikėlusio Viešpaties Dvasia tepabudina mus iš apatijos ir tepadovanoja mums simpatijos bei empatijos, kad kiekvieną dieną gyventume atgimę kaip Dievo, kuris yra Meilė, vaikai (plg. 1 Jn 4, 16) ir savo ruožtu patys būtume vaisingi meile – gebantys nešti gyvenimą visur, ypač ten, kur esama atskirties ir išnaudojimo, vargo ir mirties. Šitaip vis labiau tesiplečia meilės erdvė (4) ir pasaulyje tebūna vis daugiau Dievo karalystės. 

Mus, žengiančius šiuo keliu, telydi malda, šventojo Pauliaus VI sukurta pirmajai Pasaulinei pašaukimų dienai 1964 m. balandžio 11-ąją: 

„Jėzau, dieviškasis sielų Ganytojau, kuris pašaukei apaštalus, kad padarytum juos žmonių žvejais, ir toliau patrauk prie savęs karštas ir dosnias jaunuolių sielas, kad jie tavimi sektų ir tau tarnautų; padaryk juos savo visuotinės išganingosios valios dalininkais, […] atverk jiems viso pasaulio horizontus, […] kad jie, atsiliepdami į Tavo kvietimą, čia, žemėje, tęstų Tavo misiją statydindami Tavo mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia, ir būtų žemės druska bei pasaulio šviesa (Mt 5, 13).“

Telydi ir tesaugo jus Mergelė Marija. Su mano palaiminimu.


Roma, Šv. Jono Laterano bazilika, 2023 m. balandžio 30 d., ketvirtasis Velykų sekmadienis. 

Popiežius Pranciškus
Žinia 2023 m. Gavėnios proga 

Gavėnios pasninkas, Sinodinė kelionė 

Brangūs broliai ir seserys! 

Mato, Morkaus ir Luko evangelijose sutartinai perteikiamas Jėzaus Atsimainymo epizodas. Šiame įvykyje matome Viešpaties atsaką į mokinių parodytą nesupratingumą jo atžvilgiu. Ką tik buvo įvykęs tikras susikirtimas tarp Mokytojo ir Simono Petro, kuris, išpažinęs savo tikėjimą į Jėzų kaip Kristų, Dievo Sūnų, atmetė jo pranašystę apie kančią ir kryžių. Jėzus jam griežtai papriekaištavo: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). O „po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno“ (Mt 17, 1). 

Atsimainymo evangelija kasmet skelbiama antrąjį Gavėnios sekmadienį. Iš tiesų šiuo liturginiu laikotarpiu Viešpats pasiima mus su savimi ir pasiveda nuošaliau. Nors mūsų įprasti įsipareigojimai reikalauja, kad liktume ten, kur būname visada gyvendami dažnai besikartojančioje ir kartais nuobodžioje kasdienybėje, per Gavėnią esame kviečiami drauge su Jėzumi pakilti „ant aukšto kalno“, kad kartu su šventąja Dievo tauta išgyventume ypatingą askezės patirtį. 

Gavėnios askezė – tai pastanga, visada gaivinama Malonės, siekiant įveikti savo tikėjimo stygių ir pasipriešinimą sekti Jėzumi kryžiaus keliu. Būtent to reikėjo Petrui ir kitiems mokiniams. Norėdami dar labiau pažinti Mokytoją, kad visiškai suprastume ir priimtume dieviškojo išganymo slėpinį, įgyvendinamą iki galo dovanojant save iš meilės, turime leisti, kad jis mus vestų į nuošalesnę vietą ir aukštyn, atsiribodami nuo vidutinybės ir tuštybės. Reikia leistis į kelią, kylantį aukštyn, reikalaujantį pastangų, pasiaukojimo ir susikaupimo, panašiai kaip žygyje kopiant į kalnus. Šie reikalavimai svarbūs taip pat ir Sinodinei kelionei, kuriai kaip Bažnyčia esame įsipareigoję. Mums bus naudinga apmąstyti šį santykį tarp Gavėnios askezės ir sinodinės patirties. 

Į „rekolekcijas“ ant Taboro kalno Jėzus su savimi pasiima tris mokinius, pasirinkdamas juos būti ypatingo įvykio liudytojais. Jis nori, kad ši malonės patirtis būtų išgyventa ne pavieniui, bet pasidalinta bendrai, kaip yra visame mūsų tikėjimo gyvenime. Juk Jėzumi sekama drauge. Ir drauge, kaip Bažnyčia, kuri kaip piligrimė keliauja laiku, išgyvename liturginius metus, o juose – Gavėnią, eidami kartu su tais, kuriuos Viešpats įrikiavo šalia mūsų kaip bendrakeleivius. Panašiai kaip Jėzaus kopimas su mokiniais į Taboro kalną, galime sakyti, kad mūsų Gavėnios kelionė yra „sinodinė“, nes drauge keliaujame tuo pačiu keliu, būdami vienintelio Mokytojo mokiniai. Juk žinome, kad Jėzus pats yra Kelias, todėl tiek liturginėje, tiek Sinodinėje kelionėje Bažnyčia nedaro nieko kito, kaip tik siekia vis giliau ir visapusiškiau įžengti į Kristaus Išganytojo slėpinį. 

Priartėjame prie kulminacijos. Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus „atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2). Čia yra „viršūnė“, kelionės tikslas. Pagaliau įkopus, kai trys mokiniai su Jėzumi stovi ant aukšto kalno, jiems suteikiama malonė išvysti šlovingąjį Jėzų, spindintį antgamtine šviesa, kuri ateina ne iš išorės, bet sklinda iš jo paties. Dieviškas šio regėjimo grožis nepalyginamai viršijo visas mokinių pastangas, kurių prireikė kopiant į Taborą. Panašiai kaip bet kuriame įtemptų pastangų reikalaujančiame žygyje į kalnus: lipant aukštyn reikia įdėmiai stebėti kelią, tačiau galiausiai atsiverianti panorama užlieja nuostaba ir apdovanoja savo didybe. Taip pat sinodo procesas dažnai atrodo sudėtingas, ir kartais galime netekti motyvacijos. Tačiau pabaigoje mūsų neabejotinai laukia kažkas nuostabaus ir stulbinančio, kas padės mums geriau suprasti Dievo valią ir mūsų misiją tarnaujant jo Karalystei. 

Mokinių patirtis ant Taboro kalno dar labiau praturtinama, kai šalia atsimainiusio Jėzaus pasirodo Mozė ir Elijas, įkūnijantys Įstatymą ir Pranašus (plg. Mt 17, 3). Kristaus naujiena yra senosios Sandoros ir pažadų išsipildymas; ji neatsiejama nuo Dievo ir jo tautos istorijos ir atskleidžia jos giliąją prasmę. Panašiai ir Sinodinė kelionė yra įsišaknijusi Bažnyčios tradicijoje ir kartu atvira naujumui. Tradicija yra įkvėpimo šaltinis ieškoti naujų kelių vengiant priešingų pagundų – sąstingio ir improvizacinio eksperimentavimo. 

Gavėnios askezės kelias, panašiai kaip Sinodinė kelionė, turi tikslą – abiem siekiama asmeninio ir bažnytinio atsimainymo. Tai perkeitimas, kuris abiem atvejais vadovaujasi Jėzaus pavyzdžiu ir įvykdomas per jo Velykų slėpinio malonę. Kad toks atsimainymas galėtų įvykti mumyse šiemet, norėčiau pasiūlyti du „takus“, kuriais eidami galėtume drauge su Jėzumi pakilti ir kartu su juo pasiekti tikslą.

Pirmasis yra susijęs su paraginimu, kuriuo Dievas Tėvas kreipiasi į mokinius ant Taboro, kai jie kontempliuoja atsimainiusį Jėzų. Balsas iš debesies sako: „Klausykite jo“ (Mt 17, 5). Taigi pirmoji nuoroda labai aiški: klausyti Jėzaus. Gavėnia yra malonės metas tiek, kiek mes klausomės mums Kalbančiojo. O kaip Jis mums kalba? Pirmiausia Dievo žodžiu, kurį Bažnyčia pateikia liturgijoje: neleiskime, kad jis liktų bergždžias. Jei ne visada galime dalyvauti Mišiose, diena iš dienos skaitykime Biblijos skaitinius, pasinaudodami ir internetu. Be Šventojo Rašto, Viešpats mums kalba per mūsų brolius ir seseris, ypač per veidus ir istorijas tų žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tačiau norėčiau pridurti ir dar vieną sinodiniame procese labai svarbų aspektą: Kristaus klausomasi Bažnyčioje klausantis brolių ir seserų; toks abipusis klausymasis kai kuriuose etapuose iškeliamas kaip pagrindinis tikslas, tačiau jis visada išlieka nepamainomai būtinas sinodinės Bažnyčios metodui ir stiliui. 

Išgirdę Tėvo balsą, „mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“ (Mt 17, 6–8). Štai antroji nuoroda šiai Gavėniai: neieškoti prieglobsčio religingume, grindžiamame nepaprastais įvykiais ir įspūdingomis patirtimis, baiminantis stoti akistaton su tikrove ir jos kasdienėmis pastangomis, sunkumais ir prieštaravimais. Jėzaus mokiniams rodoma šviesa yra Velykų šlovės anticipacija, ir jos link reikia eiti sekant „vien Juo“. Gavėnia orientuota į Velykas: „rekolekcinis“ atsitraukimas nėra savitikslis, jis parengia mus su tikėjimu, viltimi ir meile išgyventi kančią ir kryžių, kad pasiektume prisikėlimą. Taip pat Sinodinėje kelionėje neturime pasiduoti iliuzijai, esą jau pasiekėme tikslą, kai Dievas mums dovanoja malonę išgyventi stiprią bendrystę. Ir ten Viešpats mums kartoja: „Kelkitės, nebijokite!“ Nueikime į lygumą, ir tegu patirta malonė palaiko mus, kad kūrybingai puoselėtume sinodiškumą kasdieniame mūsų bendruomenių gyvenime. 

Brangūs broliai ir seserys, tegul Šventoji Dvasia mus, kopiančius aukštyn drauge su Jėzumi, per šią Gavėnią atgaivina, kad galėtume patirti jo dieviškąjį spindesį ir, sustiprinti tikėjimu, kartu tęsti kelionę su juo – jo tautos šlove ir pagonių šviesa. 

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, sausio 25 -oji, Šv. Pauliaus atsivertimo šventė

Popiežius Pranciškus
Žinia XXXI Pasaulinės ligonio dienos proga

2023 m. vasario 11 d. 

„Slaugyk jį“

Atjauta kaip sinodinė gydymo praktika 

Brangūs broliai ir seserys!

Liga yra mūsų žmogiškosios patirties dalis. Tačiau ji gali tapti nežmoniška, jei išgyvenama izoliacijoje ir apleistume, jei jos nelydi rūpestis ir užuojauta. Kai keliaujama kartu su kitais, normalu, kad kas nors gali pasijusti blogai, tenka sustoti dėl nuovargio ar kokios nelaimės pakeliui. Tais momentais galime pamatyti, kaip keliaujame: ar tikrai keliaujame drauge, ar tik einame tuo pačiu keliu, bet kiekvienas atskirai, rūpindamiesi savo interesais ir palikdami kitus, „kad patys susitvarkytų“. Todėl šią XXXI Pasaulinę ligonio dieną, vykstant Sinodinei kelionei, kviečiu jus apmąstyti, kad būtent per pažeidžiamumo ir ligos patirtį galime išmokti eiti drauge Dievo stiliumi, vadovaudamiesi jo artumu, užuojauta ir švelnumu.

Pranašo Ezekielio knygoje Viešpaties bylojamas žodis yra viena viso Apreiškimo viršūnių: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas […]. Ganysiu jas teisingumu“ (34, 15–16). Pasimetimas, liga ir silpnumas yra natūrali mūsų kelionės dalis: tai neišskiria mūsų iš Dievo tautos, priešingai, dėl to atsiduriame Viešpaties dėmesio centre: jis yra Tėvas ir kelyje nenori prarasti nė vieno iš savo vaikų. Todėl reikia mokytis iš jo, kad iš tiesų taptume drauge keliaujančia bendruomene, gebančia neužsikrėsti atmetimo kultūra.

Kaip žinote, enciklikoje Fratelli tutti siūloma aktualiu žvilgsniu perskaityti palyginimą apie gerąjį samarietį. Jį pasirinkau norėdamas parodyti, kaip galime iš „uždaro pasaulio šešėlių“ pereiti prie „atviro pasaulio suvokimo ir kūrimo“ (plg. FT, 56). Šis Jėzaus palyginimas glaudžiai siejasi su daugybe būdų, kuriais šiandien neigiama brolystė. Tai, kad sumuštas ir apiplėštas žmogus apleidžiamas pakelėje, vaizduoja būklę, kurioje paliekama daugybė mūsų brolių ir seserų, kai jiems labiausiai reikia pagalbos. Nėra lengva atskirti natūralių priežasčių nulemtas grėsmes gyvybei ir jos orumui nuo išpuolių, sukeltų neteisybės ir smurto. Nelygybės mastai ir mažumos interesų vyravimas dabar taip veikia kiekvieną žmogaus aplinką, kad sunku bet kokią patirtį laikyti „natūralia“. Visos kančios vyksta „kultūros“ ir jos prieštaravimų kontekste.

Čia ypač svarbu atpažinti vienatvės ir apleistumo būseną. Šį žiaurų negailestingumą galima įveikti lengviau nei bet kokią kitą neteisybę, nes, kaip sakoma palyginime, jam panaikinti tereikia akimirkos dėmesio, atjautos vidinio sužadinimo. Du praeiviai, laikomi religingais žmonėmis, mato sužeistą vyrą, bet nesustoja. O trečiajam, niekinamam samariečiui, kyla užuojauta, ir jis pasirūpina pakelės nepažįstamuoju, laikydamas jį savo broliu. Taip elgdamasis, net apie tai nesusimąstydamas, jis keičia situaciją, kuria broliškesnį pasaulį.

