TIKĖJIMO METAI

Kartu su visuotine Bažnyčia pradėjome Tikėjimo metus.                                                 

 

Teprabyla į mus Popiežius Benediktas XVI:

Popiežiaus katechezės santrauka.

Pagrindinis klausimas, kurį šiandien sau keliame: kaip kalbėti apie Dievą mūsų laikais? Kaip skelbti Evangeliją, kad jos išganingoji tiesa pasiektų neretai uždaras mūsų amžininkų širdis ir išsiblaškiusius jų protus. Kaip liudija Evangelistai, šį klausimą kėlė ir pats Jėzus, skelbdamas Dievo karalystę. Jis sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime“ (Mk 4,30).

Kaip šiandien kalbėti apie Dievą? Pirmiausia reikia suvokti tai, kad mes galime kalbėti apie Dievą dėl to, kad pats Dievas į mus prabilo. Pirmoji kalbėjimo apie Dievą sąlyga yra Dievo klausymas. Jis į mus prabilo. Dievas nėra nei kažkokia hipotezė apie pasaulio pradžią, nei nuo mūsų nutolęs matematinis protas. Dievas domisi mumis. Dievas mus myli. Jis pats įėjo į mūsų istoriją ir įsikūnydamas pats save apreiškė. Dievas yra mūsų gyvenimo dalyvis. Jis toks didis, kad rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Jėzuje iš Nazareto mes matome Dievo veidą. Jis nužengė iš Dangaus, pasinėrė į žmonių pasaulį, į mūsų pasaulį, ir moko mus gyventi, rodo mums laimės kelią, vaduoja iš nuodėmės, kad būtume Dievo vaikai.

Tad jei norime kalbėti apie Dievą, visų pirma reikia aiškiai suvokti kokią žinią mes turime skelbti šių laikų vyrams ir moterims. Dievas, kurį turime skelbti, nėra abstrakti hipotezė, bet Dievas, kuris įžengė į mūsų istoriją ir yra su mumis. Dėl to, norint kalbėti apie Dievą, reikalinga pažintis su Jėzumi ir jo Evangelija. Reikalinga taip pat santūri ir nuolanki laikysena, nes Dievo metodas – nuolankumas. Tokį pavyzdį jis pats mums davė įsikūnydamas paprastuose Nazareto namuose, gimdamas Betliejaus skurde. Reikia nebijoti kuklių mažų žingsnių ir pasitikėti, kaip pasitikima lėtu raugo veikimu.

Kaip kalbėti apie Dievą mus moko didysis komunikuotojas apaštalas Paulius. Pirmajame laiške korintiečiams jis sako: „Aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2,1-2). Pauliui skelbti Kristų reiškia ne dalintis savo išmintimi, bet viešai ir atvirai sakyti ką jis matė ir girdėjo susitikęs su Kristumi, liudyti kaip tas susitikimas perkeitė jo gyvenimą.

Galiausiai turime taip pat mokytis iš Jėzaus pavyzdžio. Jis kalba apie savo Tėvą ir apie Dangaus karalystę tuo pat metu būdamas dėmesingas žmonėms ir atjausdamas kenčiančius ir prislėgtuosius. Iš Evangelijų žinome, kad Jėzus neabejingas sutiktų žmonių likimui. Šitoks Jėzaus veikimo stilius yra labai svarbi nuoroda mums, dabartiniams krikščionims. Mūsų gyvenimas pagal tikėjimą ir mūsų artimo meilė tampa kalbėjimu apie Dievą šiuolaikiniam pasauliui. Turime būti dėmesingi mūsų gyvenamo laiko ženklams, turime atpažinti naujas galimybes, poreikius, kliūtis, bet visų pirma autentiškumo troškimą, taip pat susirūpinimą kūrinijos apsauga ir į visa tai drąsiai pasiūlyti tą atsakymą, kurį mus duoda tikėjimas ir Dievas. Tikėjimo metai tebūnie proga Šventosios Dvasios skatinamiems išradingai asmeniškai ir bendruomeniškai ieškoti naujų būdų, kad Evangelija būtų žmonėms gyvenimo išmintis, kad ja remtųsi jų pasirinkimai.

Taip pat ir mūsų laikais labai svarbi kalbėjimo apie Dievą vieta yra šeima, kuri jaunajai kartai yra pirmoji tikėjimo mokykla. Vykdant šį pašaukimą reikia surasti tinkamas progas šeimose kalbėti apie tikėjimą, reikia ugdyti vaikų kritišką požiūrį į daugybę išorinių veiksnių, su kuriais susiduriama gyvenime. Taip pat būtinas džiaugsmas. Tikėjimas turi būti skelbiamas džiugiu tonu. Tai velykinis džiaugsmas, kuris nenutyli skausmingos tikrovės, sunkumų, nesusipratimų ir netgi mirties, bet sugeba į juos žiūrėti su krikščioniška viltimi. Ne mažiau svarbus ir sugebėjimas išklausyti. Šeima turi būti ta aplinka, kur gera būti kartu, kur sugebama išspręsti sunkumus, kur vienas kitą supranta ir myli, kur vienas kitam yra gailestingos Dievo meilės ženklas.

Tad kalbėti apie Dievą, reiškia žodžiais ir gyvenimu padėti suprasti, kad Dievas nėra žmogaus konkurentas, bet yra žmogaus asmens didybės garantas. Kalbėti apie Dievą, reiškia žodžiu ir gyvenimu skelbti tai, kas svarbiausia: skelbti Jėzaus Kristaus Dievą, tą Dievą, kuris iš meilės mums įsikūnijo, mirė ir prisikėlė; tą Dievas, kuris nori, kad mes jį sektume, kuris nori atnaujinti mūsų gyvenimą ir mūsų santykius; tą Dievas, kuris mums davė savo Bažnyčią, kad keliautų su mumis kartu, savo Žodžiu ir sakramentais atnaujintų žmonių miestą, idant jis galėtų tapti Dievo miestu. (Vatikano radijas)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *