Tomas Viluckas: Ar sustabdytina Sutvirtinimo sakramento profanacija?

Vasara – metas, kai į savo vyskupijos parapijas Sutvirtinimo sakramento vyksta teikti vyskupai. Įvykis, kuris, atrodytų, turėtų tapti parapijos tikėjimo bei bendrystės švente, dažnai virsta paprasčiausia šventų dalykų profanacija.

Atmintyje iškyla toks epizodas. Vieną sekmadienio vakarą parapijos Mišiose nebuvo nei vargonininko, nei choro. Tą vakarą sužinojau „didžią“ liturginio gyvenimo tiesą, kad bažnytinė muzika ne vien padeda (arba trukdo) melstis, bet ir… maskuoja. Kadangi ji neskambėjo, tai už nugaros įsitaisiusių Sutvirtinimo sakramentui besirengiančių paauglių replikos buvo puikiai girdėti. Tai, kad nebuvo elementarios rimties ir pagarbos, tikriausiai nieko jau nebestebina, bet iš „besirengiančiųjų“ pusės sklido keiksmažodžiai, patyčios, tačiau viršūnė buvo pasiekta, kai imtos rinkti aukos. Kažkas mestelėjo repliką: „Reikia užsimokėti!“ O atėjus Komunijos metui jaunasis „išminčius“ pasakė: „Užsimokėjom, tad dabar eikime pavalgyti!“ Ir… ramiu veidu nuėjo priimti Eucharistijos. Pasibaigus pamaldoms ir diakonui davus komandą, visi nutaisę pamaldžius veidus sukalbėjo Švč. Sakramento pagarbinimą…

Išėjęs iš bažnyčios ilgai galvojau apie tai, kas lemia, kad Bažnyčia virsta erdve, kurioje tarpsta veidmainystė. Kaip atsitinka, kad joje besisukinėjantys žmonės gali be jokių pasekmių veidmainiauti? Galima sakyti, kad aprašytojo epizodo herojai yra paaugliai, kuriems esą kelti ypatingų reikalavimų būtų juokinga, kad jie ateiną iš šeimų, kuriose bet kokios krikščioniško gyvenimo apraiškos atrodo paprasčiausias nesusipratimas. Tačiau kodėl Bažnyčia turi pro pirštus žiūrėti į šią papiktinimu dvelkiančią situaciją?

Kad padėtis, susijusi su Sutvirtinimo sakramento praktika, yra nekokia, liudija ir publikacijos sekuliarioje žiniasklaidoje. Štai praėjusią savaitę Panevėžio dienraštis „Sekundė“ išspausdino pasakojimą apie šios vyskupijos kunigų vargus su būsimais sutvirtinamaisiais. Dienraščio kalbintas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Petras Baniulis sakė: „Žinoma, negaliu to pasakyti apie visus, tačiau labai daug vaikų nemoka net svarbiausių maldų, nesuvokia tikėjimo tiesų“. O apie testus, kuriuos turi išspręsti norintieji gauti sutvirtinamojo kortelę, minėtas klebonas sakė: „Testai tikrai būna nesudėtingi, pavyzdžiui, reikia įrašyti trūkstamą poterio žodį. Dažnas negali to padaryti. Net gaila, kad negaliu parodyti, kokius vaikų atliktus testus mes gauname“.

Vyskupai, įvesdami tvarką, kad Sutvirtinimo sakramentui tikintysis turi būti specialiai rengiamas parapijos bendruomenėje, būtent ir siekė sutvirtinamųjų sąmoningumo. Tam skirtas ilgiau nei pusmetį trunkantis pasirengimas ir normalu, kad sutvirtinami 16 metų sulaukę asmenys. Sutikime, kad tokio amžiaus žmogus yra pajėgus reflektuoti ir rinktis. Sudaromos visos prielaidos rastis net bendruomenės užuomazgoms.

Nekyla ranka svaidyti akmenis į katechetų pusę. Akivaizdu, kad tai jų tarnystės brokas. Tačiau… Šios už menką algą niekam nereikalingą dalyką mokykloje dėstančios moterys yra ir taip nusikamavusios, kad dar nuo savo šeimos atplėšusios laiko eitų savanoriškai rengti Sutvirtinimo sakramentui žmonių, kuriems tai absoliučiai nerūpi. Tiesa, klebonų įkalbinėjamos, jos sutinka ir su šiuo „kryželiu“, bet rezultatai yra iškalbingi. Beveik prieš dešimtmetį Lietuvos vyskupų įvesta parapijos katecheto pareigybė (kurios funkcija ir būtų žmonių rengimas įkrikščioninimo sakramentams), atrodo, tėra vienos ar kitos stambios parapijos tikrovė…

Viso šio reikalo blogybė ta, kad Bažnyčia savo praktikoje toleruoja, sutinka net su šventvagyste. Koją ant kojos užsikėlusiam, „mobiliaką“ bemaigančiam ir „kramtoškę“ žiaumojančiam jaunuoliui sudaromas įspūdis, kad jis daro malonę kunigams ir davatkoms, eidamas šio sakramento, lyg to reiktų Bažnyčiai, o ne jam. Taip „tręšiama“ religinio hedonisto sąmonė, kuri sakramentus (religiją) laiko aptarnavimo sferos reiškiniu. Toks mentalitetas Bažnyčią suvokia kaip įstaigą, kuri teikia religinio pobūdžio paslaugas tam tikrais gyvenimo etapais. Jis atlieka tam tikrus ritualus dėl mistinio „reikia“ ir už tai susimoka. Tiesa, paauglystėje atlyginama jam: už kantrybę močiutė nupirks Ipod. Religija yra sandėris, ne daugiau.

Deja, dabartinė mūsų Bažnyčios praktika pataikauja tokiai mąstysenai. Suprantu, kad atrodau idealistas ir naivuolis, bet gal geriau griežtai tarti „ne“ būriams paauglių, nei „barstyti perlus kiaulėms“. Tą „ne“ tarti gali kiekvienos parapijos klebonas. Ateina metas įsisąmoninti, kad sakramentai yra ne magija, bet susitikimas su gyvuoju Dievu. Girdėjau tokį pasakojimą, kad vienoje Vakarų šalyje vyskupas atvyko į parapiją sutvirtinti… vieno žmogaus. Kur šiuo atveju ar kai susirenka pulkelis jaunųjų „pagonių“ liejosi Šventoji Dvasia, palieku spręsti skaitytojui.

Pabaigai prisiminiau šiųmetinės mūsų Bažnyčios „žvaigždės“ šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės žodžius: „Aš labai rūpestingai rengiausi priimti Šventąją Dvasią; nesupratau, kaip galima neskirti kuo didžiausio dėmesio šiam Meilės sakramentui“. Ką pasakytų ši šventoji, pasižvalgiusi po mūsų parapijas? Ką pasakytume jai mes?