Broliai ir seserys, mes niekada nebūname pasiruošę ligai. Dažnai net nepripažįstame, kad senstame. Mes bijome pažeidžiamumo, o įsigalėjusi rinkos kultūra verčia mus jį neigti. Pažeidžiamumui ten nėra vietos. Todėl, kai blogis įsiveržia ir užpuola mus, liekame parblokšti, be nuovokos. Gali atsitikti taip, kad kiti mus apleidžia arba mums atrodo, jog turime juos palikti, kad nebūtume jiems našta. Taip prasideda vienatvė, ir mus užnuodija kartus neteisybės jausmas, dėl kurio, regis, net dangus užsiveria. Iš tikrųjų mums sunku išlikti ramybėje su Dievu, kai griūna mūsų santykiai su kitais ir su savimi. Štai kodėl taip svarbu, kad visa Bažnyčia, taip pat ir ligos akivaizdoje, vadovautųsi evangeliniu gerojo samariečio pavyzdžiu ir taptų veiksminga „lauko ligonine“: jos misija, ypač dabarties istorinėmis aplinkybėmis, pasireiškia rūpinimosi veiksmais. Visi esame trapūs ir pažeidžiami; mums visiems reikia užjaučiančio dėmesio, kai mokama sustoti, prisiartinti, pagydyti ir pakelti. Ligonių išgyvenama būklė apeliuoja į tuos, kurie žengia pirmyn, tarsi neturėtų seserų ir brolių, ragindama juos atmesti abejingumą ir sulėtinti žingsnius. 

Pasaulinė ligonio diena kviečia ne tik melstis ir būti arti kenčiančiųjų; ja taip pat siekiama atkreipti Dievo tautos, sveikatos priežiūros įstaigų ir pilietinės visuomenės dėmesį į naują būdą žengti pirmyn drauge. Pirmiau cituotoje Ezekielio pranašystėje labai griežtai vertinami prioritetai tų, kurie turi ekonominę, kultūrinę ir politinę valdžią liaudžiai: „Jūs valgote taukus, rengiatės vilna ir skerdžiate peniukšlius, bet avių nešeriate. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu“ (34, 3–4). Dievo žodis visuomet apšviečia ir yra aktualus. Ne tik tuomet, kai smerkia, bet ir tuo, ką siūlo. Palyginimo apie gerąjį samarietį pabaigoje siūloma, kaip praktikuojamas broliškumas, prasidėjęs nuo asmeninio susitikimo, gali būti išplėtotas iki organizuoto rūpinimosi. Užeiga, užeigos šeimininkas, pinigai, pažadas vienas kitą informuoti (plg. Lk 10, 34–35) – visa tai skatina mus galvoti apie kunigų tarnystę, sveikatos priežiūros ir socialinių darbuotojų darbą, šeimos narių ir savanorių įsipareigojimą, per kurį kiekvieną dieną viso pasaulio kraštuose gėriu priešinamasi blogiui.

Pandemijos metai sustiprino mūsų dėkingumą tiems, kurie kasdien dirba sveikatos priežiūros ir mokslinių tyrimų srityse. Tačiau nepakanka vien pagerbti didvyrius, kad įveiktume tokią didžiulę kolektyvinę tragediją. Covid-19 išbandė platų kompetencijų ir solidarumo tinklą ir parodė struktūrines esamų gerovės sistemų ribas. Todėl dėkingumą kiekvienoje šalyje turi papildyti aktyvios strategijos ir išteklių paieškos, kad kiekvienam būtų pasiekiama sveikatos priežiūra ir garantuojama pamatinė teisė į sveikatą.

Samarietis paveda užeigos šeimininkui: „Slaugyk jį“ (Lk 10, 35). Taip Jėzus kreipiasi ir į kiekvieną iš mūsų ragindamas: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37). Enciklikoje Fratelli tutti pabrėžiau, kad „palyginimas mums parodo, kokiomis iniciatyvomis galima atkurti bendruomenę, pradedant nuo vyrų ir moterų, kurie atsižvelgia į kitų žmonių trapumą, neleidžia rastis atskirties visuomenei, bet tampa artimais, tais, kurie pakelia ir reabilituoja parpuolusį žmogų, kad gėris būtų visų“ (FT, 67). Iš tiesų „esame sukurti pilnatvei, kuri pasiekiama tik mylint. Neįmanoma abejingai gyventi skausmo akivaizdoje“ (FT, 68).

2023 m. vasario 11-ąją žvelgiame į Lurdo šventovę kaip į pranašystę, pamoką, patikėtą Bažnyčiai naujaisiais laikais. Vertinga ne tik tai, kas gerai funkcionuoja, ir svarbus ne tik tas, kuris gamina. Ligoniai yra Dievo tautos centre, ir Bažnyčia kartu su jais žengia pirmyn kaip žmonijos, kurioje kiekvienas yra brangus ir niekas negali būti atmestas, pranašystė. 

Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimui pavedu kiekvieną sergantį; visus, kurie rūpinatės ligoniais šeimoje, darbe, moksliniuose tyrimuose ir savanoriškoje veikloje; ir jus, įsipareigojusius megzti asmeninius, bažnytinius ir pilietinius broliškumo ryšius. Visiems nuoširdžiai siunčiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. sausio 10 d.

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 56-osios Pasaulinės taikos dienos proga 

2023 m. sausio 1 d. 

Niekas negali išsigelbėti pats vienas.
Po Covid-19 pandemijos pradėti iš naujo, drauge tiesti taikos kelius 


„Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“ (Šventojo apaštalo Pauliaus Pirmasis laiškas tesalonikiečiams 5, 1–2).

1. Šiais žodžiais apaštalas Paulius ragino Tesalonikų bendruomenę laukiant susitikimo su Viešpačiu ištvermingai laikytis, kojomis ir širdimi tvirtai stovėti ant žemės, atidžiai žvelgti į tikrovę ir istorijos įvykius. Todėl net jei mūsų gyvenimo įvykiai atrodo tragiški ir jaučiamės įstumti į tamsų bei sudėtingą neteisybės ir kančios tunelį, esame kviečiami išlaikyti širdis atviras vilčiai ir pasitikėti Dievu, kuris yra šalia, švelniai lydi, palaiko nuovargio metu ir, svarbiausia, orientuoja mus kelyje. Štai kodėl šventasis Paulius nuolat ragina bendruomenę būti budrią, siekti gėrio, teisingumo ir tiesos: „Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs“ (5, 6). Tai kvietimas išlikti budriems, neužsisklęsti baimėje, liūdesyje ar rezignacijoje, nepasiduoti išsiblaškymui, nenusivilti, bet būti kaip sargybiniai, kurie budi ir net tamsiausią valandą įžvelgia pirmąją aušros šviesą. 

2. Covid-19 mus panardino į tamsią naktį, destabilizavo mūsų įprastą gyvenimą, sujaukė planus ir įpročius, sutrikdė net ir labiausiai privilegijuotų visuomenių akivaizdžią ramybę, sukėlė sumišimą ir kančias, nulėmė daugelio mūsų brolių ir seserų mirtį.

Sveikatos priežiūros specialistai, atsidūrę netikėtų iššūkių sūkuryje ir moksliniu požiūriu ne visai aiškioje situacijoje, susitelkė stengdamiesi palengvinti daugelio žmonių skausmą ir jiems padėti. Taip pat politinės valdžios institucijoms teko imtis būtinų organizacinių priemonių siekiant suvaldyti krizinę padėtį.

Covid-19 sukėlė ne tik fizines apraiškas, bet nulėmė ir bendrą blogą savijautą, įsismelkusią daugelio asmenų ir šeimų širdyse, ir turėjo ilgalaikį poveikį, kurį skatino ilga izoliacija ir įvairūs laisvės suvaržymai.

Be to, negalime pamiršti, kad pandemija palietė kai kuriuos jautrius socialinės ir ekonominės tvarkos mazgus, išryškino prieštaravimus ir nelygybę. Ji sukėlė grėsmę daugelio žmonių darbo stabilumui ir paaštrino mūsų visuomenėje vis labiau plintančią vienatvę, ypač tarp silpniausiųjų ir vargšų. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie įvairiose pasaulio šalyse milijonus neoficialių darbuotojų, kurie per karantiną liko be darbo ir be jokios paramos.

Retai kada pavieniai žmonės ir visuomenė pasiekia pažangos tokiomis sąlygomis, kurios kelia nesėkmės ir kartėlio jausmus: tai silpnina pastangas siekti taikos ir provokuoja socialinius konfliktus, nusivylimą ir įvairaus pobūdžio smurtą. Šia prasme pandemija, atrodo, sukrėtė net pačias taikiausias mūsų pasaulio šalis ir atskleidė daugybę pažeidžiamų vietų.

3. Praėjus trejiems metams, atėjo laikas kelti klausimus, mokytis, augti ir leisti, kad būtume perkeisti kaip individai ir kaip bendruomenė; tai privilegijuotas laikas pasiruošti „Viešpaties dienai“. Jau ne kartą esu pastebėjęs, kad iš krizės niekada neišeiname tokie patys: iš jos išeiname arba geresni, arba blogesni. Šiandien esame kviečiami savęs paklausti, ko išmokome iš šios pandemijos situacijos? Kokiais naujais keliais turėtume eiti, kad atsikratytume senų įpročių pančių, kad būtume geriau pasirengę ir išdrįstume imtis naujų dalykų? Kokių gyvybės ir vilties ženklų galime įžvelgti, kad žengtume pirmyn ir stengtumės padaryti mūsų pasaulį geresnį? 

Patys tiesiogiai patyrę žmogiškosios tikrovės ir mūsų asmeninės egzistencijos trapumą, galime sakyti, jog didžiausia pamoka, kurią mums paliko Covid-19, yra suvokimas, kad mums visiems reikia vieniems kitų; kad didžiausias, nors ir pažeidžiamiausias mūsų turtas yra žmogiškoji brolystė, pagrįsta tuo, jog visi esame Dievo vaikai, ir niekas negali išsigelbėti pats vienas. Todėl labai svarbu kartu ieškoti ir puoselėti visuotines vertybes, tiesiančias kelią šiai žmogiškajai brolybei. Taip pat pasimokėme, kad pasitikėjimas pažanga, technologijomis ir globalizacijos padariniais buvo ne tik perdėtas, bet virto ir individualistiniu bei stabmeldišku apsinuodijimu, kompromituojančiu trokštamas teisingumo, santarvės ir taikos garantijas. Mūsų sparčiai besikeičiančiame pasaulyje paplitusios nesubalansuotumo, neteisingumo, skurdo ir marginalizacijos problemos dažnai skatina neramumus ir konfliktus, smurtą ir net karus.

Pandemija visa tai išryškino, tačiau, kita vertus, galėjome atrasti ir pozityvių dalykų: buvo naudinga grįžti prie nuolankumo; sumažėjo tam tikros vartotojiškos pretenzijos; atsinaujino solidarumo jausmas, skatinantis mus atsikratyti savanaudiškumo ir atsiverti kitų kančioms bei poreikiams; taip pat daugybė žmonių angažavosi, kartais su didvyrišku atsidavimu, padėdami visiems įveikti dramatišką krizę.  

Ši patirtis leido mums visiems, įskaitant tautas ir valstybes, dar aiškiau iš naujo suvokti žodžio „drauge“ svarbą. Juk būtent drauge, broliškai ir solidariai, kuriame taiką, laiduojame teisingumą ir įveikiame skaudžiausius įvykius. Iš tiesų veiksmingiausiai į pandemiją reagavo socialinės grupės, viešosios ir privačios institucijos bei tarptautinės organizacijos, kurios susivienijo, kad įveiktų šį iššūkį, atidėdamos į šalį savo interesus. Tik iš broliškos ir nesavanaudiškos meilės kylanti taika gali padėti įveikti asmenines, socialines ir pasaulines krizes.

4. Tuo pat metu, kai tik išdrįsome tikėtis, kad blogiausi Covid-19 pandemijos nakties dalykai jau įveikti, žmoniją ištiko nauja baisi nelaimė. Mūsų akyse atsirado kita rykštė: kilo dar vienas karas, iš dalies panašus į Covid-19, tačiau nulemtas žmonių pasirinkimų kaltės. Karas Ukrainoje ryja nekaltas aukas ir skleidžia netikrumą ne tik tiesiogiai jo paliestiems žmonėms, jis smarkiai paveikia visus be išimčių, įskaitant tuos, kurie už tūkstančių kilometrų kenčia nuo jo šalutinių padarinių, – prisiminkime grūdų ir degalų kainų problemas. 

Akivaizdu, ne tokio laiko tikėjomės ar laukėme praslinkus Covid-19 pandemijai. Šis karas, kaip ir visi kiti konfliktai visame pasaulyje, yra visos žmonijos, o ne vien tiesiogiai jame dalyvaujančių šalių nesėkmė. Nuo Covid-19 buvo sukurta vakcina, o tinkamų sprendimų dėl karo dar nerasta. Be abejo, karo virusą įveikti sunkiau negu žmogaus organizmą žudančius virusus, nes jis kyla ne iš išorės, bet iš nuodėmės sugadintos žmogaus širdies (plg. Mk 7, 17–23).

5. Ką tuomet turime daryti? Pirmiausia leisti, kad krizės patirtis perkeistų mūsų širdis, leisti Dievui šiuo istorijos laikotarpiu keisti mūsų įprastus kriterijus, kuriais remdamiesi žvelgiame į pasaulį ir tikrovę. Nebegalime galvoti tik apie savo asmeninių ar nacionalinių interesų erdvės išsaugojimą, privalome mąstyti apie save bendrojo gėrio šviesoje, vadovaudamiesi bendruomenine prasme, t. y. kaip apie „mus“, atvirus visuotinei brolystei. Negalime rūpintis tik savo pačių apsauga, atėjo laikas mums visiems įsipareigoti gydyti savo visuomenę ir planetą, kurti teisingesnio ir taikesnio pasaulio pamatą, rimtai įsipareigoti siekti gėrio, kuris tikrai būtų bendras.

Kad tai padarytume ir geriau gyventume po Covid-19 ypatingos situacijos, negalime ignoruoti esminio fakto: daugelis mūsų išgyvenamų moralinių, socialinių, politinių ir ekonominių krizių yra tarpusavyje susijusios, o tai, ką laikome atskiromis problemomis, iš tikrųjų yra viena kitos priežastys ir pasekmės. Todėl esame kviečiami atsakingai ir su užuojauta gvildenti mūsų pasaulio iššūkius. Turime iš naujo apsvarstyti, kaip visiems užtikrinti visuomeninę sveikatos apsaugą; skatinti veiksmus, kurie stiprintų taiką ir padėtų nutraukti konfliktus bei karus, reikalaujančius aukų ir lemiančius skurdą bei mirtį; sutartinai rūpintis mūsų bendrais namais ir įgyvendinti aiškias ir veiksmingas priemones dėl klimato kaitos; turime kovoti su nelygybės virusu ir užtikrinti visiems maistą bei orų darbą, remti tuos, kurie negauna net minimalaus darbo užmokesčio ir patiria didelių sunkumų. Mus žeidžiantis skandalas yra tai, kad badauja ištisos tautos. Turime plėtoti tinkamą priėmimo ir integracijos politiką, ypač migrantų ir mūsų visuomenėse gyvenančių atstumtųjų atžvilgiu. Tik atsiliepdami į šias situacijas su altruistiniu troškimu, įkvėptu begalinės ir gailestingos Dievo meilės, galėsime kurti naują pasaulį ir prisidėti prie Dievo karalystės, kuri yra meilės, teisingumo ir taikos karalystė, kūrimo.

