Popiežius LEONAS XIV Žinia 34-osios Pasaulinės ligonio dienos proga

Popiežius Leonas XIV
Žinia 34-osios Pasaulinės ligonio dienos proga

2026 m. vasario 11 d.

Samariečio atjauta: mylėti nešiojant kito skausmą

Brangūs broliai ir seserys!

34-oji Pasaulinė ligonio diena bus iškilmingai švenčiama 2026 m. vasario 11 d. Čiklajo mieste, Peru. Šia proga noriu pasiūlyti vėl apmąstyti gerojo samariečio paveikslą, kuris visada aktualus ir padeda mums atrasti meilės grožį bei atjautos socialinį aspektą, idant atkreiptume dėmesį į vargstančiuosius ir kenčiančiuosius, tai yra ligonius.

Visi esame girdėję ir skaitę šį jaudinantį šventojo Luko tekstą (plg. Lk 10, 25–37). Įstatymo mokytojui, paklaususiam, kas yra artimas, kurį dera mylėti, Jėzus atsakė papasakodamas istoriją: vyras, keliavęs iš Jeruzalės į Jerichą, buvo užpultas plėšikų ir paliktas pusgyvis; kunigas ir levitas praėjo pro šalį, bet samarietis jo pasigailėjo, aptvarstė žaizdas, nugabeno į užeigą ir sumokėjo už jo slaugymą. Noriu pasiūlyti apmąstyti šią Biblijos ištrauką remdamasis mano mylimo pirmtako popiežiaus Pranciškaus enciklikos Fratelli tutti hermeneutiniu raktu: joje gailestingumas ir atjauta vargstantiesiems neapsiriboja vien individualiomis pastangomis, bet įgyvendinami per santykius – su vargstančiu broliu, su tais, kurie juo rūpinasi, ir galiausiai su Dievu, dovanojančiu mums savo meilę.

1. Susitikimo dovana: džiaugsmas dovanoti artumą ir dalytis buvimu

Gyvename kultūroje, kuriai būdingas greitis, momentinis betarpiškumas, skubėjimas, bet sykiu ir atmetimas bei abejingumas – tai neleidžia mums prisiartinti prie kito ir stabtelėti kelyje, pažvelgti į mūsų aplinkoje esančius poreikius bei kančias. Palyginime pasakojama, kad samarietis, pamatęs sužeistąjį, nepraėjo pro šalį, bet pažvelgė į jį atvirai ir dėmesingai, Jėzaus žvilgsniu, ir tai paskatino jį parodyti žmogišką artumą bei solidarumą. Samarietis „sustojo dovanodamas jam savo artumą, apraišiojo žaizdas savo rankomis, sumokėjo iš savo kišenės ir pasirūpino juo. Visų pirma jis […] skyrė jam savo laiko“ [1]. Jėzus moko ne to, ką turėtume laikyti artimu, bet kaip tapti artimu, t. y. kaip parodyti artumą [2]. Šiuo atžvilgiu galime kartu su šventuoju Augustinu teigti, jog Viešpats nenorėjo aiškinti, kas buvo to vyro artimas, bet parodo, kam jis pats turėjo tapti artimas. Iš tiesų, niekas nebūna artimas kitam, kol savo noru prie jo neprisiartina. Todėl artimu tapo tas, kuris parodė gailestingumą [3].

Meilė nėra pasyvi, ji eina pasitikti kito; buvimas artimu priklauso ne nuo fizinio ar socialinio artumo, o nuo sprendimo mylėti. Todėl krikščionis tampa artimu kenčiančiam sekdamas Kristaus, tikro dieviškojo Samariečio, prisiartinusio prie sužeistos žmonijos, pavyzdžiu. Turimi omenyje ne paprasti filantropijos gestai, bet ženklai, per kuriuos galima pajusti, kad asmeninis dalyvavimas kito kančiose reiškia savęs dovanojimą; tai pranoksta poreikių tenkinimą ir reiškia, jog pats asmuo iš dalies tampa dovana [4]. Tokia meilė būtinai turi būti maitinama per susitikimą su Kristumi, kuris iš meilės atidavė save už mus. Šventasis Pranciškus tai labai gerai paaiškino pasakodamas apie savo susitikimą su raupsuotaisiais: „Pats Viešpats mane atvedė pas juos“ [5], nes per juos jis atrado saldų mylėjimo džiaugsmą.

Susitikimo dovana kyla iš ryšio su Jėzumi Kristumi, kurį mes tapatiname su geruoju samariečiu; jis atnešė mums amžinąjį išganymą, ir mes sudabartiname tą tapatybę pasilenkdami prie sužeisto brolio. Šventasis Ambraziejus sakė: „Kadangi niekas nėra mums artimesnis už tą, kuris išgydė mūsų žaizdas, mylėkime jį kaip Viešpatį ir mylėkime jį kaip artimą: juk niekas nėra toks artimas kaip galva nariams. Mylėkime ir tą, kuris seka Kristaus pavyzdžiu: mylėkime tą, kuris dėl kūno vienybės atjausdamas kenčia dėl kitų vargo“ [6]. Tai reiškia būti viena Viename – per artumą, buvimą, priimamą ir dalijamą meilę – ir, kaip šventasis Pranciškus, džiaugtis susitikimo su Viešpačiu saldybe.

2. Bendra misija rūpintis ligoniais

Šventasis Lukas toliau sako, kad samarietis „pasigailėjo“. Gailestinga atjauta reiškiasi giliu jausmu, kuris skatina veikti. Tai jausmas, kuris kyla iš vidaus ir veda prie įsipareigojimo atsiliepti į kito kančią. Šiame palyginime gailestinga atjauta yra aktyvios meilės bruožas. Ji ne teorinė ar sentimentali, o išreiškiama konkrečiais veiksmais: samarietis prieina, aptvarsto žaizdas, pasirūpina ir slaugo. Tačiau, dėmesio, jis tai daro ne pats vienas, ne individualiai; „Samarietis susirado užeigos savininką, kuris galėtų pasirūpinti tuo žmogumi, lygiai taip pat, kaip ir mes esame pašaukti kviesti ir susitikti toje „mes“ tikrovėje, kuri yra stipresnė už mažų individualybių sumą“ [7]. Aš pats, kaip misionierius ir vyskupas tarnaudamas Peru, mačiau, kad daugybė žmonių dalijasi gailestingumu ir atjauta kaip samarietis ir užeigos šeimininkas. Šeimos nariai, kaimynai, sveikatos priežiūros darbuotojai, sielovadininkai, dirbantys sveikatos priežiūros srityje, ir daugelis kitų, kurie sustoja, prisiartina, pasirūpina, nugabena, lydi ir siūlo tai, ką turi, – visa tai suteikia atjautai socialinį matmenį. Ši patirtis įgyvendinama per santykių sampyną ir pranoksta paprastą individualų įsipareigojimą. Apaštališkajame paraginime Dilexi te ligonių priežiūrą pavadinau ne tik „svarbia“ Bažnyčios misijos dalimi, bet ir autentišku „bažnytiniu veikimu“ (DT, 49). Jame citavau šventąjį Kiprijoną norėdamas parodyti, kaip atsižvelgdami į šį socialinį matmenį galime patikrinti mūsų visuomenės sveikatos būklę: „Ši maro epidemija, kuri atrodo baisi ir pražūtinga, išbando kiekvieno teisumą ir tikrina žmogaus dvasią: parodo, ar sveikieji padeda ligoniams, ar giminaičiai deramai myli vieni kitus, ar šeimininkai gailisi savo kenčiančių tarnų, ar gydytojai neapleidžia ligonių, maldaujančių pagalbos“ [8].

Būti vienu Viename reiškia iš tikrųjų jaustis nariais to kūno, kuriame, pagal savo pašaukimą, nešame Viešpaties atjautą visų žmonių kančioms [9]. Negana to, mus jaudinantis skausmas nėra svetimas, tai mūsų kūno nario skausmas, o mūsų Galva liepia juo rūpintis visų labui. Šia prasme tas skausmas tapatinamas su Kristaus skausmu ir, kai jis krikščioniškai aukojamas, prisideda, kad greičiau išsipildytų paties Išganytojo malda už visų vienybę [10].

3. Meilė Dievui visada mus veda į susitikimą su savimi ir broliu

Dvilypiame įsakyme: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27) galime atpažinti Dievo meilės viršenybę ir jos tiesioginį poveikį žmogaus meilės bei santykių raiškai visais aspektais. „Meilė artimui yra akivaizdus Dievo meilės autentiškumo įrodymas, kaip liudija apaštalas Jonas: „Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa. […] Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 12. 16) [11]. Nors šios meilės objektai skirtingi – meilė Dievui, artimui ir pačiam sau – ir šia prasme galime suprasti, kad tai skirtingos meilės rūšys, jos visada yra neatsiejamos [12]. Dieviškosios meilės viršenybė reiškia, kad žmogaus veiksmai nėra atliekami siekiant asmeninio intereso ar atlygio, bet išreiškia meilę, kuri pranoksta apeigines normas ir virsta tikra dievogarba: tarnauti artimui reiškia mylėti Dievą darbais [13].

Šis aspektas taip pat padeda mums suprasti, ką reiškia mylėti save. Tai reiškia atsisakyti grįsti savo savigarbą ar orumą stereotipais apie sėkmę, karjerą, padėtį ar kilmę [14] ir naujai suvokti savo vietą Dievo ir brolio akivaizdoje. Benediktas XVI sakė: „Žmogus, kaip dvasinė būtybė, įgyvendina save tarpasmeninių santykių plotmėje. Juo jie autentiškesni, juo labiau bręsta ir jo asmeninė tapatybė. Žmogus įsireikšmina ne atsiskirdamas nuo Dievo, bet puoselėdamas santykį su kitais ir Dievu“ [15].

Brangūs broliai ir seserys, „tikrasis vaistas žmonijos žaizdoms yra gyvenimo būdas, pagrįstas broliška meile, kurios šaknys glūdi Dievo meilėje“ [16]. Nuoširdžiai trokštu, kad mūsų krikščioniškame gyvenimo būde niekada netrūktų šio broliško, „samarietiško“, įtraukaus, drąsaus, įsipareigojančio ir solidaraus dėmens, kuris giliausiai įsišaknijęs mūsų vienybėje su Dievu ir tikėjime į Jėzų Kristų. Uždegti šios dieviškosios meilės, mes iš tikrųjų pajėgsime dovanoti save visų kenčiančiųjų, ypač ligonių, senelių ir liūdinčiųjų brolių, labui.

Kreipkimės malda į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Ligonių Sveikatą; prašykime jos pagalbos visiems kenčiantiems, reikalingiems užuojautos, išklausymo ir paguodos, ir maldaukime užtarimo šia senovine malda, kuria būdavo meldžiamasi šeimoje už patiriančius ligą ir skausmą:

Mieliausioji Motina, neapleisk,

Savo žvilgsnio nuo manęs nenugręžk.

