MALDA ŠVENTAJAM PRANCIŠKUI
Šventasis Pranciškau, mūsų broli,
tu, kuris prieš aštuonis šimtus metų
išėjai pasitikti sesers mirties
kaip žmogus, kupinas ramybės,
užtark mus Viešpaties akivaizdoje.
Tu, kuris San Damiano kryžiuje
atpažinai tikrąją ramybę,
mokyk mus Jame ieškoti
viso susitaikymo šaltinio,
griaunančio kiekvieną
priešiškumo sieną.
Tu, kuris neginkluotas peržengei
karo ir nesupratimo ribas,
suteik mums drąsos statyti tiltus ten,
kur pasaulis stato sienas.
Šiuo konfliktų ir susiskaldymų
draskomu laiku užtark mus,
kad taptume taikos statytojais:
neginkluotais ir nuginkluojančiais liudytojais taikos,
kuri kyla iš Kristaus.
Amen.
Apaštališkosios Penitenciarijos dekretas, minint šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties
aštuonių šimtų metų sukaktį, kuriuo skelbiami ypatingieji jubiliejiniai metai su prie jų prijungtais visuotiniais atlaidais
„Saugokite mūsų tėvo ir brolio Pranciškaus atminimą Dievo, kuris padarė jį didį tarp
žmonių ir išaukštino jį tarp angelų, garbei ir šlovei. Melskitės už jį, kaip jis pats mūsų prašė prieš
mirtį, ir melskitės jį, kad Dievas padarytų ir mus jo šventosios malonės dalininkais kartu su juo.“
(Brolio Elijo enciklikinis laiškas visoms Ordino provincijoms apie šv. Pranciškaus mirtį, 7 (FF
311)).
Kol dar yra gyvi ir veiksmingi ką tik pasibaigusių 2025 metų Eilinio Jubiliejaus malonės
vaisiai, kuriame visi buvome raginami tapti šios vilties, kuri neapgauna (plg. Rom 5,5), piligrimais,
prie jo tarsi ideali tąsa prisideda nauja džiaugsmo ir pašventėjimo proga: šv. Pranciškaus
Asyžiečio palaimingojo perėjimo iš žemiškojo gyvenimo į dangiškąją tėvynę aštuonių šimtų metų
sukaktis (1226 m. spalio 3 d.).
Pastaraisiais metais kiti svarbūs jubiliejai buvo skirti Asyžiaus Šventojo asmeniui ir
darbams: pirmosios prakartėlės Grečio miestelyje sukūrimo aštuonių šimtų metų sukaktis,
Kūrinijos giesmės – himno šventajam kūrinijos grožiui – sukūrimo sukaktis ir Šventųjų Stigmų
įspaudimo, įvykusio La Vernos kalne, tarsi naujoje Kalvarijoje, dvejus metus prieš jo mirtį,
minėjimas. 2026-ieji metai pažymės visų ankstesnių švenčių viršūnę ir užbaigimą: tai bus Šv.
Pranciškaus metai, ir visi būsime pakviesti tapti šventaisiais dabarties pasaulyje, sekdami
Serafiškojo Patriarcho pavyzdžiu.
Nors yra nuostabi tiesa, kad „nėra po dangumi žmonėms duoto kito vardo“, išskyrus
Jėzaus Kristaus, žmonijos Atpirkėjo (plg. Apd 4,12), kita vertus ne mažiau yra nepaprasta tiesa ir
tai, kad tarp dvyliktojo ir tryliktojo amžių, vadinamųjų šventųjų karų, dorovės atsipalaidavimo ir
klaidingai suprasto religinio uolumo laikotarpiu, „pasaulyje užtekėjo saulė“ (Dantė Aligjeris,
Dieviškoji komedija, Rojus, XI, 50): Pranciškus, kuris, būdamas turtingo pirklio sūnus, tapo
vargšas ir nuolankus, tikrasis alter Christus žemėje, pateikęs pasauliui apčiuopiamų evangelinio
gyvenimo pavyzdžių ir tikrą krikščioniškojo tobulumo atvaizdą.
Mūsų laikai nėra labai skirtingi nuo tų, kuriuose gyveno Pranciškus, ir būtent šioje šviesoje
jo mokymas šiandien galbūt dar labiau galioja ir yra lengviau suprantamas. Kai krikščioniškoji
meilė silpsta, nežinojimas plinta drauge su nedorumu, o kas liaupsina tautų santarvę, dažniau tai
daro labiau iš savanaudiškumo negu iš nuoširdaus krikščioniškos dvasios; kai virtualybė ima viršų prieš tikrovę, kai nesutarimai ir socialiniai smurtai tampa kasdienybe, o taika kasdien darosi
vis labiau neužtikrinta ir tolstanti, tebūnie šie Šv. Pranciškaus metai paraginimas mums visiems,
kiekvienam pagal savo galimybes, sekti Asyžiaus vargdienio pavyzdžiu, kiek įmanoma formuotis
labiau pagal Kristaus modelį ir neleisti nueiti perniek ką tik pasibaigusių Šventųjų metų
pasiryžimams: viltis, kuri mus matė kaip piligrimus, tebūnie dabar paversta uolumu ir veiklia,
konkrečia meile.
„Ir štai kaip noriu patirti, ar tu myli Viešpatį ir myli mane, jo ir tavo tarną: jei padarysi tai, būtent –
kad niekur pasaulyje nebūtų nė vieno brolio, kuris būtų nusidėjęs tiek, kiek tik galėjo nusidėti, ir
kuris, pamatęs tavo akis, išeitų nepatyręs tavo gailestingojo atleidimo, jeigu jis jo prašo.“
(Pranciškus Asyžietis, Laiškas vienam ministrui, 7–8 (FF 235)).