Dalydamasis šiais apmąstymais, tikiuosi, kad naujaisiais metais galėsime eiti drauge brangindami tai, ko mus gali išmokyti istorija. Nuoširdžiai sveikinu valstybių ir vyriausybių vadovus, tarptautinių organizacijų atsakinguosius, įvairių religijų lyderius. Visiems geros valios vyrams ir moterims linkiu kaip taikos kūrėjams diena iš dienos darbuotis, kad šie metai būtų geri! Tegul Nekaltai Pradėtoji Marija, Jėzaus Motina ir Taikos Karalienė, užtaria mus ir visą pasaulį.

Iš Vatikano, 2022 m. gruodžio 8 d.

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 6-osios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga

2022 m. lapkričio 13-oji, XXXIII eilinis sekmadienis

Jėzus Kristus dėl jūsų tapo vargdieniu (plg. 2 Kor 8, 9)

1. „Jėzus Kristus […] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (plg. 2 Kor 8, 9). Šiais žodžiais apaštalas Paulius kreipiasi į pirmuosius Korinto krikščionis, norėdamas pagrįsti jų solidarumo su vargstančiais broliais įsipareigojimą. Pasaulinė vargstančiųjų diena ir šiemet ateina kaip sveika provokacija, padedanti mums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir daugybę dabarties vargo apraiškų.

Prieš kelis mėnesius pasaulis ėmė atsigauti po pandemijos audros ir rodyti ekonomikos atsigavimo ženklus, kurie turėjo padėti milijonams žmonių, nuskurdintų dėl prarastų darbo vietų. Pragiedrėjęs dangus žadėjo, nepamirštant artimųjų netekties skausmo, galimybę pagaliau grįžti prie tiesioginių tarpasmeninių santykių, vėl susitikti be jokių suvaržymų ar apribojimų. Ir tada horizonte pasirodė nauja nelaimė, primetusi pasauliui kitokį scenarijų.

Karas Ukrainoje prisidėjo prie regioninių karų, kurie pastaraisiais metais sėjo mirtį ir destrukciją. Tačiau šiuo atveju situacija yra sudėtingesnė dėl „supervalstybės“, siekiančios primesti savo valią ir paneigiančios tautų apsisprendimo principą, tiesioginės intervencijos. Iš atminties kyla jau matytos tragiškos scenos, kai galingųjų tarpusavio šantažas užgožia taikos reikalaujančios žmonijos balsą.

2. Kiek daug vargšų padaro karo beprasmybė! Kur tik nukreipiame žvilgsnį, visur matome, kaip smurtas paveikia beginklius ir silpniausius žmones. Tūkstančiai žmonių, pirmiausia vaikų, deportuojami siekiant sunaikinti jų šaknis ir priverstinai įdiegti kitą tapatybę. Aktualiai skamba psalmininko žodžiai, patyrus Jeruzalės sugriovimą ir jaunų žydų tremtį: „Prie Babilonijos upių –/ten mes sėdėjome verkdami, / Ziono kalną atsiminę. Ant to krašto tuopų / pakabinome savo arfas, /nes mus į nelaisvę išvariusieji / ten liepė mums giedoti, / mūsų engėjai vertė mus džiūgauti […]. / Kaipgi galime mes giedoti Viešpaties giesmę / svetimoje žemėje?“ (Ps 137, 1–4).

Milijonai moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių priversti kęsti bombų pavojų ir gelbėjasi ieškodami prieglobsčio kaip pabėgėliai kaimyninėse šalyse. Tie, kurie lieka konflikto zonose, kiekvieną dieną gyvena baimėje, stokoja maisto, vandens, medicininės priežiūros ir, svarbiausia, meilės. Tokios sumaišties aplinkybėmis protas aptemsta, o pasekmes patiria daugybė paprastų žmonių, kurie prisideda prie ir taip didelio skurstančiųjų skaičiaus. Kaip tinkamai reaguoti, kad būtų suteikta pagalba ir ramybė tokiai daugybei žmonių, paliktų nežinios ir nesaugumo likimui?

3. Būtent šiame prieštaringame kontekste minima VI Pasaulinė vargstančiųjų diena, apaštalo Pauliaus žodžiais kviečiant žvelgti į Jėzų, kuris, „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Lankydamasis Jeruzalėje Paulius susitiko su Petru, Jokūbu ir Jonu, kurie prašė jo nepamiršti vargšų. Jeruzalės bendruomenė išgyveno sunkumus dėl šalį užklupusio bado. Apaštalas nedelsdamas pasirūpino surengti didelę rinkliavą šiems vargšams paremti. Korinto krikščionys pasirodė esą labai jautrūs ir pasirengę padėti. Pauliaus nurodymu kiekvieną pirmąją savaitės dieną jie rinko tai, ką pavyko sutaupyti, ir visi buvo labai dosnūs.

Kiekvieną sekmadienį, panašiai kaip anais laikais, švęsdami Eucharistiją mes darome tą patį gestą, –sudedame savo aukas, kad bendruomenė galėtų pasirūpinti vargingiausiųjų poreikiais. Tai ženklas, kurį krikščionys visada darė su džiaugsmu ir atsakingai, kad nė vienam broliui ar seseriai netrūktų būtiniausių dalykų. Tai liudija jau šventasis Justinas, kuris II a. imperatoriui Antoninui Pijui taip aprašė krikščionių sekmadienio šventimą: „Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi miestų bei kaimų gyventojai. Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai. […] Tie, kuriuos vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems eucharistinę duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus. Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; tai, kas surinkta, perduodama vadovui, o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip pat kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams“ (Pirmoji apologija, LXVII, 1–6).

4. Grįžtant prie Korinto bendruomenės, po pradinio entuziazmo jų atsidavimas ėmė silpnėti, ir apaštalo pasiūlyta iniciatyva prarado pagreitį. Būtent ši priežastis paskatino Paulių aistringai paraginti atnaujinti rinkliavą: „Dabar pagal išgales pabaikite tai daryti, kad kaip gyvi troškote, taip ir baigtumėte“ (2 Kor 8, 11).

Šiuo metu galvoju apie didžiadvasiškumą, kuris pastaraisiais metais paskatino šalių gyventojus atverti savo namų duris ir priimti milijonus pabėgėlių iš karo zonų Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje Afrikoje, o dabar ir Ukrainoje. Šeimos plačiai atvėrė savo namus, kad užleistų vietą kitoms šeimoms, o bendruomenės dosniai priėmė daugybę moterų ir vaikų, norėdamos suteikti jiems deramą orumą. Tačiau kuo ilgiau tęsiasi konfliktas, tuo sunkesni jo padariniai. Priimantiesiems vis sunkiau užtikrinti pagalbos tęstinumą; šeimas ir bendruomenes ima slėgti besitęsiančios krizės situacija. Tai momentas, kai reikia nenuleisti rankų, bet atnaujinti pradinę motyvaciją. Tai, ką pradėjome, būtina užbaigti taip pat atsakingai.

5. Iš tiesų solidarumas yra būtent tai: dalytis tuo mažu, ką turime, su tais, kurie neturi nieko, kad niekas nenukentėtų. Kuo labiau juntamas bendruomeniškumas ir stiprėja bendrystės kaip gyvenimo būdo suvokimas, tuo labiau bręsta solidarumas. Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad kai kuriose šalyse pastaraisiais dešimtmečiais labai išaugo daugelio šeimų gerovė, jos pasiekė užtikrintą gyvenimo lygį. Tai teigimas pasiekimas, įgyvendintas derinant privačią iniciatyvą ir įstatymus, kuriais remiamas ekonomikos augimas, drauge konkrečiai skatinant šeimos politiką ir socialinę atsakomybę. Pasiekta saugumo ir stabilumo gerove dabar galima dalytis su tais, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalį, kad išsigelbėtų ir išgyventų. Būdami pilietinės visuomenės nariai, mes nuolat raginame puoselėti laisvės, atsakomybės, brolybės ir solidarumo vertybes. O kaip krikščionys visada laikykime meilę, tikėjimą ir viltį savo būties ir veiklos pagrindu.

6. Verta atkreipti dėmesį, kad apaštalas nenori versti krikščionių atlikti labdaros darbą. Iš tiesų, jis rašo: „Aš tai sakau ne liepdamas“ (2 Kor 8, 8); priešingai, jis nori „patikrinti jų meilės nuoširdumą“, pagal tai, kaip jie rūpinasi vargšais (plg. ten pat). Pauliaus prašymo pagrindas, be abejo, yra konkrečios pagalbos poreikis, tačiau jo intencija apima dar daugiau. Jis ragina, kad rinkliava būtų meilės ženklas, liudytų paties Jėzaus parodytą meilę. Trumpai tariant, dosnumą vargšams labiausiai motyvuoja Dievo Sūnaus pasirinkimas pačiam tapti vargšu.

Apaštalas nebijo tvirtinti, kad šis Kristaus pasirinkimas, šis savęs „apiplėšimas“ yra „malonė“, negana to, „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė“ (2 Kor 8, 9), ir tik ją priimdami galime konkrečiai ir nuosekliai išreikšti savo tikėjimą. Ši tema sutartinai atskleidžiama visame Naujojo Testamento mokyme, tai atspindi ir apaštalo Jokūbo žodžiai: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1, 22–25).

7. Vargšų akivaizdoje reikia ne kalbėti, bet pasiraitoti rankoves ir praktiškai įgyvendinti tikėjimą tiesioginiu dalyvavimu, to negalima deleguoti kitiems. Tačiau kartais gali įsivyrauti tam tikras atsipalaidavimas, nulemiantis nenuoseklumą, pavyzdžiui, abejingumą vargšams. Taip pat pasitaiko, kad kai kurie krikščionys dėl pernelyg didelio prisirišimo prie pinigų įklimpsta į piktnaudžiavimą gėrybėmis ir turtu. Tokios situacijos parodo silpną tikėjimą ir menką bei trumparegišką viltį.

Žinome, kad problema ne patys pinigai, nes jie yra žmonių kasdienio gyvenimo ir socialinių santykių dalis. Turime apmąstyti, kokią vertę suteikiame pinigams: jie negali tapti absoliučia vertybe, tarsi būtų pagrindinis tikslas. Toks prisirišimas neleidžia mums realistiškai žvelgti į kasdienį gyvenimą, užtemdo mūsų regėjimą ir neleidžia matyti kitų žmonių poreikių. Krikščioniui ir bendruomenei negali atsitikti nieko žalingesnio, kaip būti apakintam turto stabo, kuris galiausiai pavergia žmogų efemeriška ir žlugdančia gyvenimo vizija.

Tai nereiškia, kad vargšų atžvilgiu reikia laikytis dažnai pasitaikančios globėjiškos nuostatos; tačiau būtina įsipareigoti, kad niekam netrūktų būtinų dalykų. Gelbsti ne aktyvizmas, bet nuoširdus ir didžiadvasiškas dėmesys, leidžiantis artintis prie vargšo kaip prie brolio, kuris ištiesia ranką, kad aš pats pabusčiau iš letargo, į kurį patekau. Taigi „Niekas neturėtų sakyti, jog nuošaliai nuo vargšų laikosi todėl, kad jo gyvenimiškieji apsisprendimai verčia daugiau dėmesio skirti kitoms užduotims. Tokie pasiteisinimai dažnai girdimi akademiniuose, verslo, profesiniuose ir net bažnytiniuose sluoksniuose. […] Nė vienam nevalia jaustis atleistam nuo rūpinimosi vargšais ir socialiniu teisingumu“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 201). Būtina skubiai ieškoti naujų būdų, kurie galėtų padėti pranokti tokį socialinės politikos įsivaizdavimą, kai ji suvokiama „kaip politika, skirta vargšams, tačiau niekada – kartu su vargšais, niekada pačių vargšų, o juo labiau kaip dalis projekto, kuris suvienytų tautas“ (Enciklika Fratelli tutti, 169). Vietoj to turime laikytis apaštalo nuostatos – jis rašė korintiečiams: „Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė“ (2 Kor 8, 13).

8. Yra toks neturtas, kuris padaro žmogų turtingą: šį paradoksą šiandien, kaip ir praeityje, sunku priimti, nes jis prieštarauja žmogiškajai logikai. Primindamas Jėzaus Kristaus „malonę“, Paulius nori patvirtinti tai, ką pats skelbė, būtent, kad tikrasis turtas yra ne kaupti lobius žemėje, „kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia” (Mt 6, 19), bet abipusė meilė, kuri mus ragina nešti vieni kitų naštas, kad niekas nebūtų apleistas ar atstumtas. Silpnumo ir ribotumo patirtis pastaraisiais metais, o dabar – karo tragedija, kurios padarinius jaučia visas pasaulis, turi mus išmokyti kai ko lemtingo: šiame pasaulyje esame ne tam, kad išgyventume, bet kad visiems būtų galima gyventi orų ir laimingą gyvenimą. Jėzaus žinia parodo kelią ir padeda suprasti: yra toks skurdas, kuris žemina ir žudo, ir yra kitoks, paties Jėzaus neturtas, kuris išlaisvina ir teikia giedrumo.

Žudantis skurdas kyla dėl neteisingumo, išnaudojimo, smurto ir neteisingo išteklių paskirstymo. Tai beviltiškas skurdas be ateities, nes jį lemia švaistymo kultūra, nesuteikianti perspektyvų ar išeičių. Tai skurdas, kuris verčia žmones patirti kraštutinį nepriteklių, taip pat griauna dvasinę sferą – nors jos dažnai nepaisoma, vis dėlto ji egzistuoja ir yra svarbi. Kai vienintelis įstatymas – pelno apskaičiavimas dienos pabaigoje, nebelieka jokių stabdžių, neleidžiančių vadovautis žmonių išnaudojimo logika: kiti tampa priemonėmis. Teisingas darbo užmokestis ir sąžiningos darbo valandos nebeegzistuoja, o nuo sukurtų naujų vergovės formų kenčia žmonės, kurie neturi kitos išeities ir yra priversti susitaikyti su šia karčia neteisybe, kad galėtų sukrapštyti pragyvenimui būtiną minimumą.