Lydėk mane visur

ir niekada nepalik manęs vieno.

Tu visada mane saugai

kaip tikra Motina:

išmelsk, kad Tėvas,

Sūnus ir Šventoji Dvasia mane laimintų.

Iš visos širdies suteikiu savo apaštališkąjį palaiminimą visiems ligoniams, jų šeimų nariams bei jų padėjėjams, sveikatos priežiūros darbuotojams, šios srities sielovadininkams ir ypač šios Pasaulinės ligonio dienos minėjimo dalyviams.

Iš Vatikano, 2026 m. sausio 13 d.

LEONE PP. XIV

Popiežius Leonas XIV
Žinia 59-osios Pasaulinės taikos dienos proga

2026 m. sausio 1 d.

Ramybė jums visiems:

Kelyje į „beginklę ir nuginkluojančią“ taiką

„Ramybė tau!“

Šis senovinis pasisveikinimas, iki šiol kasdien vartojamas daugelyje kultūrų, Velykų vakarą su nauja jėga nuskambėjo ištartas prisikėlusio Jėzaus lūpomis. Jo žodžiai „Ramybė jums“ (Jn 20, 19, 21) ne tik išreiškia linkėjimą, bet ir nulemia esminę permainą tų, kurie jį priima, taip pat ir visoje tikrovėje. Todėl apaštalų įpėdiniai kasdien ir visame pasaulyje skelbia pačią tyliausią iš visų revoliucijų: „Ramybė jums!“ Nuo to vakaro, kai buvau išrinktas Romos vyskupu, norėjau ir savo sveikinimu įsilieti į šį vienbalsį skelbimą. Ir trokštu vėl pakartoti: tai yra prisikėlusio Kristaus ramybė, tai beginklė ir nuginkluojanti, nuolanki ir atkakli taika. Ji kyla iš Dievo, kuris mus visus besąlygiškai myli [1].

Prisikėlusio Kristaus taika

Kristus nugalėjo mirtį ir nugriovė žmones skiriančias sienas (plg. Ef 2, 14). Jis yra Gerasis Ganytojas, kuris guldo savo gyvybę už avis ir turi daug avių ne šioje avidėje (plg. Jn 10, 11. 16): Kristus yra mūsų taika. Jo buvimas, jo dovana, jo pergalė sklinda per daugelio liudytojų ištvermę: dėl jų atkaklumo Dievo darbas tęsiasi pasaulyje, laikų tamsoje tampa dar labiau juntamas ir spindintis.

Tamsos ir šviesos kontrastas nėra tik biblinis vaizdinys, apibūdinantis naujo pasaulio gimimo kančias: tai patirtis, kuri mus persmelkia ir sukrečia per išbandymus, su kuriais susiduriame, bei istorinę situaciją, kurioje gyvename. Taigi turime matyti šviesą ir ja tikėti, kad nenugrimztume į tamsą. Tai reiklus kvietimas, kurį Jėzaus mokiniai yra pašaukti išgyventi unikaliu būdu, kaip privilegiją; tačiau jis taip pat daugeliu būdų gali rasti kelią į kiekvieno žmogaus širdį. Taika egzistuoja, ji nori gyventi mumyse, jai būdinga romi galia apšviesti ir praplėsti protą, ji priešinasi smurtui ir jį nugali. Taikoje yra amžinybės dvelksmas: priešindamiesi blogiui šaukiame „gana“, o taikai pašnabždomis sakome „visados“. Šį horizontą mums atvėrė Prisikėlusysis. Taikdarės ir taikdariai gyvena šia nuojauta. Dramatiškame vyksme, kurį popiežius Pranciškus pavadino „dalimis vykstančiu trečiuoju pasauliniu karu“, jie tarsi nakties sargybiniai toliau priešinasi tamsos užkrato plitimui.

Deja, įmanoma ir priešingybė, t. y. kai šviesa pamirštama: tada prarandamas realizmas, pasiduodama dalinei ir iškreiptai pasaulio vizijai, pažymėtai tamsa ir baime. Šiandien daugybė žmonių vadina „realistiškais“ tokius pasakojimus, kuriuose nėra vilties, kurie akli kitų grožiui, kur pamirštama apie Dievo malonę, visada veikiančią žmonių širdyse, net jei jos yra sužeistos nuodėmės. Šventasis Augustinas ragino krikščionis užmegzti neišardomą draugystę su taika, kad, saugodami ją savo sielos gelmėse, jie galėtų spinduliuoti jos šviesią šilumą aplinkiniams. Kreipdamasis į savo bendruomenę, jis rašė: „Jei norite patraukti kitus į taiką, pirmiausia patys ją turėkite ir tvirtai laikykitės jos. Kad galėtumėte uždegti kitus, jūsų viduje turi degti jos šviesa“ [2].

Brangūs broliai ir seserys, nesvarbu, ar turime tikėjimo dovaną, ar manome, kad jos neturime, atsiverkime taikai! Priimkime ją ir pripažinkime, nelaikykime jos tolimu ir neįmanomu dalyku. Taika ne tik tikslas, bet pirmiausia ir buvimas dabartyje bei kelionė. Net jei jai kyla grėsmė tiek mūsų viduje, tiek išorėje, saugokime taiką kaip mažą liepsnelę, kuriai gresia audra, nepamiršdami ją liudijusių žmonių, jų vardų ir istorijų. Taika yra principas, kuris mus veda ir lemia mūsų pasirinkimus. Net tose vietose, kur liko vien griuvėsiai ir neviltis atrodo neišvengiama, būtent šiandien randame žmonių, nepamiršusių taikos. Kaip Velykų vakarą Jėzus įėjo į ten, kur buvo susirinkę išsigandę bei nusivylę mokiniai, taip ir prisikėlusio Kristaus taika prasiskverbia pro duris, įveikia užtvaras ir nepaliaujamai sklinda per jo liudytojų balsus bei veidus. Tai dovana, kuri leidžia mums nepamiršti gėrio, pripažinti jo pergalingą galią ir vėl jį drauge pasirinkti.

Beginklė taika

Prieš pat suėmimą Jėzus, ypatingo pasitikėjimo akimirką, buvusiems su juo drauge pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ Ir tuoj pat pridūrė: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi“ (Jn 14, 27). Žinoma, jų nerimas ir baimė galėjo būti susiję su smurtu, kuris netrukus turėjo ištikti Jėzų. Atidžiau žvelgdami pastebime Evangelijose neslepiamą dalyką: mokinius trikdė tai, kad Jėzaus atsakas nebuvo smurtinis: tai buvo kelias, kuriam visi – pirmiausia Petras – nepritarė, bet Mokytojas prašė jų sekti juo iki galo. Jėzaus kelias tebekelia nerimą ir baimę. O Jis tvirtai kartoja tiems, kurie norėtų Jį ginti: „Kišk savo kalaviją į makštį“ (Jn 18, 11; plg. Mt 26, 52). Prisikėlusio Jėzaus taika yra beginklė, nes tokia buvo jo kova konkrečiomis istorinėmis, politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis. Krikščionys turi visi drauge tapti pranašiškais šios naujovės liudytojais, prisimindami tragedijas, kai jie pernelyg dažnai būdavo bendrininkai. Didysis Paskutinio teismo palyginimas skatina visus krikščionis veikti gailestingai, turint tai omenyje (plg. Mt 25, 31–46). Tai darydami, jie ras šalia savęs brolius ir seseris, kurie įvairiais būdais gebėjo įsiklausyti į kitų kančias ir vidujai išsilaisvino iš smurto apgaulės.

Nors šiandien daugelio žmonių širdys atviros taikai, juos apima stiprus bejėgiškumo jausmas susidūrus su įvykiais, kurie vis labiau darosi neaiškūs. Šventasis Augustinas jau atkreipė dėmesį į šį paradoksą: „Nėra sunku taiką turėti, sunkiau ją pagerbti gyriumi. Jei norime ją pagirti, prireikia gebėjimų, kurių galbūt stokojame; ieškome tinkamų idėjų, sveriame žodžius. Ogi jei norime ją turėti, ji čia pat pasiekiama, ir galime pasiekti ją be jokio vargo“ [3].

Kai taiką laikome tolimu idealu, mums galiausiai nebeatrodo skandalinga, jog ji gali būti paneigta ar netgi kariaujama siekiant taikos. Atrodo, kad trūksta tinkamų idėjų, gerai apsvarstytų žodžių ir gebėjimo pasakyti, jog taika yra arti. Jei taika nėra patiriama kaip saugotina ir puoselėtina tikrovė, mūsų asmeniniame ir viešajame gyvenime plinta agresyvumas. Piliečių ir valdančiųjų santykiuose susidaro situacija, kai imama kaltinti, kad nepakankamai rengiamasi karui, nereaguojama į išpuolius, neatsakoma į smurtą. Vadovavimasis tokia konfrontacine logika politiniu lygmeniu – smarkiai viršijant teisėtos gynybos principą – yra svarbiausias veiksnys, lemiantis pasaulinį nestabilumą, kuris su kiekviena diena tampa vis dramatiškesnis ir nenuspėjamas. Neatsitiktinai daugelis vyriausybių pakartotinius raginimus didinti karines išlaidas ir dėl to priimtus sprendimus pristato teisindami tai kitų šalių keliama grėsme. Atgrasomoji karinė galia, ypač branduolinis atgrasymas išreiškia santykių tarp tautų iracionalumą, kai tie santykiai grindžiami ne teise, teisingumu ir pasitikėjimu, o baime ir jėgos dominavimu. Savo laiku šventasis Jonas XXIII rašė: „Tai verčia tautas gyventi nuolatiniame nerime, tarsi prieš uraganą, kuris bet kuriuo momentu gali prasiveržti su siaubinga jėga. Ir tai nėra be pagrindo, nes ginklų netrūksta. Sunku patikėti, jog esama žmonių, kurie drįstų prisiimti atsakomybę už niokojimą ir neapsakomas kančias, kurias sukeltų karas, tačiau negalima paneigti, kad koks nors nenumatytas ar atsitiktinis veiksnys gali įžiebti karo liepsną [4].

2024 m. pasauliniu mastu karinės išlaidos, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 9,4 % (tai patvirtino tolygią dešimties metų jų augimo tendenciją) ir pasiekė 2,718 trilijono JAV dolerių, arba 2,5 % pasaulio BVP [5]. Be to, šiandien atrodo, kad į naujus iššūkius norima atsakyti ne tik skiriant didžiules ekonomines investicijas ginklavimuisi, bet ir per švietimo politikos pokyčius: vietoj atminties kultūros, kuria siekiama išsaugoti XX a. įgytą sąmoningumą ir nepamiršti milijonų aukų, mokyklose, universitetuose bei medijose skatinamos komunikacijos kampanijos ir švietimo programos, kuriomis skleidžiama grėsmės jausena ir perteikiama grynai ginklavimusi pagrįsta gynybos ir saugumo samprata.

Tačiau „tikras taikos mylėtojas myli ir taikos priešus“[6]. Šventasis Augustinas patarė negriauti tiltų ir nekartoti vien tik priekaištų, o rinktis klausymosi kelią ir, kiek įmanoma, siekti suprasti kitų argumentus. Prieš šešiasdešimt metų pasibaigusio Vatikano II Susirinkimo išvada buvo suvokimas, kad neatidėliotinai būtina megzti dialogą tarp Bažnyčios ir šiuolaikinio pasaulio. Konstitucijoje Gaudium et spes ypač atkreiptas dėmesys į karo praktikos raidą: „Dabartinis karas itin pavojingas dėl to, kad turintiems modernių mokslo sukurtų ginklų tarsi teikia progą įvykdyti tokius nusikaltimus ir tam tikru nebeatšaukiamu įvykių susiklostymu gali pakreipti žmonių valią į žiauriausius sprendimus. Kad tai niekuomet neįvyktų ateityje, susirinkę draugėn viso pasaulio vyskupai maldauja visus, ypač valstybių vadovus ir tuos, kuriems pavesti karo reikalai, nuolatos atminti savo didžiulę atsakomybę Dievui ir visai žmonijai“[7].

Pakartodami Vatikano II Susirinkimo tėvų raginimą ir laikydami dialogą veiksmingiausia priemone visais lygmenimis, turime pripažinti, kad tolesnė technologijų pažanga ir dirbtinio intelekto naudojimas karinėje srityje radikaliai paaštrino ginkluotų konfliktų tragiką. Ryškėja netgi  procesas, kai sprendimai dėl žmonių gyvybės ir mirties vis dažniau „deleguojami“ mašinoms. o politiniai ir kariniai vadovai atsikrato atsakomybės. Beprecedente destruktyvia spirale naikinamas teisinis ir filosofinis humanizmas, kuriuo grindžiama ir saugoma visa civilizacija. Reikia pasmerkti didžiulę privačių ekonominių bei finansinių interesų koncentraciją, kuri veda valstybes šia kryptimi, tačiau to nepakanka, – tuo pačiu metu reikia žadinti žmonių sąžinę ir kritinį mąstymą. Enciklikoje Fratelli tutti šventasis Pranciškus Asyžietis pateikiamas kaip tokio pažadinto sąmoningumo pavyzdys: „Pasaulio, pilno sargybos bokštų ir gynybinių sienų, miestuose vyko kruvini įtakingų šeimų tarpusavio karai, o tuo pat metu atstumtųjų priemiesčiuose plito skurdas. Ten Pranciškus įgijo tikrą vidinę ramybę, išsilaisvino iš troškimo valdyti kitus, pasidarė vienas iš mažiausiųjų ir stengėsi gyventi darnoje su visais“ [8]. Tai istorija, kuri turi tęstis mumyse ir reikalauja, kad suvienytume jėgas ir prisidėtume prie nuginkluojančios taikos, kylančios iš atvirumo ir evangelinio nuolankumo.

Nuginkluojanti taika

Gerumas nuginkluoja. Galbūt todėl Dievas tapo vaiku. Įsikūnijimo slėpinys prasideda jaunos motinos įsčiose ir pasirodo Betliejaus ėdžiose, o kraštutiniu nusižeminimu pasireiškia per nužengimą į pragarus. „Ramybė žemėje“, – gieda angelai, skelbdami beginklio Dievo akivaizdą: žmonija gali susivokti, jog yra mylima tik tada, kai rūpinasi Juo (plg. Lk 2, 13–14). Niekas neturi tokios galios mus pakeisti kaip vaikas. Gal būtent mintys apie mūsų sūnus ir dukras, apie vaikus ir tuos, kurie yra tokie pat pažeidžiami kaip jie, perveria mūsų širdis (plg. Apd 2, 37). Apie tai mano garbingasis pirmtakas rašė: „… žmogaus trapumas turi galią padėti mums skaidriau suvokti, kas yra amžina, o kas praeina, kas duoda gyvybę, o kas ją naikina. Galbūt todėl mes taip dažnai neigiam savo ribotumą ir vengiam trapių bei sužeistų žmonių, nes jie turi galią sukelti mums abejonių dėl kelio krypties, kurią pasirinkome, tiek individualiai, tiek kaip bendruomenė“ [9].

Jonas XXIII pirmasis pristatė visiško nusiginklavimo perspektyvą, kurią galima pasiekti tik atnaujinus širdį ir protą. Savo enciklikoje Pacem in terris jis rašė: „Reikia pripažinti, kad neįmanoma – beveik neįmanoma – sustabdyti karinės galios didinimo, veiksmingai sumažinti ginkluotę ir, svarbiausia, galiausiai ją visiškai panaikinti, jei tuo pačiu metu nevyks visiškas nusiginklavimas, paveikiantis taip pat žmonių sielas; reikia vieningai ir nuoširdžiai stengtis pašalinti iš širdžių nerimastingą karo psichozę. Tai savo ruožtu reiškia, kad ginklų pusiausvyra grindžiamos taikos principas turi būti pakeistas supratimu, kad tikra taika gali būti sukurta tik abipusiu pasitikėjimu. Esame įsitikinę, jog šį tikslą galima pasiekti: to ne tik reikalauja sveikas protas, bet taika yra ir labiausiai pageidaujamas bei naudingiausias dalykas“ [10].

Tai pagrindinė tarnystė, kuria religijos turi padėti kenčiančiai žmonijai, o drauge budriai stebėti stiprėjančius bandymus net mintis ir žodžius paversti ginklais. Didžiosios dvasinės tradicijos, taip pat teisingas naudojimasis protu moko mus pranokti kraujo ar etninių ryšių ribas, neapsiriboti tokiu broliavimusi, kai pripažįstami tik panašūs, o atstumiami skirtingi. Šiandien matome, jog tai nėra savaime suprantama. Deja, šiandien vis dažniau tikėjimo žodžiai įtraukiami į politines kovas, laiminamas nacionalizmas, o smurtas ir ginkluota kova pateisinami religiniu pagrindu. Tikintieji turi aktyviai, pirmiausia savo gyvenimu, paneigti šias šventvagystės apraiškas, temdančias Šventąjį Dievo Vardą. Todėl labiau nei bet kada anksčiau reikia ne tik veikti, bet ir drauge puoselėti maldą, dvasingumą, ekumeninį ir tarpreliginį dialogą kaip taikos kelius ir tradicijų bei kultūrų susitikimo kalbą. Visame pasaulyje pageidautina, kad „kiekviena bendruomenė taptų „taikos namais“, kuriuose dialogu mokomasi nukenksminti priešiškumą, kur praktikuojamas teisingumas ir puoselėjamas atleidimas“[11]. Šiandien labiau nei bet kada, pasitelkiant atidų ir vaisingą pastoracinį kūrybiškumą, reikia parodyti, kad taika nėra utopija.

Kita vertus, tai neturi nureikšminti politinio aspekto svarbos. Tie, kurie yra pašaukti imtis viešosios atsakomybės aukščiausiuose postuose ir didžiausios kvalifikacijos instancijose, „turėtų nuodugniai apsvarstyti, kaip visame pasaulyje būtų galima kuo humaniškiau subalansuoti valstybių tarpusavio santykius. Šis suderinimas turi būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, derybų nuoširdumu, įsipareigojimų laikymusi. Reikia išnagrinėti visus problemos aspektus, kad galiausiai būtų galima rasti pagrindą sudaryti draugiškus, tvarius ir naudingus susitarimus“ [12]. Tai yra nuginkluojantis diplomatijos, tarpininkavimo, tarptautinės teisės kelias, kuriam, deja, prieštarauja vis dažnesni sunkiai pasiektų susitarimų pažeidimai, esant aplinkybėms, kai reikia stiprinti viršvalstybines institucijas, o ne jas delegitimizuoti.

Šiandien teisingumas ir žmogaus orumas pažeidžiami labiau nei bet kada dėl jėgų disbalanso tarp galingiausiųjų. Kaip gyventi destabilizacijos bei konfliktų laikais ir išsivaduoti iš blogio? Reikia motyvuoti ir remti visas dvasines, kultūrines ir politines iniciatyvas, kurios gaivina viltį ir priešinasi plintančioms fatalistinėms nuostatoms, „tarsi vyraujanti dinamika būtų sukurta beasmenių anoniminių jėgų ir nuo žmogaus valios nepriklausomų struktūrų“ [13]. Jei „geriausias būdas viešpatauti ir nesustabdomam žengti į priekį yra sėti beviltiškumo sėklą ir kelti nuolatinį nepasitikėjimą, nors ir maskuojamą tikrų vertybių gynimu“[14], tokiai strategijai būtina priešintis vystant sąmoningas pilietines visuomenes, atsakingų sambūrių formas, nesmurtinio dalyvavimo patirtis, mažo ir didelio masto atkuriamojo teisingumo praktikas. Leonas XIII tai aiškiai pabrėžė enciklikoje Rerum novarum: „Savo silpnumo suvokimas skatina žmogų ieškoti paramos bendradarbiaujant su kitais. Šventajame Rašte sakoma: „Dviem yra geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų“ (Koh 4, 9–10). Ir kitur: „Brolis brolio šelpiamas lyg stiprus miestas “ (Pat 18, 19 [Vulg.])“ [15].

Tegul tai tampa vaisiumi, subrandintu Vilties jubiliejaus, kuris paskatino milijonus žmonių iš naujo suvokti save kaip piligrimus ir pradėti savo širdies, proto ir gyvenimo nusiginklavimą, į kurį Dievas netrukus atsakys, išpildydamas savo pažadus: „Jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti. O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“ (Iz 2, 4–5).

Iš Vatikano, 2025 m. gruodžio 8 d.

Leonas XIV

Popiežius Leonas XIV  Žinia 40-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga2025 m. lapkričio 23 d. „Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 27) Brangūs jaunuoliai! Pradėdamas savo pirmąją jums skirtą žinią, pirmiausia noriu padėkoti! Ačiū už džiaugsmą, kurį mums paskleidėte atvykę į Romą savo Jubiliejaus proga, ir ačiū visiems jaunuoliams, kurie iš viso pasaulio vienijosi su mumis maldoje. Tai buvo vertingas renginys, atnaujinęs tikėjimo entuziazmą ir padėjęs dalytis viltimi, degančia mūsų širdyse! Todėl pasistenkime, kad jubiliejinis susitikimas neliktų tik atskiras įvykis, bet kiekvienam iš jūsų taptų žingsniu į priekį krikščioniškajame gyvenime ir stipriu padrąsinimu ištvermingai liudyti savo tikėjimą.Būtent tokia dinamika būdinga artėjančiai Pasaulinei jaunimo dienai, kurią švęsime Kristaus Karaliaus sekmadienį, lapkričio 23 d., o jos tema „Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 27). Kaip vilties piligrimai, Šventosios Dvasios galia, ruošiamės tapti drąsiais Kristaus liudytojais. Jau nuo dabar pradėkime kelionę, kuri mus nuves į tarptautinių Pasaulinių jaunimo dienų renginius Seule 2027 m. Turėdamas tai omenyje, norėčiau sutelkti dėmesį į du liudijimo aspektus: mūsų draugystę su Jėzumi, kurią priimame iš Dievo kaip dovaną, ir kiekvieno visuomeninį įsipareigojimą būti taikos kūrėjais.Draugai, todėl liudytojaiKrikščioniškas liudijimas gimsta iš draugystės su Viešpačiu, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, kad visus išgelbėtų. Šio liudijimo nereikia painioti su ideologine propaganda, nes tai yra tikras vidinės permainos ir socialinio sąmoningumo pradas. Jėzus panorėjo savo mokinius vadinti „draugais“ – jiems jis atskleidė Dievo karalystę, paprašė likti su juo ir tapti jo bendruomene, taip pat siuntė juos skelbti Evangeliją (plg. Jn 15, 15. 27). Taigi, kai Jėzus mums sako: „Būkite liudytojai“, jis patikina, kad laiko mus savo draugais. Tik jis vienas galutinai žino, kas mes esame ir kodėl esame čia: jis pažįsta jūsų, jaunime, širdis, jūsų pasipiktinimą dėl diskriminacijos ir neteisybės, jūsiškį tiesos ir grožio, džiaugsmo bei taikos troškimą; per savo draugystę jis jūsų klausosi, jus motyvuoja ir veda, kviesdamas kiekvieną į naują gyvenimą.Jėzus visada linki mums tik gero ir pasitinka mus savo žvilgsniu (plg. Mk 10, 21). Jis nenori, kad būtume jo tarnai ar politinės partijos „aktyvistai“: Jėzus kviečia mus būti draugais, kartu su juo, kad mūsų gyvenimas būtų atnaujintas. O liudijimas spontaniškai kyla iš šios draugystės džiugaus naujumo. Tai unikali draugystė, laiduojanti mums bendrystę su Dievu; ištikima draugystė, padedanti mums atrasti savo ir kitų orumą; amžina draugystė, kurios net mirtis negali sunaikinti, nes ji kyla iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties.Apmąstykime apaštalo Jono žinią, kurią jis mums palieka ketvirtosios Evangelijos pabaigoje: „Tai ir yra mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras“ (Jn 21, 24). Visas ankstesnis pasakojimas apibendrinamas kaip „liudijimas“, jis kupinas dėkingumo ir nuostabos, perteikiamas mokinio, kuris niekada nemini savo vardo, bet vadina save „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“. Šis apibūdinimas atspindi santykį: tai ne individualus vardas, bet asmeninio ryšio su Kristumi liudijimas. Štai kas iš tiesų svarbu Jonui: būti Viešpaties mokiniu ir jaustis jo mylimam. Taigi suprantame, kad krikščioniškasis liudijimas yra vaisius, subrandintas per tikėjimo ir meilės santykį su Jėzumi, kuriame glūdi mūsų gyvenimo išganymas. Tai, ką rašo apaštalas Jonas, galioja ir jums, brangūs jaunuoliai. Kristus kviečia jus juo sekti ir sėdėti šalia, klausytis jo širdies ir iš arti dalyvauti jo gyvenime! Kiekvienas iš jūsų Jėzui yra „mylimas mokinys“, ir iš šios meilės kyla liudijimo džiaugsmas.Kitas drąsus Evangelijos liudytojas yra Jėzaus pirmtakas Jonas Krikštytojas, kuris atėjo, „kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų“ (Jn 1, 7). Nors buvo labai gerbiamas žmonių, jis gerai žinojo, kad yra tik „balsas“, rodantis į Gelbėtoją: „Štai Dievo Avinėlis“ (Jn 1, 36). Jo pavyzdys mums primena, jog tikras liudytojas nesiekia būti dėmesio centre, neieško sekėjų, kuriuos galėtų pririšti prie savęs. Tikrasis liudytojas yra nuolankus ir vidujai laisvas, pirmiausia nuo savęs, t. y. nuo pretenzijos būti dėmesio centre. Todėl jis yra laisvas klausytis, įžvelgti, taip pat išsakyti tiesą visiems, net ir galingiesiems. Iš Jono Krikštytojo mokomės, kad krikščioniškasis liudijimas nėra savęs skelbimas, nė mūsų dvasinių, intelektinių ar moralinių gebėjimų iškėlimas. Tikrasis liudijimas – tai atpažinti ir parodyti apsireiškusį Jėzų, vienintelį mūsų Gelbėtoją. Jonas jį atpažino tarp nusidėjėlių, įprastinėje žmonių aplinkoje. Štai kodėl popiežius Pranciškus taip pabrėžtinai kartodavo: jei neišeisime iš savęs ir savo komforto zonos, jei neisime pas vargšus ir tuos, kurie jaučiasi atskirti nuo Dievo karalystės, negalėsime sutikti Kristaus ir liudyti jį. Mes prarasime saldų džiaugsmą leistis būti evangelizuojamiems ir evangelizuoti.Mielieji, kviečiu kiekvieną iš jūsų toliau ieškoti Jėzaus draugų ir liudytojų Biblijoje. Skaitydami Evangelijas pastebėsite, kad jie visi atrado tikrąją gyvenimo prasmę per gyvą santykį su Kristumi. Iš tiesų mūsų giliausi klausimai neišgirstami nei į juos atsakoma per begalinį naršymą (scrolling) išmaniajame telefone, kuris prikausto dėmesį, bet palieka protą nuvargusį, o širdį tuščią. Šie klausimai nenuves mūsų toliau, jei uždarai sulaikysime juos savyje ar apsiribosime pernelyg siaura aplinka. Mūsų tikrųjų troškimų įgyvendinimas visada prasideda nuo išėjimo iš savęs.Liudytojai, todėl misionieriaiTokiu būdu jūs, jaunuoliai, padedami Šventosios Dvasios, galite tapti Kristaus misionieriais pasaulyje. Daugelis jūsų bendraamžių yra priversti patirti smurtą, naudoti ginklus, atsiskirti nuo artimųjų, emigruoti ar bėgti. Daugelis neturi išsilavinimo ir kitų būtiniausių dalykų. Visi jie, kaip ir jūs, ieško prasmės ir jaučia su tuo susijusį nesaugumą, įtampą dėl didėjančio spaudimo socialinėje ar profesinėje srityje, sunkumus susidurdami su šeimyninėmis krizėmis, skausmingą beviltiškumą dėl galimybių stokos, taip pat gailestį dėl padarytų klaidų. Jūs patys galite stoti šalia kitų jaunuolių, keliauti kartu su jais ir parodyti, kad Jėzuje Dievas tapo artimas kiekvienam žmogui. Kaip mėgo sakyti popiežius Pranciškus: „Kristus parodo, kad Dievas yra artumas, užuojauta ir švelnumas“ (Enciklika Dilexit nos, 35).Tiesa, ne visada lengva liudyti. Evangelijose dažnai randame įtampą tarp Jėzaus priėmimo ir atmetimo: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Panašiai ir mokinys liudytojas pats tiesiogiai patiria atmetimą, o kartais net ir smurtinį pasipriešinimą. Viešpats neslepia šios skausmingos realybės: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20). Tačiau būtent tai tampa proga įgyvendinti kilniausią įsakymą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Taip darė kankiniai nuo pat Bažnyčios pradžios.Brangūs jaunuoliai, tai nėra tik istorinė praeitis. Dar ir šiandien daugelyje pasaulio vietų krikščionys ir geros valios žmonės kenčia dėl persekiojimų, melo bei smurto. Galbūt ir jūs išgyvenote šią skausmingą patirtį ir pajutote pagundą reaguoti instinktyviai ir savo elgsena lygiuotis į tuos, kurie jus atstūmė, imtis agresyvių veiksmų. Tačiau prisiminkime išmintingą šventojo Pauliaus patarimą: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).Todėl nenusiminkite: jūs taip pat kaip ir šventieji esate pašaukti ištvermingai vadovautis viltimi, ypač kai susiduriate su sunkumais ir kliūtimis.Brolystė kaip taikos ryšysIš draugystės su Kristumi, ji yra Šventosios Dvasios dovana mumyse, kyla gyvenimo būdas, pasižymintis brolyste. Jaunuoliai, kurie sutiko Kristų, visur neša brolystės „šilumą“ bei „skonį“, o kiekvienas, kuris su jais susiduria, yra patraukiamas į naują ir giluminę plotmę, paženklintą nesavanaudišku artumu, nuoširdžia užuojauta ir ištikimu švelnumu. Šventoji Dvasia leidžia mums pamatyti artimą naujomis akimis: kitame žmoguje yra brolis, sesuo!Draugystės su Kristumi mumyse sužadinamas brolystės ir taikos liudijimas išlaisvina mus iš abejingumo ir dvasinio tingulio, padeda mums įveikti uždarumą ir įtarumą. Šis liudijimas taip pat kuria ryšius tarp mūsų, skatina kartu įsitraukti į savanorystę ar politinę artimo meilės veiklą siekiant visiems kurti naujas gyvenimo sąlygas. Nesekite tais, kurie vartoja tikėjimo žodžius, idant skaldytų: verčiau organizuokitės siekdami pašalinti nelygybę ir sutaikyti bendruomenes, kenčiančias dėl susiskaldymo ir priespaudos. Todėl, brangūs draugai, klausykime Dievo balso savyje ir nugalėkime savo egoizmą, tapdami darbščiais taikos kūrėjais. Tada prisikėlusio Viešpaties dovanota ramybė (plg. Jn 20, 19) taps pasaulyje matoma per bendrą liudijimą tų, kurie savo širdyse nešiojasi jo Dvasią.Mieli jaunuoliai, susidurdami su pasaulio kančiomis ir viltimis, nukreipkime savo žvilgsnį į Jėzų. Mirdamas ant kryžiaus, jis patikėjo Jonui Mergelę Mariją kaip motiną, o Joną jai – kaip sūnų. Ši didžiausia meilės dovana skirta kiekvienam mokiniui, mums visiems. Todėl kviečiu jus priimti šį šventą ryšį su Marija, meilinga ir supratinga Motina, ypač puoselėjant jį per Rožinio maldą. Taip kiekvienoje gyvenimo situacijoje patirsime, kad niekada nesame vieni, bet visada esame Dievo mylimi vaikai, kuriems jis atleidžia ir mus drąsina. Džiaugsmingai liudykite tai! Iš Vatikano, 2025 m. spalio 7 d., Rožinio Švč. Mergelės Marijos minėjimas.