Šiais nepaprastais žodžiais, užrašytais žinomame Epistola ad quendam ministrum,
šventasis Pranciškus ne tik teikia paguodą ir patarimus nežinomam broliui, bet visų pirma nusako
ir pabrėžia pagrindinę gailestingumo sampratą, su kuria neatskiriamai susijusios atleidimo ir
indulgencijos (atlaidų) sąvokos. Ir būtent toks atleidimas – garsusis „Asyžiaus atleidimas“ arba
„Porciunkulės indulgencija“ – popiežiaus Honorijaus III išskirtine privilegija buvo tiesiogiai
suteiktas Pranciškui tiems, kurie, atlikę išpažintį ir priėmę Komuniją, rugpjūčio 2 dieną
aplankydavo senovinę bažnytėlę netoli Asyžiaus, pastatytą prieš 800 metų ant „mažos žemės
dalelės“ (iš čia ir pavadinimas Porciunkulė).
Su tuo pačiu dosniu polėkiu ir su tuo pačiu džiaugsmu, kuriuo Šventasis, matydamas, kad
Kristaus Vietininkas išklausė jo maldą, apšvietė minią, susirinkusią Porciunkulės konsekracijoje,
skelbdamas suteiktą malonę, Jo Šventenybė popiežius Leonas XIV, Tarnaujantis mūsų tikėjimui
ir mūsų džiaugsmui, nustato, kad nuo 2026 m. sausio 10 d., sutampant su Eilinio Jubiliejaus
uždarymu, iki 2027 m. sausio 10 d. būtų paskelbti ypatingi Šv. Pranciškaus metai, per kuriuos
kiekvienas tikintysis krikščionis, sekdamas Asyžiaus Šventojo pavyzdžiu, pats taptų švento
gyvenimo pavyzdžiu ir nuolatiniu taikos liudytoju.
Siekiant kuo tobuliau įgyvendinti numatytus tikslus, Apaštališkoji Penitenciarija, šiuo dekretu,
išleistu pagal Aukščiausiojo Pontifiko valią, Šv. Pranciškaus metų proga suteikia Visuotinius
Atlaidus įprastomis sąlygomis (sakramentinė išpažintis, eucharistinė Komunija ir malda pagal
Šventojo Tėvo intenciją), kuri gali būti taikoma ir kaip užtarimas skaistyklos sieloms:
1) nariams:
- Pranciškoniškųjų šeimų Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo – reguliariojo ir pasaulietinio – ordinų;
- pašvęstojo gyvenimo institutų, apaštališkojo gyvenimo draugijų ir viešųjų ar privačių
tikinčiųjų asociacijų, vyrų ir moterų, kurie laikosi Šv. Pranciškaus Regulos arba yra įkvėpti
jo dvasingumo, arba bet kokia forma tęsia jo charizmą;
2) visiems tikintiesiems be išimties,
kurie, širdimi atsiriboję nuo nuodėmės, dalyvaus Šv. Pranciškaus metuose, piligrimystės forma
aplankydami bet kurią pranciškonų vienuolijos bažnyčią ar bet kurią pasaulio vietoje esančią
šventovę, skirtą Šv. Pranciškui ar su juo bet kokiu būdu susijusią, ir ten pamaldžiai dalyvaus
jubiliejinėse apeigose arba bent jau praleis pakankamą laiką pamaldžiuose apmąstymuose ir kels
į Dievą maldas, kad, sekant Šv. Pranciškaus pavyzdžiu, širdyse kiltų krikščioniškos meilės artimui
jausmai ir tikri santarvės bei taikos tarp tautų troškimai, užbaigiant „Tėve mūsų“, Tikėjimo
išpažinimu ir maldomis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Šv. Pranciškų Asyžietį, Šv. Klarą ir visus
Pranciškoniškosios šeimos šventuosius.
Pagyvenę žmonės, ligoniai, juos slaugantys ir visi tie, kurie dėl rimtos priežasties negali
išeiti iš namų, taip pat galės pelnyti Visuotinius Atlaidus, jei, atsiriboję nuo bet kokios nuodėmės ir
turėdami ketinimą, kai tik bus galima, įvykdyti tris įprastas sąlygas, dvasiškai susivienys su Šv.
Pranciškaus metų jubiliejinėmis apeigomis, aukodami Gailestingajam Dievui savo maldas,
skausmus ar gyvenimo kančias.
Kad tokia galimybė pasiekti dieviškąją malonę per Bažnyčios Raktų galią būtų lengviau
įgyvendinama, ši Penitenciarija tvirtai prašo visų kunigų – vienuolinių ir pasaulietinių (diecezinių)
– turinčių reikiamus įgaliojimus, būti pasirengusiems, su budinčia, dosnia ir gailestinga dvasia,
teikti Susitaikinimo sakramentą.
Šis dekretas galioja Šv. Pranciškaus metams, nepaisant bet kokių priešingų nuostatų.
Duota Romoje, iš Apaštališkosios Penitenciarijos būstinės, 2026 m. sausio 10 d.,
Viešpaties Krikšto šventės išvakarėse.
Angelo kard. De Donatis
Didysis Penitenciaras
Jo Ekscelencija arkivyskupas Krzysztof Józef Nykiel
Velijos titulinis vyskupas, regentas