Priešingai, išlaisvinantis neturtas pateikia mums atsakingą pasirinkimą atsikratyti balasto ir sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Iš tiesų galime nesunkiai atpažinti tą daugelio žmonių patiriamą nepasitenkinimo jausmą: jie jaučia, kad stokoja kažko svarbaus, ir eina to ieškoti kaip betiksliai klajokliai. Trokštantieji rasti tai, kas juos patenkintų, turi būti nukreipti į mažuosius, silpnuosius ir vargšus, kad pagaliau suprastų, ko jiems iš tikrųjų reikia. Susitikimas su vargšais leidžia atsikratyti nerimo ir nepagrįstų baimių, pasiekti tai, kas gyvenime iš tiesų svarbu ir ko niekas negali iš mūsų atimti, – tikrą ir neatlygintinai dovanojamą meilę. Iš tikrųjų vargšai, prieš tapdami mūsų išmaldos objektu, jau yra subjektai, padedantys mums išsilaisvinti iš nerimo ir paviršutiniškumo pančių.

Bažnyčios tėvas ir mokytojas šventasis Jonas Auksaburnis, savo raštuose griežtai smerkęs krikščionis dėl jų elgesio su vargšais, rašė: „Jei negali patikėti, kad neturtas gali atnešti turtą, pagalvok apie savo Viešpatį ir nustok tuo abejoti. Jei jis nebūtų buvęs vargšas, tu nebūtum tapęs turtingas; būtent tai yra nuostabu, kad iš neturto atsirado gausūs turtai. Apaštalas Paulius, rašydamas apie „turtingumą“ , turi omenyje pažintą maldingumą, apsivalymą nuo nuodėmių, teisumą, pašventinimą ir tūkstančius kitų gerų dalykų, kurie mums duoti dabar ir visada. Visa tai mes turime per neturtą” (Homilijos apie Antrąjį laišką korintiečiams, 17, 1).

9. Apaštalo tekstas, parinktas šiai VI Pasaulinei vargstančiųjų dienai, atskleidžia didį gyvenimo tikėjimu paradoksą: Kristaus neturtas daro mus turtingus. Apaštalas Paulius galėjo perteikti šį mokymą – o Bažnyčia per amžius jį skleisti ir liudyti – tik todėl, kad Dievas savo Sūnuje Jėzuje pasirinko šį kelią ir juo ėjo. Kadangi Kristus dėl mūsų tapo vargšu, mūsų gyvenimas nušviečiamas ir perkeičiamas, jis įgyja vertę, kurios pasaulis nepažįsta ir negali suteikti. Jėzaus turtas yra jo meilė, prieš nieką neužsisklendžianti ir einanti visų pasitikti, ypač tų, kurie yra atstumti ir stokoja būtiniausių dalykų. Iš meilės jis apiplėšė save ir prisiėmė žmogaus būklę. Iš meilės tapo klusnus tarnas, net iki mirties ant kryžiaus (plg. Fil 2, 6–8). Iš meilės tapo „gyvybės duona“ (Jn 6, 35), kad niekam netrūktų būtinų dalykų ir visi galėtų rasti maisto amžinajam gyvenimui. Šį mokymą, atrodo, sunku priimti ir mūsų dienomis, panašiai kaip ir Viešpaties mokiniams (plg. Jn 6, 60), tačiau Jėzaus žodis aiškus. Jei norime, kad gyvybė nugalėtų mirtį, o orumas būtų išlaisvintas iš neteisybės, Jėzus Kristus rodo kelią: reikia sekti jo neturtu, dalytis gyvenimu iš meilės, laužyti savo egzistencijos duoną su broliais ir seserimis, pradedant nuo mažiausiųjų, nuo tų, kuriems trūksta būtiniausių dalykų, kad būtų pasiekta lygybė, vargšai būtų išvaduoti iš skurdo, o turtuoliai – iš tuštybės, nes abu šie dalykai yra beviltiški.

10. Gegužės 15 d. kanonizavau brolį Karolį de Fuko (Charles de Foucauld). Jis gimė turtingas ir visko išsižadėjo, kad galėtų sekti Jėzų ir kartu su juo taptų beturčiu ir visų broliu. Jo atsiskyrėliškas gyvenimas, iš pradžių Nazarete, o paskui Sacharos dykumoje, kurį sudarė tyla, malda ir dalijimasis, yra pavyzdinis krikščioniškojo neturto liudijimas. Mums naudinga apmąstyti šiuos jo žodžius: „Neniekinkime vargšų, mažutėlių, darbininkų; jie yra ne tik mūsų broliai Dieve, bet ir tobuliausi Jėzaus išorinio gyvenimo sekėjai. Jie mums puikiai atspindi Jėzų, Darbininką iš Nazareto. Vargšai yra pirmagimiai tarp išrinktųjų, pirmieji pašaukti prie Išganytojo prakartėlės. Jie buvo įprastinė Jėzaus draugija nuo pat jo gimimo iki mirties […]. Gerbkime juos, gerbkime juose Jėzaus ir jo šventųjų tėvų atvaizdus […]. Priimkime sau [tą pačią būklę], kurią jis prisiėmė […]. Niekada nenustokime būti viskuo vargšai, vargšų broliai, vargšų palydovai, būkime vargingiausi iš vargšų, kaip Jėzus, ir, kaip Jis, mylėkime vargšus ir būkime jų apsuptyje“ (Luko evangelijos komentarai, 263 meditacija) [1]. Broliui Karoliui tai buvo ne tik žodžiai, bet ir konkretus gyvenimo būdas, paskatinęs jį dalytis su Jėzumi savo paties gyvenimo dovana.

Tegul ši VI Pasaulinė vargstančiųjų diena tampa malonės proga atlikti asmeninį ir bendruomeninį sąžinės tyrimą ir paklausti savęs, ar Jėzaus Kristaus neturtas yra ištikimas mūsų gyvenimo palydovas.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. birželio 13 d., šventojo Antano Paduviečio minėjimas


Pranciškus 

[1] Meditacija Nr. 263 apie Lk 2, 8–20: C. De Foucauld. La Bonté de Dieu. Méditations sur les saints Evangiles (1), Nouvelle Cité, Montrouge 1996, 214–216.

Žinia Pasaulinės misijų dienos proga (2022 m. spalio 23 d.)

Brangūs broliai ir seserys!

Šie žodžiai priklauso Apaštalų darbuose aprašytam paskutiniam Prisikėlusio Jėzaus pokalbiui su mokiniais prieš jam įžengiant į dangų: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (1, 8). Tai yra ir 2022 m. Pasaulinės misijų dienos tema, kuri kaip visada padeda mums įsisąmoninti, kad Bažnyčia savo esme yra misionieriška. Šiemet ji suteikia mums progą paminėti keletą svarbių Bažnyčios gyvenimo ir misijos sukakčių: prieš 400 metų įkurta Tikėjimo skleidimo (de propaganda fide) kongregacija, šiandien tai – Tautų evangelizavimo kongregacija; prieš 200 metų įsteigta Tikėjimo skleidimo draugija; jai drauge su Šventosios vaikystės draugija ir Šventojo apaštalo Petro draugija prieš 100 metų buvo pripažintas Popiežiškųjų draugijų statusas.

Apmąstykime šias tris reikšmines ištaras, kuriomis apibendrinami mokinių gyvenimo ir misijos pagrindai: „Tapsite mano liudytojais“, „lig pat žemės pakraščių“ ir „ jūs gausite jos [Šventosios Dvasios] galybės“.

1. „Tapsite mano liudytojais“– visiems krikščionims skirtas kvietimas liudyti Kristų

Tai pagrindinis dalykas, Jėzaus mokymo esmė žvelgiant į mokinių misiją pasaulyje. Visi mokiniai bus Jėzaus liudytojai dėl Šventosios Dvasios, kurią jie priims: jie taps liudytojais iš malonės. Kad ir kur eitų, kad ir kur būtų. Kaip Kristus yra pirmasis Tėvo pasiuntinys, t. y. misionierius (plg. Jn 20, 21) ir, kaip toks, yra jo „ištikimasis liudytojas“ (plg. Apr 1, 5), taip ir kiekvienas krikščionis pašauktas būti Kristaus misionieriumi ir liudytoju. O Bažnyčia, Kristaus mokinių bendruomenė, neturi kitos misijos, kaip tik evangelizuoti pasaulį ir liudyti Kristų. Bažnyčios tapatybė yra evangelizuoti.

Dar kartą nuodugniau perskaičius visą tekstą paaiškėja kai kurie aspektai, kurie yra visada svarbūs Kristaus mokiniams patikėtai misijai: „Tapsite mano liudytojais.“ Daugiskaitos forma pabrėžia bendruomeninį ir bažnytinį mokinių misionieriškojo pašaukimo pobūdį. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į misiją Bažnyčioje ir pagal Bažnyčios įgaliojimą: todėl misija vykdoma bendrai, o ne individualiai, bendrystėje su bažnytine bendruomene, o ne savo iniciatyva. Net jei kas nors tam tikroje ypatingoje situacijoje evangelizacinę misiją atlieka vienas, jis ją vykdo ir visada turi vykdyti bendrystėje su jį siuntusia Bažnyčia. Kaip šv. Paulius VI mokė man labai brangiame dokumente, apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi: „Evangelizacija niekada nėra atskiro asmens individuali ir izoliuota veikla; tai iš pagrindų bažnytinė veikla. Kai mažiausiai žinomas pamokslininkas, katechetas ar ganytojas tolimiausiame žemės kampelyje skelbia Evangeliją, buria savo nedidelę bendruomenę arba teikia sakramentą, jis atlieka, net jei yra visiškai vienas, Bažnyčios veiksmą, o jo veikla tikrai susijusi su visa Bažnyčia instituciniais ryšiais, tačiau taip pat malonės tvarkos neregimais saitais bei šaknimis“ (EN, 60). Iš tiesų neatsitiktinai Viešpats Jėzus siuntė savo mokinius į misiją po du; krikščionių liudijimas apie Kristų pirmiausia yra bendruomeninio pobūdžio. Todėl labai svarbu, kad vykdant misiją dalyvautų bendruomenė, net ir nedidelė.

Antra, mokiniai raginami gyventi savo asmeninį gyvenimą misijos perspektyva: jie yra Jėzaus siunčiami į pasaulį ne tik vykdyti misiją, bet ir pirmiausia išgyventi jiems patikėtą misiją; ne tik liudyti, bet ir pirmiausia būti Kristaus liudytojais. Apaštalas Paulius tai nusako tikrai jaudinančiais žodžiais: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10). Misijos esmė – liudyti Kristų, jo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą iš meilės Tėvui ir žmonijai. Apaštalai neatsitiktinai ieškojo, kuo pakeisti Judą, tarp tų, kurie, kaip ir jie, buvo Jėzaus prisikėlimo liudytojai (plg. Apd 1, 22). Būtent Kristų, prisikėlusį Kristų, turime liudyti ir dalytis jo gyvenimu. Kristaus misionieriai siunčiami ne tam, kad skelbtų save pačius, rodytų savo privalumus, gebėjimus įtikinti ar vadybinius įgūdžius. Jiems tenka didžiausia garbė žodžiais ir darbais dovanoti Kristų, džiaugsmingai ir atvirai visiems skelbti Gerąją Naujieną apie jo išgelbėjimą, kaip darė pirmieji apaštalai.

Todėl galiausiai tikrasis liudytojas yra „kankinys“, tas, kuris atiduoda savo gyvybę už Kristų, taip atsiliepdamas į Jo pačiu Savimi mums dovanotą dovaną. „Pirmutinis motyvas evangelizuoti yra mūsų gautoji Jėzaus meilė; patyrimas, kad esame jo išgelbėti, skatina mus jį vis labiau mylėti“ (Evangelii gaudium, 264).

Kalbant apie krikščioniškąjį liudijimą tebėra aktuali šventojo Pauliaus VI pastaba: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ (Evangelii nuntiandi, 41). Todėl krikščionių evangelinio gyvenimo liudijimas yra esmingai svarbus tikėjimo perdavimui. Kita vertus, tokia pat reikalinga išlieka užduotis skelbti Kristaus asmenį ir jo žinią. Paulius VI tęsia: „Skelbimas žodžiu iš tiesų yra visada būtinas. […] Žodis visada lieka aktualus, ypač tada, kai jame glūdi Dievo galybė. Todėl ir mūsų dienomis tebegalioja šv. Pauliaus aksioma: „Tikėjimas iš klausymo.“ Taigi būtent išgirstas žodis veda į tikėjimą“ (ten pat, 42).

Taigi evangelizacijoje krikščioniško gyvenimo pavyzdys ir Kristaus skelbimas eina kartu. Vienas tarnauja kitam. Tai du plaučiai, kuriais kiekviena bendruomenė turi kvėpuoti, kad būtų misionieriška. Šis visapusiškas, nuoseklus ir džiaugsmingas Kristaus liudijimas neabejotinai bus traukos jėga, skatinanti Bažnyčios augimą ir trečiajame tūkstantmetyje. Todėl raginu visus susigrąžinti pirmųjų krikščionių drąsą, atvirumą, tą pirmiesiems krikščionims būdingą parrhesia, ir liudyti Kristų žodžiais ir darbais visose gyvenimo srityse.

2. „Lig pat žemės pakraščių“ – visuotinės evangelizacijos misijos nuolatinis aktualumas

Prisikėlęs Viešpats ragina mokinius būti jo liudytojais ir praneša, kur jie siunčiami liudyti: „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Čia aiškiai išryškėja visuotinis mokinių misijos pobūdis. Jame pabrėžiamas „išcentrinis“ geografinis judėjimas beveik koncentriniais ratais – iš Jeruzalės, žydų tradicijoje laikomos pasaulio centru, į Judėją ir Samariją, lig pat „žemės pakraščių“. Jie siunčiami ne prozelitų ieškoti, bet skelbti; krikščionys neužsiima prozelitizmu. Apaštalų darbuose pasakojama apie šį misionierišką judėjimą: čia gražiai vaizduojama Bažnyčia, „išeinanti“ vykdyti savo pašaukimo – liudyti Viešpatį Kristų, vadovaujama dieviškosios Apvaizdos konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis. Pirmieji krikščionys iš tiesų buvo persekiojami Jeruzalėje, todėl išsisklaidė po Judėją ir Samariją ir visur liudijo Kristų (plg. Apd 8, 1. 4).

Kažkas panašaus vyksta ir mūsų laikais. Dėl religinio persekiojimo, karo ir smurto daug krikščionių priversti bėgti iš savo krašto į kitas šalis. Esame dėkingi šiems broliams ir seserims, kurie neužsisklendžia savo kančioje, bet liudija Kristų ir Dievo meilę juos priimančiose šalyse. Paulius VI ragino juos tai daryti atsižvelgdamas į „atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje“ (Evangelii nuntiandi, 21). Iš tiesų vis dažniau patiriame, kaip įvairių tautybių tikinčiųjų buvimas praturtina parapijų veidą ir daro jas labiau visuotines, katalikiškesnes. Todėl migrantų sielovada yra misionieriška veikla, kurios nevalia apleisti ir kuri gali padėti vietiniams tikintiesiems iš naujo atrasti krikščioniškojo tikėjimo džiaugsmą.

Nurodymas „lig pat žemės pakraščių“ turėtų būti suvokiamas kaip visų laikų Jėzaus mokiniams skirtas kreipimasis, raginantis juos išeiti anapus įprastų vietų ir liudyti apie Jėzų. Nepaisant visų šiuolaikinės pažangos teikiamų priemonių, vis dar yra geografinių vietovių, kurių dar nepasiekė misionieriai Kristaus liudytojai su Gerąja Naujiena apie jo meilę. Kita vertus, jokia žmogiškoji tikrovė neturi būti svetima Kristaus mokiniams, vykdantiems savo misiją. Kristaus Bažnyčia buvo, yra ir visada bus „išeinanti“ į naujus geografinius, socialinius ir egzistencinius horizontus, į „paribio“ vietas ir žmogiškąsias situacijas, kad liudytų Kristų ir jo meilę visų tautų, kultūrų ir visokios socialinės padėties vyrams bei moterims. Šia prasme, kaip mokė Vatikano II Susirinkimas, misija visada bus missio ad gentes, nes Bažnyčia visada turės išeiti už savo ribų, kad liudytų Kristaus meilę visiems. Todėl norėčiau prisiminti daugelį misionierių ir padėkoti jiems už tai, kad savo gyvenimą praleido „eidami anapus“, įkūnydami Kristaus meilę daugeliui sutiktų brolių ir seserų.

3. „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ – visada leiskitės Dvasios stiprinami ir vedami

Prisikėlęs Kristus, skelbdamas mokiniams jų misiją būti jo liudytojais, pažadėjo ir malonę, reikalingą tokiai didelei atsakomybei: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8). Pagal Apaštalų darbų pasakojimą, būtent po Šventosios Dvasios nužengimo ant Jėzaus mokinių pirmą kartą paliudijamas miręs ir prisikėlęs Kristus – tai įvyko per kerigminį skelbimą, vadinamąją šventojo Petro misionierišką kalbą Jeruzalės gyventojams. Taip Jėzaus mokiniai, iš pradžių buvę silpni, baikštūs ir užsidarę, pradėjo pasaulio evangelizavimo erą. Šventoji Dvasia juos sustiprino, suteikė drąsos ir išminties liudyti Kristų visų žmonių akivaizdoje.

Kaip „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3), taip nė vienas krikščionis be Dvasios įkvėpimo ir pagalbos negali pateikti išsamaus ir tikro liudijimo apie Viešpatį Kristų. Todėl kiekvienas Kristaus mokinys misionierius yra pašauktas pripažinti esminę Dvasios veikimo svarbą, gyventi su Ja kasdienybėje ir nuolat iš Jos semtis jėgų bei įkvėpimo. Kai jaučiamės pavargę, be motyvacijos, sutrikę, nepamirškime kreiptis į Šventąją Dvasią maldoje – noriu dar kartą pabrėžti esminį maldos vaidmenį misionieriškame gyvenime, – kad leistumės gaivinami ir stiprinami Dvasios, nepaliaujamai trykštančios dieviška nauja energija ir džiaugsmu dalytis Kristaus gyvenimu su kitais. „Gauti Dvasios džiaugsmo yra malonė. Ir tai yra vienintelė galia, kurią galime turėti skelbdami Evangeliją, išpažindami tikėjimą Viešpačiu“ (Žinia Popiežiškosioms misijų draugijoms, 2020 m. gegužės 21 d.). Taigi Dvasia yra tikroji misijos veikėja: būtent ji tinkamu laiku ir tinkamu būdu duoda tinkamą žodį.

Būtent Šventosios Dvasios veikimo šviesoje norime apmąstyti ir 2022 metų misionieriškas sukaktis. Šventosios tikėjimo skleidimo (de propaganda fide) kongregacijos įsteigimą 1622 m. paskatino noras plėtoti misionierišką užmojį naujose teritorijose. Apvaizdos įkvėpta intuicija! Kongregacija esmingai nulėmė, kad Bažnyčios evangelizacinė misija taptų iš tiesų tokia, t. y. nepriklausoma nuo pasaulinių jėgų kišimosi, kad būtų įsteigtos tos vietinės Bažnyčios, kurios šiandien yra tokios gyvybingos. Tikimės, kad kaip ir per pastaruosius keturis šimtmečius, Kongregacija su Dvasios šviesa bei jėga tęs ir stiprins savo darbą koordinuodama, organizuodama ir skatindama Bažnyčios misijų veiklą.

Ta pati Dvasia, kuri vadovauja visuotinei Bažnyčiai, įkvepia paprastus vyrus ir moteris nepaprastoms misijoms. Štai lygiai prieš 200 metų jauna prancūzė Paulina Jaricot įkūrė Tikėjimo skleidimo draugiją; šiais jubiliejiniais metais bus švenčiama jos beatifikacija. Nepaisydama sunkių sąlygų, ji priėmė Dievo įkvėpimą kurti maldos už misionierius ir misijoms skirtų rinkliavų tinklą, kad tikintieji galėtų aktyviai dalyvauti misijoje „lig pat žemės pakraščių“. Ši geniali idėja davė pradžią Pasaulinei misijų dienai, kurią švenčiame kasmet ir kurios rinkliava visose parapijose pervedama į pasaulinį fondą, iš kurio popiežius remia misijų veiklą.

Šiame kontekste taip pat prisimenu prancūzų vyskupą Charles de Forbin-Janson, inicijavusį Šventosios vaikystės draugiją, skirtą puoselėti misijas tarp vaikų vadovaujantis šūkiu „Vaikai evangelizuoja vaikus, vaikai meldžiasi už vaikus, vaikai padeda vaikams visame pasaulyje“; taip pat ponią Jeanne Bigard, subūrusią Šv. apaštalo Petro draugiją seminaristams ir kunigams misijų kraštuose remti. Šioms trims misijų draugijoms lygiai prieš šimtą metų buvo pripažintas Popiežiškųjų draugijų statusas. Prieš 150 metų gimęs palaimintasis Paulius Manna, taip pat Šventosios Dvasios įkvėptas ir vedamas, įkūrė dabartinę Popiežiškąją misijų sąjungą, ugdančią ir skatinančią misionierišką sąmoningumą tarp kunigų, vyrų ir moterų vienuolių bei visos Dievo tautos. Pats Paulius VI, patvirtinęs šios Sąjungos popiežiškąjį statusą, buvo jos narys. Šias keturias Popiežiškąsias misijų draugijas miniu dėl jų didelių istorinių nuopelnų, taip pat norėdamas pakviesti jus šiais išskirtiniais metais kartu su jomis pasidžiaugti jų veikla, kuria jos remia evangelizavimo misiją visuotinėje Bažnyčioje ir vietinėse Bažnyčiose. Tikiuosi, kad vietinės Bažnyčios šiose draugijose ras patikimą priemonę Dievo tautos misionieriškai dvasiai puoselėti.

Brangūs broliai ir seserys, toliau svajoju apie visiškai misionierišką Bažnyčią ir naują krikščionių bendruomenių misionieriškos veiklos laikotarpį. Ir aš kartoju Mozės palinkėjimą Dievo tautai kelyje: „Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai!“ (Sk 11, 29). Taip tebūnie, kad visi Bažnyčioje būtume tuo, kas jau esame dėl krikšto: Viešpaties pranašai, liudytojai, misionieriai! Šventosios Dvasios galia ir lig pat žemės pakraščių. Marija, Misijų Karaliene, melski už mus!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. sausio 6 d., Viešpaties Apsireiškimo iškilmė

PRANCIŠKUS

Popiežius Pranciškus
Žinia 108-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga

2022 m. rugsėjo 25 d.

Kurti ateitį su migrantais ir pabėgėliais

„Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14).

Brangūs broliai ir seserys!

Galutinė mūsų „kelionės“ šiame pasaulyje prasmė – ieškoti tikrosios tėvynės, Jėzaus Kristaus įsteigtos Dievo karalystės, kuri taps pilnutine tikrove, kai jis šlovingai sugrįš. Jo Karalystė dar nėra iki galo įgyvendinta, bet jau yra tuose, kurie priėmė išganymą. „Dievo karalystė yra mumyse. Nors ji dar eschatologinė, kaip pasaulio ir žmonijos ateitis ji jau yra mumyse“ [1].

Būsimasis miestas – tai „miestas su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas“ (plg. Žyd 11, 10). Šis Dievo planas reiškia intensyvų kūrybos darbą, į kurį visi turime įsitraukti asmeniškai. Tai kruopštus asmeninio atsivertimo ir tikrovės perkeitimo darbas, kad ji vis labiau atitiktų dieviškąjį planą. Istorijos dramos mums primena, kaip toli dar esame nuo savo tikslo – Naujosios Jeruzalės, kuri yra „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Tačiau dėl to neturime nuleisti rankų. Atsižvelgdami į tai, ko išmokome iš pastarojo meto negandų, esame kviečiami atnaujinti savo įsipareigojimą kurti ateitį, labiau atitinkančią Dievo planą, – pasaulį, kuriame visi galėtų gyventi taikiai ir oriai.

„Laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13). Teisingumas – vienas iš Dievo karalystės pagrindų. Kasdien siekdami jo valios, turime kantriai, pasiaukodami ir ryžtingai ją kurti, kad būtų pasotinti visi, kurie jos alksta ir trokšta (plg. Mt 5, 6). Dievo karalystės teisumas suprantamas kaip dieviškosios tvarkos pilnatvė įgyvendinant jo darnos planą, kai mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje visa kūrinija vėl tampa „geru dalyku“, o žmonija – „labai geru dalyku“ (plg. Pr 1, 1–31). Tačiau kad įsivyrautų ši nuostabi harmonija, reikia priimti Kristaus išganymą, jo meilės Evangeliją, kad būtų panaikinta dabartinio pasaulio nelygybė ir diskriminacija.

Niekas neturi būti nušalintas. Dievo planas yra iš esmės įtraukus, jo centre atsiduria egzistencinių periferijų gyventojai. Tarp jų yra daug migrantų ir pabėgėlių, perkeltųjų asmenų ir prekybos žmonėmis aukų. Dievo karalystė kuriama kartu su jais, nes be jų ji nebūtų tokia, kokios nori Dievas. Pažeidžiamiausių asmenų įtraukimas yra būtina visateisės pilietybės sąlyga. Viešpats sako: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 34–36).

Kurti ateitį kartu su migrantais ir pabėgėliais reiškia taip pat pripažinti ir vertinti tai, kuo kiekvienas iš jų gali prisidėti prie kūrimo proceso. Man patinka žvelgti į migracijos reiškinį per pranašišką Izaijo regėjimą, kur svetimšaliai parodomi ne kaip užpuolikai ir naikintojai, bet kaip uolūs darbininkai, atstatantys naujosios Jeruzalės sienas – Jeruzalės, atviros visoms tautoms (plg. Iz 60, 10–11).

Toje pačioje pranašystėje svetimšalių atvykimas pateikiamas kaip praturtėjimo šaltinis: „… tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai“ (60, 5). Istorija mus moko, kad migrantų ir pabėgėlių indėlis buvo labai svarbus mūsų visuomenių socialiniam ir ekonominiam augimui. Taip yra ir šiandien. Jų darbas, gebėjimas aukotis, jų jaunystė ir entuziazmas praturtina juos priimančias bendruomenes. Vis dėlto šis indėlis galėtų būti daug didesnis, jei jis būtų vertinamas ir remiamas per tikslines programas. Tai didžiulis potencialas, pasirengęs skleistis, jei tik tam bus suteikta galimybė.

Naujosios Jeruzalės gyventojai – vėl pranašauja Izaijas – visada laikys plačiai atvertus miesto vartus, kad svetimšaliai galėtų įeiti su savo dovanomis: „Tavieji vartai visuomet bus atverti, nebus jie užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantieji tau turtus“ (60, 11). Migrantų ir pabėgėlių buvimas yra didelis iššūkis, bet kartu ir kultūrinio bei dvasinio augimo galimybė visiems. Galime geriau pažinti pasaulį ir jo įvairovės grožį. Galime bręsti žmogiškumo plotmėje ir kartu kurti vis plačiau apimantį „mes“. Per abipusį atvirumą kuriama erdvė vaisingai skirtingų vizijų ir tradicijų sąveikai, kuri atveria dvasią naujoms perspektyvoms. Taip pat atrandame mums nežinomų religijų ir dvasinių kultūrų turtingumą, o tai skatina mus gilinti savo įsitikinimus.

Tautų Jeruzalėje Viešpaties šventyklą pagražina aukos, atkeliaujančios iš svetimų kraštų: „Kedaro kaimenės visos bus tau surinktos, Nebajotų avinai tau tarnaus. Kaip maloni atnaša jie žengs ant mano aukuro, – jais išpuošiu šlovinguosius savo Namus“ (60, 7). Šiuo požiūriu katalikų migrantų ir pabėgėlių atvykimas suteikia naujos energijos juos priimančių bendruomenių bažnytiniam gyvenimui. Dažnai jie atneša dinamišką atgaivą ir gyvybe pulsuojančias šventes. Dalijimasis skirtingomis tikėjimo išraiškomis ir pamaldumo formomis yra ypatinga galimybė visapusiškiau išgyventi Dievo tautos katalikiškumą.

Brangūs broliai ir seserys, o ypač jūs, jaunuoliai! Jei norime bendradarbiauti su savo dangiškuoju Tėvu kurdami ateitį, darykime tai kartu su savo broliais ir seserimis migrantais bei pabėgėliais. Kurkime ją šiandien! Nes ateitis prasideda šiandien ir prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Negalime palikti ateities kartoms atsakomybės naštos dėl sprendimų, kuriuos reikia priimti dabar, kad būtų įgyvendintas Dievo planas pasauliui ir ateitų jo teisingumo, brolybės ir taikos Karalystė.

Malda

Viešpatie, padaryk mus vilties nešėjais,
kad ten, kur tvyro tamsa, spindėtų Tavo šviesa,
o ten, kur yra nusivylimas, atgimtų pasitikėjimas dėl ateities.

Viešpatie, padaryk mus savo teisingumo įrankiais,
kad ten, kur yra atskirtis, skleistųsi brolybė,
o ten, kur yra godumas, klestėtų dalijimasis.

Viešpatie, padaryk mus savo Karalystės kūrėjais
kartu su migrantais ir pabėgėliais
ir visais periferijų gyventojais.

Viešpatie, leisk mums suvokti, kaip gražu
visiems gyventi kaip broliams ir seserims. Amen.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. gegužės 9 d.

Pranciškus

[1] Šv. Jonas Paulius II. Kalba lankantis Romos Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Kotrynos Sienietės, šventųjų Italijos globėjų, parapijoje (1989 m. lapkričio 26 d. ).

Popiežius Pranciškus
Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai 

2022 m. rugsėjo 1-oji

Brangūs broliai ir seserys!

„Įsiklausyk į kūrinijos balsą“ – tokie yra šių metų Kūrinijai skirto laikotarpio tema ir kvietimas. Ekumeninis laikotarpis prasideda rugsėjo 1-ąją Pasauline maldos dėl rūpinimosi kūrinija diena ir baigiasi spalio 4-ąją Šv. Pranciškaus švente. Tai ypatingas metas visiems krikščionims kartu melstis ir rūpintis mūsų bendraisiais namais. Iš pradžių įkvėptas Konstantinopolio ekumeninio patriarchato, šis laikas yra galimybė skatinti mūsų „ekologinį atsivertimą“ – šventojo Jono Pauliaus II paragintą atsivertimą, kaip atsaką į „ekologinę katastrofą“, kurią dar 1970 m. numatė šventasis Paulius VI [1].

Jei išmokstame į jį įsiklausyti, pastebime savotišką kūrinijos balso disonansą. Viena vertus, tai saldi giesmė, šlovinanti mūsų mylimą Kūrėją, kita vertus, – gailus šauksmas skundžiantis dėl blogo žmonių elgesio.

Saldi kūrinijos giesmė kviečia mus praktikuoti „ekologinį dvasingumą“ (enciklika Laudato si’, 216), dėmesingą Dievo buvimui gamtos pasaulyje. Tai kvietimas grįsti savo dvasingumą „meilės kupinu suvokimu, kad nesame atskirti nuo kitų kūrinių, bet su kitomis visatos būtybėmis sudarome įstabią visuotinę bendrystę“ (ten pat, 220). Ši šviesi patirtis ypač sustiprina Kristaus mokinių suvokimą, kad „visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko,  kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Šiuo Kūrinijos laikotarpiu vėl melskimės didžiojoje kūrinijos katedroje, gėrėdamiesi „didingu kosminiu choru“ [2], kurį sudaro nesuskaičiuojama daugybė kūrinių, giedančių Dievo šlovę. Prisijunkime prie šventojo Pranciškaus Asyžiečio giesmės: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija“ (plg. „Saulės giesmė“). Kartu su psalmininku giedokime: „Visi, kas gyvas, tešlovina Viešpatį!“ ( Ps 150, 6).

Deja, šią saldžią giesmę lydi kartus šauksmas. Arba, tiksliau, karčių aimanų choras. Pirmiausia šaukia mūsų sesuo, motina žemė. Ji dejuoja ir maldauja, kad liautumės piktnaudžiavę ja ir sustabdytume jos naikinimą. Taip pat šaukia įvairūs kūriniai. Jie pajungti „despotiškam antropocentrizmui“ (Laudato si’, 68), kuris yra Kristaus centrinio vaidmens kūrinijoje priešingybė, todėl išnyksta gausybė gyvybės rūšių, visiems laikams nustodamos giedoti Dievui šlovinimo giesmes. Tačiau šaukia taip pat ir patys vargingiausieji tarp mūsų. Dėl klimato krizės labiausiai kenčia neturtingieji, nes sausros, potvyniai, uraganai ir karščio bangos vis dažnėja ir intensyvėja. Taip pat šaukia ir mūsų broliai bei seserys iš autochtonų tautų. Dėl grobuoniškų ekonominių interesų jų protėvių žemės grobiamos ir niokojamos iš visų pusių, o jų „šauksmas kyla į dangų“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Querida Amazonia, 9). Galiausiai šaukia mūsų vaikai. Jausdami trumparegiško egoizmo grėsmę jaunuoliai su nerimu prašo mūsų, suaugusiųjų, padaryti viską, kas įmanoma, kad užkirstume kelią mūsų planetos ekosistemų žlugimui arba bent jau jį apribotume. 

Įsiklausę į šiuos skausmingus šauksmus, privalome atgailauti ir keisti ydingą gyvenimo būdą bei sistemas. Evangelijos raginimas „atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė!” (Mt 3, 2), kviečiantis į naują santykį su Dievu, reiškia taip pat kitokį santykį su kitais žmonėmis bei kūrinija. Mūsų bendrų namų būklės blogėjimui reikia skirti tiek pat dėmesio, kiek ir kitiems pasauliniams iššūkiams, pavyzdžiui, rimtoms sveikatos krizėms ir kariniams konfliktams. „Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktinas dalykas ar antraeilis krikščioniškosios patirties aspektas“ (Laudato si’, 217).

Kaip tikėjimo žmonės jaučiamės dar labiau atsakingi už tai, kad kasdien elgtumės atsiliepdami į raginimą atsiversti. Tačiau tai nėra tik individualus dalykas: „Ekologinis atsivertimas, kurio reikia ilgalaikei kaitos dinamikai sukurti, sykiu yra bendruomeninis atsivertimas“ (ten pat, 219). Atsižvelgiant į tai, tautų bendruomenė taip pat raginama kuo labiau bendradarbiauti, ypač aplinkosaugos klausimams skirtuose Jungtinių Tautų Organizacijos susitikimuose.

2022 m. lapkritį Egipte vyksiantis COP27 aukščiausiojo lygio susitikimas klimato kaitos klausimais – tai dar viena galimybė kartu skatinti veiksmingą Paryžiaus susitarimo įgyvendinimą. Būtent dėl šios priežasties neseniai nurodžiau, kad Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybės vardu prisijungtų prie JT bendrosios klimato kaitos konvencijos ir Paryžiaus susitarimo, vildamasis, jog „XXI a. žmoniją ateinančios kartos prisimins kaip tą, kuri dosniai ėmėsi savo didelės atsakomybės“ (ten pat, 165). Pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslą – apriboti temperatūros kilimą iki 1,5°C yra gana sudėtinga, todėl reikia, jog visos valstybės atsakingai bendradarbiautų ir pateiktų platesnio užmojo klimato planus arba nacionaliniu lygmeniu nustatytus įnašus, kad kuo skubiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas sumažėtų iki nulio. Tai reiškia, jog būtina „perkeisti“ vartojimo ir gamybos modelius, taip pat gyvenimo būdą, kad būtų labiau gerbiama kūrinija ir visų dabartinių bei būsimų tautų integralus žmogiškasis vystymasis, grindžiamas atsakomybe, apdairumu ir (arba) atsargumu, solidarumu, rūpinimusi vargšais ir būsimomis kartomis. Visa tai turi būti grindžiama žmogaus ir aplinkos sandora, kuri mums, tikintiesiems, atspindi „Dievo, iš kurio esame kilę ir link kurio keliaujame, kūrybinę meilę“ [3]. Vykstant šiam perėjimui, negalima pamiršti teisingumo reikalavimų, ypač atsižvelgiant į darbuotojus, kurie labiausiai nukentėjo nuo klimato kaitos poveikio.

Savo ruožtu gruodžio mėnesį Kanadoje vyksiančiame COP15 aukščiausiojo lygio susitikime biologinės įvairovės klausimais vyriausybėms bus suteikta svarbi galimybė priimti naują daugiašalį susitarimą, kad būtų sustabdytas ekosistemų naikinimas ir rūšių nykimas. Pagal senovės jubiliejinių metų išmintį mums reikia „prisiminti, sugrįžti, pailsėti ir atkurti“ [4]. Kad sustabdytume tolesnį biologinės įvairovės, Dievo mums duoto „gyvybės tinklo“, nykimą, meldžiamės ir raginame tautas susitarti dėl keturių pagrindinių principų: 1) sukurti aiškų etinį pagrindą permainoms, kurių reikia biologinei įvairovei išsaugoti; 2) kovoti su biologinės įvairovės nykimu, remti jos išsaugojimą bei atkūrimą ir tvariai tenkinti žmonių poreikius; 3) skatinti visuotinį solidarumą atsižvelgiant į tai, kad biologinė įvairovė yra visuotinis bendrasis gėris, reikalaujantis bendro įsipareigojimo; 4) sutelkti dėmesį į pažeidžiamus žmones, įskaitant tuos, kurie labiausiai nukenčia nuo biologinės įvairovės nykimo, pavyzdžiui, autochtonų tautas, pagyvenusius žmones ir jaunimą.

Kartoju: „Dievo vardu prašau didžiųjų kasybos, naftos, miškininkystės, nekilnojamojo turto, žemės ūkio verslo įmonių nustoti naikinti miškus, pelkes ir kalnus, liautis teršti upes ir jūras, nustoti nuodyti žmones ir maistą“ [5].

Negalima nepripažinti, kad ekonomiškai turtingesnės valstybės, kurios per pastaruosius du šimtmečius labiausiai teršė aplinką, turi „ekologinę skolą“ (Laudato si’, 51); dėl to jos privalo imtis platesnio užmojo veiksmų tiek COP27, tiek COP15 konferencijose. Tam reikia ne tik ryžtingų veiksmų savo vidaus teritorijose, bet ir laikytis pažadų teikti finansinę ir techninę paramą ekonomiškai skurdesnėms šalims, kurioms jau dabar tenka didžiausia klimato krizės našta. Taip pat reikėtų skubiai apsvarstyti galimybę teikti papildomą finansinę paramą biologinei įvairovei išsaugoti. Ekonomiškai mažiau turtingoms šalims taip pat tenka didelė, bet „diversifikuota“ atsakomybė (plg. ten pat, 52); kitų šalių delsimu niekada nevalia pateisinti savo neveiklumo. Mums visiems būtina veikti ryžtingai. Mes artėjame prie „lūžio taško“ (plg. ten pat, 61).

Šiuo Kūrimo laikotarpiu melskimės, kad COP27 ir COP15 aukščiausiojo lygio susitikimai suvienytų žmonijos šeimą (plg. ten pat, 13) ir ryžtingai spręstų dvigubą klimato ir biologinės įvairovės mažėjimo krizę. Prisimindami šventojo Pauliaus raginimą džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15), verkime kartu su karčiai aimanuojančia kūrinija, įsiklausykime į jos šauksmą ir atsiliepkime darbais, kad mes ir būsimos kartos galėtume toliau džiaugtis saldžia kūrinijos gyvybės ir vilties giesme. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. liepos 16 d., Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos minėjimas

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

Esame pašaukti kurti žmonijos šeimą

Brangūs broliai ir seserys!

Nors mūsų laikais vis dar pučia šalti karo ir priespaudos vėjai ir dažnai susiduriame su poliarizacijos reiškiniais, Bažnyčioje inicijavome sinodinį procesą: jaučiame būtinybę eiti kartu, ugdyti klausymosi, dalyvavimo ir dalijimosi santykius. Kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis norime prisidėti prie žmonijos šeimos kūrimo, gydyti jos žaizdas ir siekti geresnės ateities. Atsižvelgdamas į tai, 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga norėčiau kartu su jumis apmąstyti plačiąją pašaukimo prasmę sinodinės Bažnyčios, kuri įsiklauso į Dievą ir pasaulį, kontekste.

Visi pašaukti veikliai dalyvauti misijoje

Sinodalumas, ėjimas kartu yra esminis Bažnyčios pašaukimas, ir tik iš šios perspektyvos žvelgiant įmanoma atpažinti ir įvertinti skirtingus pašaukimus, charizmas bei tarnystes. Taip pat žinome, jog Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų, išeitų iš savęs ir sėtų Evangelijos sėklą istorijoje. Todėl tokia misija įmanoma tik sinergiškai siejant visas sielovados sritis, o pirmiausia – įtraukiant visus Viešpaties mokinius. Iš tiesų „gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa mokiniu misionieriumi (plg. Mt 28, 19). Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 120). Turime saugotis mąstysenos, kuri atskiria kunigus nuo pasauliečių ir laiko pirmuosius veikėjais, o antruosius – vykdytojais, ir įgyvendinti krikščioniškąją misiją kaip viena Dievo tauta, pasauliečiai ir ganytojai kartu. Visa Bažnyčia yra evangelizuojanti bendruomenė.

Pašaukti sergėti vieni kitus ir kūriniją

Žodis „pašaukimas“ neturi būti suprantamas siaurai, taikant jį tik tiems, kurie seka Viešpačiu ypatingo pasišventimo keliu. Visi esame pašaukti dalyvauti Kristaus misijoje – suvienyti išsklaidytą žmoniją ir sutaikinti ją su Dievu. Apskritai kiekvienas žmogus, dar prieš patirdamas susitikimą su Kristumi ir priimdamas krikščioniškąjį tikėjimą, gauna esminį pašaukimą per gyvenimo dovaną: kiekvienas iš mūsų yra Dievo norėtas ir mylimas kūrinys, kiekvienam skirta unikali ir ypatinga Jo mintis, ir šią dieviškąją kibirkštį, glūdinčią kiekvieno vyro ir moters širdyje, esame kviečiami puoselėti per savo gyvenimą, prisidėdami prie žmonijos ugdymo meilės ir abipusio priėmimo dvasia. Esame pašaukti sergėti vieni kitus, kurti santarvės ir dalijimosi ryšius, gydyti kūrinijos žaizdas, kad jos grožis nebūtų sunaikintas; trumpai tariant, tapti viena šeima nuostabiuose bendruose kūrinijos namuose, darnioje jos elementų įvairovėje. Šia plačiąja prasme pašaukimą turi ne tik pavieniai asmenys, bet ir tautos, bendruomenės bei įvairios žmonių grupės.

Pašaukti priimti Dievo žvilgsnį

Į šį didįjį bendrą pašaukimą įsilieja Dievo mums skiriamas ypatingesnis kvietimas: Jis savo Meile paliečia mūsų būtį ir nukreipia ją į galutinį tikslą, į pilnatvę, peržengiančią net mirties slenkstį. Būtent taip Dievas norėjo ir tebenori žvelgti į mūsų gyvenimą.

Mikelandželui Buonaročiui priskiriami žodžiai: „Kiekviename akmens luite slypi statula, o skulptoriaus užduotis – ją atrasti.“ Jei toks dailininko žvilgsnis, juo labiau Dievas įžvelgia mumyse nepalyginti daugiau: mergaitėje iš Nazareto jis pamatė Dievo Motiną; žvejyje Simone, Jonos sūnuje, – Petrą, Uolą, ant kurios statys savo Bažnyčią; muitininke Levyje įžvelgė apaštalą ir evangelistą Matą; žiauriai persekiojusiame krikščionis Sauliuje – pagonių apaštalą Paulių. Jo mylintis žvilgsnis visada pasiekia, paliečia, išlaisvina ir perkeičia, padarydamas mus naujais žmonėmis.

Tokia yra kiekvieno pašaukimo dinamika: mus pasiekia kviečiantis Dievo žvilgsnis. Pašaukimas, kaip ir šventumas, nėra tik nedaugeliui skirta ypatinga patirtis. Panašiai kaip „šalia esantis šventumas“ (plg. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 6–9), taip ir pašaukimas yra skirtas visiems, nes Dievas į kiekvieną žvelgia ir jį kviečia.

Tolimųjų Rytų patarlė sako: „Išmintingas žmogus žvelgia į kiaušinį ir regi erelį; žvelgia į sėklą ir regi didelį medį; žvelgia į nusidėjėlį ir regi šventąjį.“ Taip Dievas žvelgia į mus: kiekviename iš mūsų jis įžvelgia potencialą, kartais mums patiems nepažįstamą, ir visą gyvenimą nenuilstamai darbuojasi, kad galėtume jį panaudoti bendrojo gėrio labui.

Taip pašaukimas gimsta dėka dieviškojo Skulptoriaus meno, kuris savo „rankomis“ iškelia mus iš mūsų pačių, kad mumyse atsiskleistų šedevras, kuriuo esame pašaukti būti. Ypač Dievo žodis, kuris išlaisvina iš egocentrizmo, gali mus apvalyti, apšviesti ir atkurti. Tad įsiklausykime į Žodį ir atsiverkime pašaukimui, kurį Dievas mums patikėjo! Taip pat mokykimės klausytis savo tikėjimo brolių ir seserų, nes jų patarimuose ir pavyzdžiuose gali slypėti Dievo iniciatyva, nurodanti mums vis naujus kelius.

Pašaukti atsiliepti į Dievo žvilgsnį

Mylintis ir kūrybingas Dievo žvilgsnis ypatingu būdu mus pasiekė Jėzuje. Kalbėdamas apie turtingą jaunuolį, evangelistas Morkus pažymi: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (10, 21). Šis mylintis Jėzaus žvilgsnis nukreiptas į kiekvieną iš mūsų. Broliai ir seserys, leiskimės paliečiami šio žvilgsnio ir jo nešami anapus savęs! Taip pat mokykimės žvelgti vieni į kitus, kad žmonės, su kuriais gyvename ir kuriuos sutinkame, kad ir kas jie būtų, jaustųsi laukiami ir sužinotų, jog yra Tas, kuris žvelgdamas į juos su meile kviečia atskleisti visą savo potencialą.

Kai priimame šį žvilgsnį, mūsų gyvenimas pasikeičia. Viskas tampa pašaukimo dialogu ne tik tarp mūsų ir Viešpaties, bet ir tarp mūsų ir kitų žmonių. Per tokį giliai išgyvenamą dialogą vis labiau tampame tuo, kas esame: pašaukime į tarnybinę kunigystę – Kristaus malonės ir gailestingumo įrankiais; pašaukime į pašvęstąjį gyvenimą – Dievo šlovintojais ir naujos žmonijos pranašais; pašaukime į santuoką – abipuse dovana ir gyvybės perteikėjais bei ugdytojais. Apskritai kiekviename pašaukime ir tarnystėje Bažnyčia mus kviečia žvelgti į kitus ir pasaulį Dievo akimis, tarnauti gėriui ir skleisti meilę darbais bei žodžiais.

Čia norėčiau paminėti dr. José Gregorio Hernándezo Cisneroso patirtį. Dirbdamas gydytoju Karakase, Venesueloje, jis norėjo tapti pranciškonu tretininku. Vėliau galvojo tapti vienuoliu ir kunigu, bet sveikata neleido. Jis suprato, kad jo pašaukimas – gydytojo profesija, kurią pasirinkęs pirmiausia tarnavo vargšams. Jis be paliovos rūpinosi ligoniais siaučiant visą pasaulį apėmusiai ispaniškojo gripo epidemijai. Gydytoją partrenkė automobilis, kai jis išėjo iš vaistinės, kurioje pirko vaistų pagyvenusiai pacientei. Prieš metus jis buvo paskelbtas palaimintuoju ir tapo pavyzdžiu, liudijančiu, ką reiškia priimti Viešpaties pašaukimą ir iki galo jo laikytis.

Paskatinti kurti brolišką pasaulį

Būdami krikščionys, esame kviečiami ne tik per individualų pašaukimą, bet turime taip pat bendrą pašaukimą. Esame tarsi mozaikos gabalėliai, kurie gražūs kiekvienas atskirai, tačiau tik kartu jie sudaro paveikslą. Kiekvienas iš mūsų šviečiame kaip žvaigždė Dievo širdyje ir visatos skliaute, tačiau esame pašaukti kurti žvaigždynus, kurie orientuotų ir apšviestų žmonijos kelią, pradedant aplinka, kurioje gyvename. Toks yra Bažnyčios slėpinys: skirtybių sambūvyje Bažnyčia yra ženklas ir įrankis, rodantis į ką kviečiama visa žmonija. Todėl Bažnyčia turi tapti vis labiau sinodinė: gebanti vieningai keliauti įvairovės harmonijoje, kurioje kiekvienas gali įnešti savo indėlį ir aktyviai dalyvauti.

Taigi pašaukimas nėra tik vieno ar kito gyvenimo būdo pasirinkimas, savo gyvenimo atidavimas tam tikrai tarnystei ar sekimas vienuolijos, judėjimo ar bažnytinės bendruomenės charizma; pašaukimas reiškia įgyvendinti Dievo svajonę, didįjį brolybės planą, kurį Jėzus turėjo širdyje melsdamasis Tėvui: „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje, o platesne prasme ir visuomenėje, prisideda prie bendro tikslo – tarp vyrų ir moterų siekti daugybės įvairių dovanų darnos, kurią gali suteikti tik Šventoji Dvasia. Kunigai, pašvęstieji vyrai ir moterys, tikintys pasauliečiai, eikime ir dirbkime drauge, kad liudytume, jog meilėje suvienyta didžiulė žmonijos šeima nėra utopija, bet planas, kuriam Dievas mus sukūrė.

Melskimės, broliai ir seserys, kad Dievo tauta dramatiškų istorijos įvykių sūkuryje vis labiau atsilieptų į šį kvietimą. Šaukimės Šventosios Dvasios šviesos, kad šiame didžiajame plane kiekvienas iš mūsų rastų savo vietą ir prisidėtų prie jo viskuo, ką savyje turi geriausio!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. gegužės 8 d., IV Velykų sekmadienis

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 2022 m. gavėnios proga 

„Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a) 


Brangūs broliai ir seserys,  

Gavėnia yra palankus asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo metas, vedantis mus į mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Velykas. 2022 m. gavėnios kelionėje mums bus naudinga apmąstyti šventojo Pauliaus raginimą galatams: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko (kairós), darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a). 

1. SĖJA IR PJŪTIS 

Šioje ištraukoje apaštalas primena labai brangų Jėzui sėjos ir pjūties įvaizdį (plg. Mt 13). Šventasis Paulius mums kalba apie kairós: tai palankus metas sėti gėrį, kad gautume derlių. Kas mums yra tas palankus metas? Gavėnia tikrai yra toks metas, tačiau tai pasakytina ir apie visą mūsų žemiškąjį gyvenimą, kurio įvaizdis yra gavėnia [1]. Pernelyg dažnai mūsų gyvenime vyrauja godumas ir puikybė, noras turėti, kaupti ir vartoti, kaip rodo Evangelijos palyginime aprašytas kvailas žmogus, kuris manė, kad jo gyvenimas yra saugus ir laimingas dėl didelio derliaus, kurį jis surinko į savo klojimus (plg. Lk 12, 16–21). Gavėnia kviečia mus atsiversti, pakeisti mąstyseną, kad gyvenimo tiesa ir grožis būtų įprasminamas ne tiek turėjimu, kiek veikiau dovanojimu, ne tiek kaupimu, kiek gėrio sėjimu ir dalijimusi.

Pirmasis žemdirbys yra pats Dievas, kuris dosniai „toliau sėja gėrio sėklas žmonijoje“ (Fratelli tutti, 54). Per gavėnią esame kviečiami atsiliepti į Dievo dovaną – priimti jo „gyvą, veiksmingą“ žodį (Žyd 4, 12). Atidus Dievo žodžio klausymasis ugdo klusnumą jo veikimui (plg. Jok 1, 22), ir tai daro mūsų gyvenimą vaisingą. Jei tai jau teikia mums džiaugsmą, dar labiau džiugina kvietimas būti „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir gerai išnaudoti dabartinį laiką (plg. Ef 5, 16), kad ir mes galėtume sėti gėrio sėklas. Kvietimą sėti gėrį reikia laikyti ne našta, bet malone, kuria Kūrėjas nori mus padaryti aktyviais jo vaisingo didžiadvasiškumo dalininkais. 
 
O derlius? Argi sėjama ne siekiant derliaus? Tikrai taip. Glaudų ryšį tarp sėjos ir derliaus nuėmimo patvirtina pats šventasis Paulius sakydamas: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Kor 2, 3). Tačiau apie kokį derlių čia kalbama? Pirmieji pasėto gėrio vaisiai yra mumyse pačiuose ir mūsų kasdieniuose santykiuose, net mažiausiuose gerumo gestuose. Dieve joks meilės aktas, kad ir koks menkas jis būtų, ir joks „dosnus triūsas“ nepražūva (plg. Evangelii gaudium, 279). Kaip medis pažįstamas iš vaisių (plg. Mt 7, 16–20), taip šviečia ir gerų darbų kupinas gyvenimas (plg. Mt 5, 14–16) ir skleidžia pasaulyje Kristaus kvapą (plg. 2 Kor 2, 15). Kai išvaduoti iš nuodėmės tarnaujame Dievui, tai duoda šventumo vaisių visų išganymui (plg. Rom 6, 22). 

Iš tikrųjų mums duota pamatyti tik nedidelę dalį sėjos vaisių, nes, pasak Evangelijos priežodžio, „vienas pasėja, o kitas nupjauna“ (Jn 4, 37). Būtent sėdami kitų labui tampame Dievo didžiadvasiškumo dalininkais: „didis kilnumas yra gebėti inicijuoti procesus, kurių vaisius surinks kiti, viliantis, kad pasėtas gėris turi slaptą galią“ (Fratelli tutti, 196). Sėdami gėrį kitiems, išsilaisviname iš siauros asmeninės naudos logikos ir suteikiame savo veiksmams platų neatlyginamo dovanojimo užmojį, ir tai įtraukia mus į nuostabią maloningų Dievo planų panoramą. 

Dievo žodis dar labiau praplečia ir pakylėja mūsų žvilgsnį: jis mums skelbia, kad pats tikriausias derlius yra eschatologinis, paskutinės dienos, dienos be saulėlydžio derlius. Galutinai subrandinti mūsų gyvenimo ir veiklos vaisiai yra „amžinojo gyvenimo vaisiai“ (Jn 4, 36), tai bus mūsų „lobis danguje“ (Lk 12, 33; 18, 22). Pats Jėzus, norėdamas išreikšti savo mirties ir prisikėlimo slėpinį, pateikia grūdo, kuris miršta žemėje ir duoda vaisių, įvaizdį (plg. Jn 12, 24); o šventasis Paulius jį vėl pasitelkia kalbėdamas apie kūno prisikėlimą: „Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 42–44). Ši viltis yra didžioji šviesa, kurią prisikėlęs Kristus atneša pasauliui, nes „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausia apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 19–20), kad tie, kurie meile yra „suaugę su jo mirties paveikslu“ (Rom 6, 5), būtų susivieniję ir su jo prisikėlimu amžinajam gyvenimui (plg. Jn 5, 29). „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“ (Mt 13, 43). 

2. „NEPAILSKIME DARYTI GERA“

Kristaus prisikėlimas atgaivina žemiškąsias viltis amžinojo gyvenimo „didžiąja viltimi“ ir jau įneša išganymo užuomazgą į dabartį (Spe salvi, 3; 7). Karčiai nusivylus dėl daugybės sužlugdytų svajonių, nerimaujant dėl laukiančių iššūkių, netekus drąsos dėl mūsų menkų galimybių, kyla pagunda užsidaryti savo individualistiniame egoizme ir abejingai žvelgti į kitų kančias. Net ir geriausi ištekliai yra riboti: „Jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa“ (Iz 40, 30). Tačiau Dievas „duoda nuvargusiam jėgų, bejėgiui gyvastį atšviežina. […] Visi, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 29. 31). Gavėnia mus ragina tikėjimą ir viltį kelti į Viešpatį (plg. 1 Pt 1, 21), nes tik žvelgdami į prisikėlusį Jėzų Kristų (plg. Žyd 12, 2) galime priimti apaštalo raginimą: „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9). 

Nepailskime melstis. Jėzus mokė, kad reikia „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Būtina melstis, nes mums reikia Dievo. Būti sau pakankamam – pavojinga iliuzija. Pandemija privertė mus pajusti savo asmeninį ir socialinį trapumą, o ši gavėnia teleidžia patirti paguodą dėl tikėjimo į Dievą, be kurio negalime išlikti tvirti (plg. Iz 7, 9). Niekas neišsigelbsti pavieniui, nes visi esame toje pačioje valtyje istorijos audrose [2]; bet visų pirma nė vienas neišsigelbsti be Dievo, nes tik Jėzaus Kristaus Velykų slėpinys nugali tamsiuosius mirties vandenis. Tikėjimas neatleidžia mūsų nuo gyvenimo negandų, bet leidžia jas išgyventi Kristuje susivienijus su Dievu, turint didžią viltį, kuri nenuvilia ir kurią laiduoja Dievo meilė, per Šventąją Dvasią išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 5, 1–5).

Nepailskime šalinti blogio iš savo gyvenimo. Tesustiprina mūsų dvasią kovai su nuodėme kūno pasninkas, į kurį mus kviečia gavėnia. Nepailskime prašyti atleidimo Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu, žinodami, kad Dievas niekada nepavargsta atleisti [3]. Nepailskime kovoti su geismingumu, ta silpnybe, kuri veda į savanaudiškumą ir visokį blogį, amžių būvyje reiškiasi įvairiais būdais įstumdama žmogų į nuodėmę (Fratelli tutti, 166). Vienas iš jų – rizika tapti priklausomam nuo skaitmeninių medijų, kurios skurdina žmogiškuosius santykius. Gavėnia yra tinkamas metas kovoti su šiais žabangais ir puoselėti visapusiškesnį žmogiškąjį bendravimą (plg. ten pat, 43), kurį sudaro „tikri susitikimai“ (ten pat, 50), veidas į veidą. 

Nepailskime daryti gera per konkrečią artimo meilę. Šiuo gavėnios laikotarpiu praktikuokime išmaldą, duodami su džiaugsmu (plg. 2 Kor 9, 7). Dievas, „kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui“ (2 Kor 9, 10), rūpinasi kiekvienu iš mūsų ne tik todėl, kad turėtume ką valgyti, bet ir kad būtume dosnūs darydami gera kitiems. Jei visas mūsų gyvenimas yra laikas sėti gėrį, pasinaudokime šiuo ypatingu gavėnios laikotarpiu, pasirūpindami tais, kurie yra arti mūsų, suartėdami su tais broliais ir seserimis, kurie buvo sužeisti gyvenimo kelyje (plg. Lk 10, 25–37). Gavėnia yra palankus metas ieškoti – o ne vengti – tų, kuriems reikia pagalbos; kviesti – o ne ignoruoti – tuos, kurie nori būti išklausyti ir ilgis gero žodžio; aplankyti – o ne apleisti – tuos, kurie kenčia nuo vienatvės. Įgyvendinkime kvietimą daryti gera visiems, skirdami laiko mylėti pačius mažiausius ir pažeidžiamiausius, apleistus ir paniekintus, diskriminuojamus ir marginalizuojamus žmones (plg. Fratelli tutti, 193). 

3. „JEI NEAPTINGSIME, SAVO METU PJAUSIME DERLIŲ“

Kasmet gavėnia mums primena, kad „gėrio, kaip ir meilės, teisingumo bei solidarumo, negalima pasiekti vieną kartą visiems laikams; juos reikia išsikovoti kiekvieną dieną“ (ten pat, 11). Todėl prašykime Dievo kantrios ūkininko ištvermės (plg. Jok 5, 7) nesiliaudami daryti gera, žingsnis po žingsnio. Jei kas parpuola, teištiesia ranką Tėvui, kuris visada mus pakelia. Nuklydusieji, suklaidinti piktojo vilionių, tegul neatidėlioja grįžimo pas Tą, kuris yra „labai atlaidus“ (Iz 55, 7). Nepailskime sėti gėrio šiuo atsivertimo laiku remdamiesi Dievo malone ir Bažnyčios bendryste. Pasninkas paruošia dirvą, malda ją drėkina, o meilė padaro vaisingą. Tikėjimu esame tikri, kad „jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių“, kad per ištvermės dovaną pasieksime pažadėtąsias gėrybes (plg. Žyd 10, 36) mūsų ir kitų išganymo labui (plg. 1 Tim 4, 16). Visų atžvilgiu praktikuodami brolišką meilę vienijamės su Kristumi, kuris atidavė savo gyvybę už mus (plg. 2 Kor 5, 14–15), ir iš anksto ragaujame dangaus Karalystės džiaugsmo, kai Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). 

Mergelė Marija, kurios įsčios subrandino Išganytoją ir kuri viską saugojo „svarstydama savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19), teišprašo mums kantrybės dovaną ir telydi mus savo motinišku buvimu, kad šis atsivertimo laikas duotų amžinojo išganymo vaisių. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. lapkričio 11 d., Šv. vyskupo Martyno minėjimas 

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 30-osios Pasaulinės ligonių dienos proga 

2022 m. vasario 11 d.

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36)

Meilės kelyje būti šalia kenčiančiųjų


Brangūs broliai ir seserys,

Prieš trisdešimt metų šventasis Jonas Paulius II įsteigė Pasaulinę ligonių dieną, kad Dievo tauta, katalikiškos sveikatos priežiūros institucijos ir pilietinė visuomenė skirtų daugiau dėmesio ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi [1].

Esame dėkingi Viešpačiui už pastarųjų metų pažangą dalinėse Bažnyčiose visame pasaulyje. Daug pažengta pirmyn, tačiau dar reikia nueiti ilgą kelią, kad visiems ligoniams, net ir didžiausio skurdo ir atskirties vietose bei situacijose, būtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, taip pat sielovadinis palydėjimas, kad ligos laiką jie galėtų išgyventi vienybėje su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi. 30-oji Pasaulinė ligonių diena, kurios kulminacinė šventė dėl pandemijos vyks ne Arekipoje (Peru), kaip planuota, bet Šv. Petro bazilikoje Vatikane, tepadeda mums augti artumu bei tarnyste ligoniams ir jų šeimoms.

1. Gailestingi kaip Tėvas

Šiai trisdešimtajai Pasaulinei ligonių dienai parinkta tema „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36) pirmiausia kreipia mūsų žvilgsnį į Dievą, „apstų gailestingumo“ (Ef 2, 4), kuris visada su tėviška meile žvelgia į savo vaikus, net jei jie tolinasi nuo jo. Gailestingumas iš tiesų yra tinkamiausias Dievo vardas, išreiškiantis Jo esmę – ne kaip proginis jausmas, bet kaip jėga, esanti visame, ką Jis daro. Tai drauge jėga ir švelnumas. Todėl su nuostaba ir dėkingumu galime sakyti, kad Dievo gailestingumas apima ir tėvystės, ir motinystės santykį (plg. Iz 49, 15), nes Jis rūpinasi mumis su tėviška stiprybe ir motinišku švelnumu, visada trokšdamas suteikti mums naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje.

2. Jėzus, Tėvo gailestingumas

Didžiausias gailestingosios Tėvo meilės ligoniams liudytojas yra jo vienatinis Sūnus. Kaip dažnai Evangelijose pasakojama apie Jėzaus susitikimus su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis! Jis „vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23). Galime savęs paklausti: kodėl Jėzus ligoniams skiria tokį ypatingą dėmesį, kad apaštalams, Mokytojo pasiųstiems skelbti Evangeliją ir gydyti ligonius, tai tampa pagrindiniu jų misijos darbu (plg. Lk 9, 2)?

XX a. mąstytojas tai aiškina taip motyvuodamas: „Skausmas absoliučiai izoliuoja, ir būtent iš šios absoliučios izoliacijos kyla poreikis kreiptis į kitą, šauktis kito“ [2]. Kai žmogus dėl ligos savo kūnu patiria silpnumą ir kančią, jo širdis taip pat apsunksta, auga baimė, daugėja klausimų, aštriau iškyla prasmės klausimas dėl visko, kas vyksta. Kaip galėtume pamiršti daugybę ligonių, kurie šiuo pandemijos laikotarpiu paskutinį savo gyvenimo etapą nugyveno vieni intensyviosios terapijos skyriuje, tiesa, prižiūrimi didžiadvasiškų sveikatos priežiūros darbuotojų, bet toli nuo mylimiausių artimųjų ir svarbiausių žemiškojo gyvenimo žmonių? Štai kodėl taip svarbu šalia savęs turėti Dievo meilės liudytojus, kurie, sekdami Jėzumi, Tėvo gailestingumo pavyzdžiu lieja paguodos aliejų ir vilties vyną ant ligonių žaizdų [3]. 

3. Prisiliesti prie kenčiančio Kristaus kūno

Jėzaus kvietimas būti gailestingiems kaip Tėvas įgauna ypatingą reikšmę sveikatos priežiūros darbuotojams. Turiu galvoje gydytojus, slaugytojus, laboratorijų technikus, ligoniais besirūpinančius pagalbinius darbuotojus, taip pat daugybę savanorių, kurie aukoja savo brangų laiką padėdami kenčiantiems žmonėms. Brangūs sveikatos priežiūros darbuotojai, su meile ir kompetencija vykdoma jūsų tarnystė ligoniams pranoksta jūsų profesijos ribas ir tampa misija. Jūsų rankos, liečiančios kenčiantį Kristaus kūną, gali būti gailestingųjų Tėvo rankų ženklas. Įsisąmoninkite, kad jūsų profesija yra labai garbinga, drauge supraskite ir jos atsakomybę.

Dėkokime Viešpačiui už medicinos mokslo pažangą, ypač pastaruoju metu. Naujos technologijos leido taikyti ligoniams labai naudingus gydymo metodus; moksliniai tyrimai ir toliau vertingai prisideda prie senų ir naujų patologijų įveikimo; labai išsiplėtojo reabilitacinės medicinos žinių ir kompetencijos apimtis. Tačiau visa tai niekada neturi užgožti kiekvieno ligonio unikalumo, jo orumo ir trapumo [4]. Ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl taikant kiekvieną gydymo metodą negalima ignoruoti poreikio išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę. Net kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma rūpintis, visada įmanoma paguosti, visada įmanoma pasiekti, kad pacientas pajustų artumą, rodantį, jog žmogumi domimasi labiau negu jo patologija. Todėl tikiuosi, kad sveikatos darbuotojų ugdymo procesai padės jiems išsiugdyti gebėjimą išklausyti ir užmegzti ryšį.

4. Slaugos vietos, gailestingumo namai

Pasaulinė ligonių diena taip pat yra gera proga atkreipti dėmesį į slaugos vietas. Šimtmečių būvyje gailestingumas ligoniams paskatino krikščionių bendruomenę atidaryti daugybę „gerojo samariečio užeigų“, kuriose gali būti priimami ir gydomi įvairūs ligoniai, ypač tie, kurių sveikatos poreikiai lieka nepatenkinti dėl skurdo, socialinės atskirties ar sunkumų gydant tam tikras ligas. Tokiose situacijose pirmiausia kenčia vaikai, seneliai ir pažeidžiamiausi žmonės. Daugybė misionierių gailestingojo Tėvo pavyzdžiu skelbė Evangeliją ir drauge statė ligonines, ambulatorijas bei slaugos centrus. Tai labai vertingi darbai, per kuriuos krikščioniškoji meilė įgavo formą, o Kristaus mokinių liudijama meilė tapo labiau įtikinanti. Pirmiausia turiu omenyje žmones skurdžiausiuose pasaulio regionuose, kur kartais tenka įveikti didelius atstumus norint pasiekti sveikatos priežiūros centrus, kurie, net ir turėdami ribotus išteklius, siūlo tai, kas įmanoma. Dar reikia nueiti ilgą kelią, o kai kuriose šalyse gauti tinkamą gydymą tebėra prabanga. Pavyzdžiui, skurdžiausiose šalyse trūksta vakcinų nuo Covid-19, tačiau dar labiau stokojama gydymo galimybių nuo ligų, kurioms įveikti reikia daug paprastesnių vaistų.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau dar kartą patvirtinti katalikiškų sveikatos priežiūros įstaigų svarbą: jos yra brangus turtas, kurį reikia saugoti ir palaikyti; jos buvo arti vargingiausių ligonių ir tų situacijų, kurias kiti palieka užmarščiai, ir tai paženklino Bažnyčios istoriją [5]. Kiek daug vienuolijų steigėjų įsiklausė į neturinčių gydymosi galimybės arba netinkamai prižiūrimų brolių bei seserų šauksmą ir padarė viską, kas įmanoma, kad jiems pasitarnautų! Ir šiandien, net labiausiai išsivysčiusiose šalyse, šių įstaigų buvimas yra palaima, nes jose ne tik su visa reikiama kompetencija pasirūpinama kūno priežiūra, bet rodoma ir meilė, dėl kurios ligoniai ir jų šeimos yra dėmesio centre. Šiais laikais, kai plačiai paplitusi atmetimo kultūra, o gyvybė ne visada pripažįstama verta būti priimta ir išgyventa, šios institucijos, kaip gailestingumo namai, gali būti pavyzdžiu saugant ir rūpinantis kiekviena, net ir pačia trapiausia būtimi nuo jos pradžios iki natūralios pabaigos.

5. Pastoracinis gailestingumas: buvimas ir artumas

Per šiuos trisdešimt metų sveikatos apsaugos sielovada vis labiau pripažįstama kaip nepakeičiama tarnystė. Jei skaudžiausia vargstančiųjų diskriminacija yra dvasinio dėmesio stoka – o ligoniai yra vargšai sveikatos požiūriu, – negalime jiems neperteikti Dievo artumo, jo palaiminimo, jo žodžio, sakramentų šventimo ir siūlymo augti bei bręsti tikėjimu[6]. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad parodyti artumą ligoniams ir pasiūlyti jiems sielovadinį palydėjimą nėra tik specialiai tam atsidėjusių tarnautojų užduotis; Kristaus kvietimas lankyti ligonius skirtas visiems jo mokiniams. Kiek daug ligonių ir senų žmonių, gyvenančių namuose, laukia aplankymo! Paguodos tarnystė yra kiekvieno pakrikštytojo užduotis, prisimenant Jėzaus žodžius: „buvau […] ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Brangūs broliai ir seserys, Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimui pavedu visus ligonius ir jų šeimas. Tegul jie randa prasmę, paguodą ir įgyja pasitikėjimo vienydamiesi su Kristumi, kuris prisiima pasaulio skausmą. Meldžiuosi už visus sveikatos priežiūros darbuotojus, kad jie, turėdami apsčiai gailestingumo, drauge su tinkama priežiūra dovanotų pacientams savo brolišką artumą.

Visiems nuoširdžiai suteikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Pranciškus

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. gruodžio 10-oji, Loreto Švč. M. Marijos minėjimas

[1] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Laiškas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos pirmininkui kardinolui Fiorenzo Angelini dėl Pasaulinės ligonių dienos steigimo (1992 m. gegužės 13 d.).

[2] E. Lévinas. „Une éthique de la souffrance“ in Souffrances. Corps et âme, épreuves partagées, red. J.-M. von Kaenel, Autrement, Paryžius 1994, p. 133–135.

[3] Plg. Romos mišiolas. VIII bendroji dėkojimo giesmė „Kristus – gerasis samarietis“.

[4] Plg. Kalba Nacionalinėje Chirurgų ir odontologų asociacijų federacijoje (2019 m. rugsėjo 20 d.).

[5] Plg. Viešpaties angelo malda Romos Gemelli poliklinikoje (2021 m. liepos 11 d.).

[6] Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 200.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *