„Tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8)

Žinia Pasaulinės misijų dienos proga (2022 m. spalio 23 d.)

Brangūs broliai ir seserys!

Šie žodžiai priklauso Apaštalų darbuose aprašytam paskutiniam Prisikėlusio Jėzaus pokalbiui su mokiniais prieš jam įžengiant į dangų: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (1, 8). Tai yra ir 2022 m. Pasaulinės misijų dienos tema, kuri kaip visada padeda mums įsisąmoninti, kad Bažnyčia savo esme yra misionieriška. Šiemet ji suteikia mums progą paminėti keletą svarbių Bažnyčios gyvenimo ir misijos sukakčių: prieš 400 metų įkurta Tikėjimo skleidimo (de propaganda fide) kongregacija, šiandien tai – Tautų evangelizavimo kongregacija; prieš 200 metų įsteigta Tikėjimo skleidimo draugija; jai drauge su Šventosios vaikystės draugija ir Šventojo apaštalo Petro draugija prieš 100 metų buvo pripažintas Popiežiškųjų draugijų statusas.

Apmąstykime šias tris reikšmines ištaras, kuriomis apibendrinami mokinių gyvenimo ir misijos pagrindai: „Tapsite mano liudytojais“, „lig pat žemės pakraščių“ ir „ jūs gausite jos [Šventosios Dvasios] galybės“.

1. „Tapsite mano liudytojais“– visiems krikščionims skirtas kvietimas liudyti Kristų

Tai pagrindinis dalykas, Jėzaus mokymo esmė žvelgiant į mokinių misiją pasaulyje. Visi mokiniai bus Jėzaus liudytojai dėl Šventosios Dvasios, kurią jie priims: jie taps liudytojais iš malonės. Kad ir kur eitų, kad ir kur būtų. Kaip Kristus yra pirmasis Tėvo pasiuntinys, t. y. misionierius (plg. Jn 20, 21) ir, kaip toks, yra jo „ištikimasis liudytojas“ (plg. Apr 1, 5), taip ir kiekvienas krikščionis pašauktas būti Kristaus misionieriumi ir liudytoju. O Bažnyčia, Kristaus mokinių bendruomenė, neturi kitos misijos, kaip tik evangelizuoti pasaulį ir liudyti Kristų. Bažnyčios tapatybė yra evangelizuoti.

Dar kartą nuodugniau perskaičius visą tekstą paaiškėja kai kurie aspektai, kurie yra visada svarbūs Kristaus mokiniams patikėtai misijai: „Tapsite mano liudytojais.“ Daugiskaitos forma pabrėžia bendruomeninį ir bažnytinį mokinių misionieriškojo pašaukimo pobūdį. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į misiją Bažnyčioje ir pagal Bažnyčios įgaliojimą: todėl misija vykdoma bendrai, o ne individualiai, bendrystėje su bažnytine bendruomene, o ne savo iniciatyva. Net jei kas nors tam tikroje ypatingoje situacijoje evangelizacinę misiją atlieka vienas, jis ją vykdo ir visada turi vykdyti bendrystėje su jį siuntusia Bažnyčia. Kaip šv. Paulius VI mokė man labai brangiame dokumente, apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi: „Evangelizacija niekada nėra atskiro asmens individuali ir izoliuota veikla; tai iš pagrindų bažnytinė veikla. Kai mažiausiai žinomas pamokslininkas, katechetas ar ganytojas tolimiausiame žemės kampelyje skelbia Evangeliją, buria savo nedidelę bendruomenę arba teikia sakramentą, jis atlieka, net jei yra visiškai vienas, Bažnyčios veiksmą, o jo veikla tikrai susijusi su visa Bažnyčia instituciniais ryšiais, tačiau taip pat malonės tvarkos neregimais saitais bei šaknimis“ (EN, 60). Iš tiesų neatsitiktinai Viešpats Jėzus siuntė savo mokinius į misiją po du; krikščionių liudijimas apie Kristų pirmiausia yra bendruomeninio pobūdžio. Todėl labai svarbu, kad vykdant misiją dalyvautų bendruomenė, net ir nedidelė.

Antra, mokiniai raginami gyventi savo asmeninį gyvenimą misijos perspektyva: jie yra Jėzaus siunčiami į pasaulį ne tik vykdyti misiją, bet ir pirmiausia išgyventi jiems patikėtą misiją; ne tik liudyti, bet ir pirmiausia būti Kristaus liudytojais. Apaštalas Paulius tai nusako tikrai jaudinančiais žodžiais: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10). Misijos esmė – liudyti Kristų, jo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą iš meilės Tėvui ir žmonijai. Apaštalai neatsitiktinai ieškojo, kuo pakeisti Judą, tarp tų, kurie, kaip ir jie, buvo Jėzaus prisikėlimo liudytojai (plg. Apd 1, 22). Būtent Kristų, prisikėlusį Kristų, turime liudyti ir dalytis jo gyvenimu. Kristaus misionieriai siunčiami ne tam, kad skelbtų save pačius, rodytų savo privalumus, gebėjimus įtikinti ar vadybinius įgūdžius. Jiems tenka didžiausia garbė žodžiais ir darbais dovanoti Kristų, džiaugsmingai ir atvirai visiems skelbti Gerąją Naujieną apie jo išgelbėjimą, kaip darė pirmieji apaštalai.

Todėl galiausiai tikrasis liudytojas yra „kankinys“, tas, kuris atiduoda savo gyvybę už Kristų, taip atsiliepdamas į Jo pačiu Savimi mums dovanotą dovaną. „Pirmutinis motyvas evangelizuoti yra mūsų gautoji Jėzaus meilė; patyrimas, kad esame jo išgelbėti, skatina mus jį vis labiau mylėti“ (Evangelii gaudium, 264).

Kalbant apie krikščioniškąjį liudijimą tebėra aktuali šventojo Pauliaus VI pastaba: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ (Evangelii nuntiandi, 41). Todėl krikščionių evangelinio gyvenimo liudijimas yra esmingai svarbus tikėjimo perdavimui. Kita vertus, tokia pat reikalinga išlieka užduotis skelbti Kristaus asmenį ir jo žinią. Paulius VI tęsia: „Skelbimas žodžiu iš tiesų yra visada būtinas. […] Žodis visada lieka aktualus, ypač tada, kai jame glūdi Dievo galybė. Todėl ir mūsų dienomis tebegalioja šv. Pauliaus aksioma: „Tikėjimas iš klausymo.“ Taigi būtent išgirstas žodis veda į tikėjimą“ (ten pat, 42).

Taigi evangelizacijoje krikščioniško gyvenimo pavyzdys ir Kristaus skelbimas eina kartu. Vienas tarnauja kitam. Tai du plaučiai, kuriais kiekviena bendruomenė turi kvėpuoti, kad būtų misionieriška. Šis visapusiškas, nuoseklus ir džiaugsmingas Kristaus liudijimas neabejotinai bus traukos jėga, skatinanti Bažnyčios augimą ir trečiajame tūkstantmetyje. Todėl raginu visus susigrąžinti pirmųjų krikščionių drąsą, atvirumą, tą pirmiesiems krikščionims būdingą parrhesia, ir liudyti Kristų žodžiais ir darbais visose gyvenimo srityse.

2. „Lig pat žemės pakraščių“ – visuotinės evangelizacijos misijos nuolatinis aktualumas

Prisikėlęs Viešpats ragina mokinius būti jo liudytojais ir praneša, kur jie siunčiami liudyti: „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Čia aiškiai išryškėja visuotinis mokinių misijos pobūdis. Jame pabrėžiamas „išcentrinis“ geografinis judėjimas beveik koncentriniais ratais – iš Jeruzalės, žydų tradicijoje laikomos pasaulio centru, į Judėją ir Samariją, lig pat „žemės pakraščių“. Jie siunčiami ne prozelitų ieškoti, bet skelbti; krikščionys neužsiima prozelitizmu. Apaštalų darbuose pasakojama apie šį misionierišką judėjimą: čia gražiai vaizduojama Bažnyčia, „išeinanti“ vykdyti savo pašaukimo – liudyti Viešpatį Kristų, vadovaujama dieviškosios Apvaizdos konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis. Pirmieji krikščionys iš tiesų buvo persekiojami Jeruzalėje, todėl išsisklaidė po Judėją ir Samariją ir visur liudijo Kristų (plg. Apd 8, 1. 4).

Kažkas panašaus vyksta ir mūsų laikais. Dėl religinio persekiojimo, karo ir smurto daug krikščionių priversti bėgti iš savo krašto į kitas šalis. Esame dėkingi šiems broliams ir seserims, kurie neužsisklendžia savo kančioje, bet liudija Kristų ir Dievo meilę juos priimančiose šalyse. Paulius VI ragino juos tai daryti atsižvelgdamas į „atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje“ (Evangelii nuntiandi, 21). Iš tiesų vis dažniau patiriame, kaip įvairių tautybių tikinčiųjų buvimas praturtina parapijų veidą ir daro jas labiau visuotines, katalikiškesnes. Todėl migrantų sielovada yra misionieriška veikla, kurios nevalia apleisti ir kuri gali padėti vietiniams tikintiesiems iš naujo atrasti krikščioniškojo tikėjimo džiaugsmą.

Nurodymas „lig pat žemės pakraščių“ turėtų būti suvokiamas kaip visų laikų Jėzaus mokiniams skirtas kreipimasis, raginantis juos išeiti anapus įprastų vietų ir liudyti apie Jėzų. Nepaisant visų šiuolaikinės pažangos teikiamų priemonių, vis dar yra geografinių vietovių, kurių dar nepasiekė misionieriai Kristaus liudytojai su Gerąja Naujiena apie jo meilę. Kita vertus, jokia žmogiškoji tikrovė neturi būti svetima Kristaus mokiniams, vykdantiems savo misiją. Kristaus Bažnyčia buvo, yra ir visada bus „išeinanti“ į naujus geografinius, socialinius ir egzistencinius horizontus, į „paribio“ vietas ir žmogiškąsias situacijas, kad liudytų Kristų ir jo meilę visų tautų, kultūrų ir visokios socialinės padėties vyrams bei moterims. Šia prasme, kaip mokė Vatikano II Susirinkimas, misija visada bus missio ad gentes, nes Bažnyčia visada turės išeiti už savo ribų, kad liudytų Kristaus meilę visiems. Todėl norėčiau prisiminti daugelį misionierių ir padėkoti jiems už tai, kad savo gyvenimą praleido „eidami anapus“, įkūnydami Kristaus meilę daugeliui sutiktų brolių ir seserų.

3. „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ – visada leiskitės Dvasios stiprinami ir vedami

Prisikėlęs Kristus, skelbdamas mokiniams jų misiją būti jo liudytojais, pažadėjo ir malonę, reikalingą tokiai didelei atsakomybei: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8). Pagal Apaštalų darbų pasakojimą, būtent po Šventosios Dvasios nužengimo ant Jėzaus mokinių pirmą kartą paliudijamas miręs ir prisikėlęs Kristus – tai įvyko per kerigminį skelbimą, vadinamąją šventojo Petro misionierišką kalbą Jeruzalės gyventojams. Taip Jėzaus mokiniai, iš pradžių buvę silpni, baikštūs ir užsidarę, pradėjo pasaulio evangelizavimo erą. Šventoji Dvasia juos sustiprino, suteikė drąsos ir išminties liudyti Kristų visų žmonių akivaizdoje.

Kaip „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3), taip nė vienas krikščionis be Dvasios įkvėpimo ir pagalbos negali pateikti išsamaus ir tikro liudijimo apie Viešpatį Kristų. Todėl kiekvienas Kristaus mokinys misionierius yra pašauktas pripažinti esminę Dvasios veikimo svarbą, gyventi su Ja kasdienybėje ir nuolat iš Jos semtis jėgų bei įkvėpimo. Kai jaučiamės pavargę, be motyvacijos, sutrikę, nepamirškime kreiptis į Šventąją Dvasią maldoje – noriu dar kartą pabrėžti esminį maldos vaidmenį misionieriškame gyvenime, – kad leistumės gaivinami ir stiprinami Dvasios, nepaliaujamai trykštančios dieviška nauja energija ir džiaugsmu dalytis Kristaus gyvenimu su kitais. „Gauti Dvasios džiaugsmo yra malonė. Ir tai yra vienintelė galia, kurią galime turėti skelbdami Evangeliją, išpažindami tikėjimą Viešpačiu“ (Žinia Popiežiškosioms misijų draugijoms, 2020 m. gegužės 21 d.). Taigi Dvasia yra tikroji misijos veikėja: būtent ji tinkamu laiku ir tinkamu būdu duoda tinkamą žodį.

Būtent Šventosios Dvasios veikimo šviesoje norime apmąstyti ir 2022 metų misionieriškas sukaktis. Šventosios tikėjimo skleidimo (de propaganda fide) kongregacijos įsteigimą 1622 m. paskatino noras plėtoti misionierišką užmojį naujose teritorijose. Apvaizdos įkvėpta intuicija! Kongregacija esmingai nulėmė, kad Bažnyčios evangelizacinė misija taptų iš tiesų tokia, t. y. nepriklausoma nuo pasaulinių jėgų kišimosi, kad būtų įsteigtos tos vietinės Bažnyčios, kurios šiandien yra tokios gyvybingos. Tikimės, kad kaip ir per pastaruosius keturis šimtmečius, Kongregacija su Dvasios šviesa bei jėga tęs ir stiprins savo darbą koordinuodama, organizuodama ir skatindama Bažnyčios misijų veiklą.

Ta pati Dvasia, kuri vadovauja visuotinei Bažnyčiai, įkvepia paprastus vyrus ir moteris nepaprastoms misijoms. Štai lygiai prieš 200 metų jauna prancūzė Paulina Jaricot įkūrė Tikėjimo skleidimo draugiją; šiais jubiliejiniais metais bus švenčiama jos beatifikacija. Nepaisydama sunkių sąlygų, ji priėmė Dievo įkvėpimą kurti maldos už misionierius ir misijoms skirtų rinkliavų tinklą, kad tikintieji galėtų aktyviai dalyvauti misijoje „lig pat žemės pakraščių“. Ši geniali idėja davė pradžią Pasaulinei misijų dienai, kurią švenčiame kasmet ir kurios rinkliava visose parapijose pervedama į pasaulinį fondą, iš kurio popiežius remia misijų veiklą.

Šiame kontekste taip pat prisimenu prancūzų vyskupą Charles de Forbin-Janson, inicijavusį Šventosios vaikystės draugiją, skirtą puoselėti misijas tarp vaikų vadovaujantis šūkiu „Vaikai evangelizuoja vaikus, vaikai meldžiasi už vaikus, vaikai padeda vaikams visame pasaulyje“; taip pat ponią Jeanne Bigard, subūrusią Šv. apaštalo Petro draugiją seminaristams ir kunigams misijų kraštuose remti. Šioms trims misijų draugijoms lygiai prieš šimtą metų buvo pripažintas Popiežiškųjų draugijų statusas. Prieš 150 metų gimęs palaimintasis Paulius Manna, taip pat Šventosios Dvasios įkvėptas ir vedamas, įkūrė dabartinę Popiežiškąją misijų sąjungą, ugdančią ir skatinančią misionierišką sąmoningumą tarp kunigų, vyrų ir moterų vienuolių bei visos Dievo tautos. Pats Paulius VI, patvirtinęs šios Sąjungos popiežiškąjį statusą, buvo jos narys. Šias keturias Popiežiškąsias misijų draugijas miniu dėl jų didelių istorinių nuopelnų, taip pat norėdamas pakviesti jus šiais išskirtiniais metais kartu su jomis pasidžiaugti jų veikla, kuria jos remia evangelizavimo misiją visuotinėje Bažnyčioje ir vietinėse Bažnyčiose. Tikiuosi, kad vietinės Bažnyčios šiose draugijose ras patikimą priemonę Dievo tautos misionieriškai dvasiai puoselėti.

Brangūs broliai ir seserys, toliau svajoju apie visiškai misionierišką Bažnyčią ir naują krikščionių bendruomenių misionieriškos veiklos laikotarpį. Ir aš kartoju Mozės palinkėjimą Dievo tautai kelyje: „Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai!“ (Sk 11, 29). Taip tebūnie, kad visi Bažnyčioje būtume tuo, kas jau esame dėl krikšto: Viešpaties pranašai, liudytojai, misionieriai! Šventosios Dvasios galia ir lig pat žemės pakraščių. Marija, Misijų Karaliene, melski už mus!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. sausio 6 d., Viešpaties Apsireiškimo iškilmė

PRANCIŠKUS

Popiežius Pranciškus
Žinia 108-osios Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga

2022 m. rugsėjo 25 d.

Kurti ateitį su migrantais ir pabėgėliais

„Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14).

Brangūs broliai ir seserys!

Galutinė mūsų „kelionės“ šiame pasaulyje prasmė – ieškoti tikrosios tėvynės, Jėzaus Kristaus įsteigtos Dievo karalystės, kuri taps pilnutine tikrove, kai jis šlovingai sugrįš. Jo Karalystė dar nėra iki galo įgyvendinta, bet jau yra tuose, kurie priėmė išganymą. „Dievo karalystė yra mumyse. Nors ji dar eschatologinė, kaip pasaulio ir žmonijos ateitis ji jau yra mumyse“ [1].

Būsimasis miestas – tai „miestas su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas“ (plg. Žyd 11, 10). Šis Dievo planas reiškia intensyvų kūrybos darbą, į kurį visi turime įsitraukti asmeniškai. Tai kruopštus asmeninio atsivertimo ir tikrovės perkeitimo darbas, kad ji vis labiau atitiktų dieviškąjį planą. Istorijos dramos mums primena, kaip toli dar esame nuo savo tikslo – Naujosios Jeruzalės, kuri yra „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Tačiau dėl to neturime nuleisti rankų. Atsižvelgdami į tai, ko išmokome iš pastarojo meto negandų, esame kviečiami atnaujinti savo įsipareigojimą kurti ateitį, labiau atitinkančią Dievo planą, – pasaulį, kuriame visi galėtų gyventi taikiai ir oriai.

„Laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13). Teisingumas – vienas iš Dievo karalystės pagrindų. Kasdien siekdami jo valios, turime kantriai, pasiaukodami ir ryžtingai ją kurti, kad būtų pasotinti visi, kurie jos alksta ir trokšta (plg. Mt 5, 6). Dievo karalystės teisumas suprantamas kaip dieviškosios tvarkos pilnatvė įgyvendinant jo darnos planą, kai mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje visa kūrinija vėl tampa „geru dalyku“, o žmonija – „labai geru dalyku“ (plg. Pr 1, 1–31). Tačiau kad įsivyrautų ši nuostabi harmonija, reikia priimti Kristaus išganymą, jo meilės Evangeliją, kad būtų panaikinta dabartinio pasaulio nelygybė ir diskriminacija.

Niekas neturi būti nušalintas. Dievo planas yra iš esmės įtraukus, jo centre atsiduria egzistencinių periferijų gyventojai. Tarp jų yra daug migrantų ir pabėgėlių, perkeltųjų asmenų ir prekybos žmonėmis aukų. Dievo karalystė kuriama kartu su jais, nes be jų ji nebūtų tokia, kokios nori Dievas. Pažeidžiamiausių asmenų įtraukimas yra būtina visateisės pilietybės sąlyga. Viešpats sako: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 34–36).

Kurti ateitį kartu su migrantais ir pabėgėliais reiškia taip pat pripažinti ir vertinti tai, kuo kiekvienas iš jų gali prisidėti prie kūrimo proceso. Man patinka žvelgti į migracijos reiškinį per pranašišką Izaijo regėjimą, kur svetimšaliai parodomi ne kaip užpuolikai ir naikintojai, bet kaip uolūs darbininkai, atstatantys naujosios Jeruzalės sienas – Jeruzalės, atviros visoms tautoms (plg. Iz 60, 10–11).

Toje pačioje pranašystėje svetimšalių atvykimas pateikiamas kaip praturtėjimo šaltinis: „… tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai“ (60, 5). Istorija mus moko, kad migrantų ir pabėgėlių indėlis buvo labai svarbus mūsų visuomenių socialiniam ir ekonominiam augimui. Taip yra ir šiandien. Jų darbas, gebėjimas aukotis, jų jaunystė ir entuziazmas praturtina juos priimančias bendruomenes. Vis dėlto šis indėlis galėtų būti daug didesnis, jei jis būtų vertinamas ir remiamas per tikslines programas. Tai didžiulis potencialas, pasirengęs skleistis, jei tik tam bus suteikta galimybė.

Naujosios Jeruzalės gyventojai – vėl pranašauja Izaijas – visada laikys plačiai atvertus miesto vartus, kad svetimšaliai galėtų įeiti su savo dovanomis: „Tavieji vartai visuomet bus atverti, nebus jie užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantieji tau turtus“ (60, 11). Migrantų ir pabėgėlių buvimas yra didelis iššūkis, bet kartu ir kultūrinio bei dvasinio augimo galimybė visiems. Galime geriau pažinti pasaulį ir jo įvairovės grožį. Galime bręsti žmogiškumo plotmėje ir kartu kurti vis plačiau apimantį „mes“. Per abipusį atvirumą kuriama erdvė vaisingai skirtingų vizijų ir tradicijų sąveikai, kuri atveria dvasią naujoms perspektyvoms. Taip pat atrandame mums nežinomų religijų ir dvasinių kultūrų turtingumą, o tai skatina mus gilinti savo įsitikinimus.

Tautų Jeruzalėje Viešpaties šventyklą pagražina aukos, atkeliaujančios iš svetimų kraštų: „Kedaro kaimenės visos bus tau surinktos, Nebajotų avinai tau tarnaus. Kaip maloni atnaša jie žengs ant mano aukuro, – jais išpuošiu šlovinguosius savo Namus“ (60, 7). Šiuo požiūriu katalikų migrantų ir pabėgėlių atvykimas suteikia naujos energijos juos priimančių bendruomenių bažnytiniam gyvenimui. Dažnai jie atneša dinamišką atgaivą ir gyvybe pulsuojančias šventes. Dalijimasis skirtingomis tikėjimo išraiškomis ir pamaldumo formomis yra ypatinga galimybė visapusiškiau išgyventi Dievo tautos katalikiškumą.

Brangūs broliai ir seserys, o ypač jūs, jaunuoliai! Jei norime bendradarbiauti su savo dangiškuoju Tėvu kurdami ateitį, darykime tai kartu su savo broliais ir seserimis migrantais bei pabėgėliais. Kurkime ją šiandien! Nes ateitis prasideda šiandien ir prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Negalime palikti ateities kartoms atsakomybės naštos dėl sprendimų, kuriuos reikia priimti dabar, kad būtų įgyvendintas Dievo planas pasauliui ir ateitų jo teisingumo, brolybės ir taikos Karalystė.

Malda

Viešpatie, padaryk mus vilties nešėjais,
kad ten, kur tvyro tamsa, spindėtų Tavo šviesa,
o ten, kur yra nusivylimas, atgimtų pasitikėjimas dėl ateities.

Viešpatie, padaryk mus savo teisingumo įrankiais,
kad ten, kur yra atskirtis, skleistųsi brolybė,
o ten, kur yra godumas, klestėtų dalijimasis.

Viešpatie, padaryk mus savo Karalystės kūrėjais
kartu su migrantais ir pabėgėliais
ir visais periferijų gyventojais.

Viešpatie, leisk mums suvokti, kaip gražu
visiems gyventi kaip broliams ir seserims. Amen.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. gegužės 9 d.

Pranciškus

[1] Šv. Jonas Paulius II. Kalba lankantis Romos Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Kotrynos Sienietės, šventųjų Italijos globėjų, parapijoje (1989 m. lapkričio 26 d. ).

Popiežius Pranciškus
Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai 

2022 m. rugsėjo 1-oji

Brangūs broliai ir seserys!

„Įsiklausyk į kūrinijos balsą“ – tokie yra šių metų Kūrinijai skirto laikotarpio tema ir kvietimas. Ekumeninis laikotarpis prasideda rugsėjo 1-ąją Pasauline maldos dėl rūpinimosi kūrinija diena ir baigiasi spalio 4-ąją Šv. Pranciškaus švente. Tai ypatingas metas visiems krikščionims kartu melstis ir rūpintis mūsų bendraisiais namais. Iš pradžių įkvėptas Konstantinopolio ekumeninio patriarchato, šis laikas yra galimybė skatinti mūsų „ekologinį atsivertimą“ – šventojo Jono Pauliaus II paragintą atsivertimą, kaip atsaką į „ekologinę katastrofą“, kurią dar 1970 m. numatė šventasis Paulius VI [1].

Jei išmokstame į jį įsiklausyti, pastebime savotišką kūrinijos balso disonansą. Viena vertus, tai saldi giesmė, šlovinanti mūsų mylimą Kūrėją, kita vertus, – gailus šauksmas skundžiantis dėl blogo žmonių elgesio.

Saldi kūrinijos giesmė kviečia mus praktikuoti „ekologinį dvasingumą“ (enciklika Laudato si’, 216), dėmesingą Dievo buvimui gamtos pasaulyje. Tai kvietimas grįsti savo dvasingumą „meilės kupinu suvokimu, kad nesame atskirti nuo kitų kūrinių, bet su kitomis visatos būtybėmis sudarome įstabią visuotinę bendrystę“ (ten pat, 220). Ši šviesi patirtis ypač sustiprina Kristaus mokinių suvokimą, kad „visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko,  kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Šiuo Kūrinijos laikotarpiu vėl melskimės didžiojoje kūrinijos katedroje, gėrėdamiesi „didingu kosminiu choru“ [2], kurį sudaro nesuskaičiuojama daugybė kūrinių, giedančių Dievo šlovę. Prisijunkime prie šventojo Pranciškaus Asyžiečio giesmės: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija“ (plg. „Saulės giesmė“). Kartu su psalmininku giedokime: „Visi, kas gyvas, tešlovina Viešpatį!“ ( Ps 150, 6).

Deja, šią saldžią giesmę lydi kartus šauksmas. Arba, tiksliau, karčių aimanų choras. Pirmiausia šaukia mūsų sesuo, motina žemė. Ji dejuoja ir maldauja, kad liautumės piktnaudžiavę ja ir sustabdytume jos naikinimą. Taip pat šaukia įvairūs kūriniai. Jie pajungti „despotiškam antropocentrizmui“ (Laudato si’, 68), kuris yra Kristaus centrinio vaidmens kūrinijoje priešingybė, todėl išnyksta gausybė gyvybės rūšių, visiems laikams nustodamos giedoti Dievui šlovinimo giesmes. Tačiau šaukia taip pat ir patys vargingiausieji tarp mūsų. Dėl klimato krizės labiausiai kenčia neturtingieji, nes sausros, potvyniai, uraganai ir karščio bangos vis dažnėja ir intensyvėja. Taip pat šaukia ir mūsų broliai bei seserys iš autochtonų tautų. Dėl grobuoniškų ekonominių interesų jų protėvių žemės grobiamos ir niokojamos iš visų pusių, o jų „šauksmas kyla į dangų“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Querida Amazonia, 9). Galiausiai šaukia mūsų vaikai. Jausdami trumparegiško egoizmo grėsmę jaunuoliai su nerimu prašo mūsų, suaugusiųjų, padaryti viską, kas įmanoma, kad užkirstume kelią mūsų planetos ekosistemų žlugimui arba bent jau jį apribotume. 

Įsiklausę į šiuos skausmingus šauksmus, privalome atgailauti ir keisti ydingą gyvenimo būdą bei sistemas. Evangelijos raginimas „atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė!“ (Mt 3, 2), kviečiantis į naują santykį su Dievu, reiškia taip pat kitokį santykį su kitais žmonėmis bei kūrinija. Mūsų bendrų namų būklės blogėjimui reikia skirti tiek pat dėmesio, kiek ir kitiems pasauliniams iššūkiams, pavyzdžiui, rimtoms sveikatos krizėms ir kariniams konfliktams. „Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktinas dalykas ar antraeilis krikščioniškosios patirties aspektas“ (Laudato si’, 217).

Kaip tikėjimo žmonės jaučiamės dar labiau atsakingi už tai, kad kasdien elgtumės atsiliepdami į raginimą atsiversti. Tačiau tai nėra tik individualus dalykas: „Ekologinis atsivertimas, kurio reikia ilgalaikei kaitos dinamikai sukurti, sykiu yra bendruomeninis atsivertimas“ (ten pat, 219). Atsižvelgiant į tai, tautų bendruomenė taip pat raginama kuo labiau bendradarbiauti, ypač aplinkosaugos klausimams skirtuose Jungtinių Tautų Organizacijos susitikimuose.

2022 m. lapkritį Egipte vyksiantis COP27 aukščiausiojo lygio susitikimas klimato kaitos klausimais – tai dar viena galimybė kartu skatinti veiksmingą Paryžiaus susitarimo įgyvendinimą. Būtent dėl šios priežasties neseniai nurodžiau, kad Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybės vardu prisijungtų prie JT bendrosios klimato kaitos konvencijos ir Paryžiaus susitarimo, vildamasis, jog „XXI a. žmoniją ateinančios kartos prisimins kaip tą, kuri dosniai ėmėsi savo didelės atsakomybės“ (ten pat, 165). Pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslą – apriboti temperatūros kilimą iki 1,5°C yra gana sudėtinga, todėl reikia, jog visos valstybės atsakingai bendradarbiautų ir pateiktų platesnio užmojo klimato planus arba nacionaliniu lygmeniu nustatytus įnašus, kad kuo skubiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas sumažėtų iki nulio. Tai reiškia, jog būtina „perkeisti“ vartojimo ir gamybos modelius, taip pat gyvenimo būdą, kad būtų labiau gerbiama kūrinija ir visų dabartinių bei būsimų tautų integralus žmogiškasis vystymasis, grindžiamas atsakomybe, apdairumu ir (arba) atsargumu, solidarumu, rūpinimusi vargšais ir būsimomis kartomis. Visa tai turi būti grindžiama žmogaus ir aplinkos sandora, kuri mums, tikintiesiems, atspindi „Dievo, iš kurio esame kilę ir link kurio keliaujame, kūrybinę meilę“ [3]. Vykstant šiam perėjimui, negalima pamiršti teisingumo reikalavimų, ypač atsižvelgiant į darbuotojus, kurie labiausiai nukentėjo nuo klimato kaitos poveikio.

Savo ruožtu gruodžio mėnesį Kanadoje vyksiančiame COP15 aukščiausiojo lygio susitikime biologinės įvairovės klausimais vyriausybėms bus suteikta svarbi galimybė priimti naują daugiašalį susitarimą, kad būtų sustabdytas ekosistemų naikinimas ir rūšių nykimas. Pagal senovės jubiliejinių metų išmintį mums reikia „prisiminti, sugrįžti, pailsėti ir atkurti“ [4]. Kad sustabdytume tolesnį biologinės įvairovės, Dievo mums duoto „gyvybės tinklo“, nykimą, meldžiamės ir raginame tautas susitarti dėl keturių pagrindinių principų: 1) sukurti aiškų etinį pagrindą permainoms, kurių reikia biologinei įvairovei išsaugoti; 2) kovoti su biologinės įvairovės nykimu, remti jos išsaugojimą bei atkūrimą ir tvariai tenkinti žmonių poreikius; 3) skatinti visuotinį solidarumą atsižvelgiant į tai, kad biologinė įvairovė yra visuotinis bendrasis gėris, reikalaujantis bendro įsipareigojimo; 4) sutelkti dėmesį į pažeidžiamus žmones, įskaitant tuos, kurie labiausiai nukenčia nuo biologinės įvairovės nykimo, pavyzdžiui, autochtonų tautas, pagyvenusius žmones ir jaunimą.

Kartoju: „Dievo vardu prašau didžiųjų kasybos, naftos, miškininkystės, nekilnojamojo turto, žemės ūkio verslo įmonių nustoti naikinti miškus, pelkes ir kalnus, liautis teršti upes ir jūras, nustoti nuodyti žmones ir maistą“ [5].

Negalima nepripažinti, kad ekonomiškai turtingesnės valstybės, kurios per pastaruosius du šimtmečius labiausiai teršė aplinką, turi „ekologinę skolą“ (Laudato si’, 51); dėl to jos privalo imtis platesnio užmojo veiksmų tiek COP27, tiek COP15 konferencijose. Tam reikia ne tik ryžtingų veiksmų savo vidaus teritorijose, bet ir laikytis pažadų teikti finansinę ir techninę paramą ekonomiškai skurdesnėms šalims, kurioms jau dabar tenka didžiausia klimato krizės našta. Taip pat reikėtų skubiai apsvarstyti galimybę teikti papildomą finansinę paramą biologinei įvairovei išsaugoti. Ekonomiškai mažiau turtingoms šalims taip pat tenka didelė, bet „diversifikuota“ atsakomybė (plg. ten pat, 52); kitų šalių delsimu niekada nevalia pateisinti savo neveiklumo. Mums visiems būtina veikti ryžtingai. Mes artėjame prie „lūžio taško“ (plg. ten pat, 61).

Šiuo Kūrimo laikotarpiu melskimės, kad COP27 ir COP15 aukščiausiojo lygio susitikimai suvienytų žmonijos šeimą (plg. ten pat, 13) ir ryžtingai spręstų dvigubą klimato ir biologinės įvairovės mažėjimo krizę. Prisimindami šventojo Pauliaus raginimą džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15), verkime kartu su karčiai aimanuojančia kūrinija, įsiklausykime į jos šauksmą ir atsiliepkime darbais, kad mes ir būsimos kartos galėtume toliau džiaugtis saldžia kūrinijos gyvybės ir vilties giesme. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. liepos 16 d., Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos minėjimas

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

Esame pašaukti kurti žmonijos šeimą

Brangūs broliai ir seserys!

Nors mūsų laikais vis dar pučia šalti karo ir priespaudos vėjai ir dažnai susiduriame su poliarizacijos reiškiniais, Bažnyčioje inicijavome sinodinį procesą: jaučiame būtinybę eiti kartu, ugdyti klausymosi, dalyvavimo ir dalijimosi santykius. Kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis norime prisidėti prie žmonijos šeimos kūrimo, gydyti jos žaizdas ir siekti geresnės ateities. Atsižvelgdamas į tai, 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga norėčiau kartu su jumis apmąstyti plačiąją pašaukimo prasmę sinodinės Bažnyčios, kuri įsiklauso į Dievą ir pasaulį, kontekste.

Visi pašaukti veikliai dalyvauti misijoje

Sinodalumas, ėjimas kartu yra esminis Bažnyčios pašaukimas, ir tik iš šios perspektyvos žvelgiant įmanoma atpažinti ir įvertinti skirtingus pašaukimus, charizmas bei tarnystes. Taip pat žinome, jog Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų, išeitų iš savęs ir sėtų Evangelijos sėklą istorijoje. Todėl tokia misija įmanoma tik sinergiškai siejant visas sielovados sritis, o pirmiausia – įtraukiant visus Viešpaties mokinius. Iš tiesų „gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa mokiniu misionieriumi (plg. Mt 28, 19). Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 120). Turime saugotis mąstysenos, kuri atskiria kunigus nuo pasauliečių ir laiko pirmuosius veikėjais, o antruosius – vykdytojais, ir įgyvendinti krikščioniškąją misiją kaip viena Dievo tauta, pasauliečiai ir ganytojai kartu. Visa Bažnyčia yra evangelizuojanti bendruomenė.

Pašaukti sergėti vieni kitus ir kūriniją

Žodis „pašaukimas“ neturi būti suprantamas siaurai, taikant jį tik tiems, kurie seka Viešpačiu ypatingo pasišventimo keliu. Visi esame pašaukti dalyvauti Kristaus misijoje – suvienyti išsklaidytą žmoniją ir sutaikinti ją su Dievu. Apskritai kiekvienas žmogus, dar prieš patirdamas susitikimą su Kristumi ir priimdamas krikščioniškąjį tikėjimą, gauna esminį pašaukimą per gyvenimo dovaną: kiekvienas iš mūsų yra Dievo norėtas ir mylimas kūrinys, kiekvienam skirta unikali ir ypatinga Jo mintis, ir šią dieviškąją kibirkštį, glūdinčią kiekvieno vyro ir moters širdyje, esame kviečiami puoselėti per savo gyvenimą, prisidėdami prie žmonijos ugdymo meilės ir abipusio priėmimo dvasia. Esame pašaukti sergėti vieni kitus, kurti santarvės ir dalijimosi ryšius, gydyti kūrinijos žaizdas, kad jos grožis nebūtų sunaikintas; trumpai tariant, tapti viena šeima nuostabiuose bendruose kūrinijos namuose, darnioje jos elementų įvairovėje. Šia plačiąja prasme pašaukimą turi ne tik pavieniai asmenys, bet ir tautos, bendruomenės bei įvairios žmonių grupės.

Pašaukti priimti Dievo žvilgsnį

Į šį didįjį bendrą pašaukimą įsilieja Dievo mums skiriamas ypatingesnis kvietimas: Jis savo Meile paliečia mūsų būtį ir nukreipia ją į galutinį tikslą, į pilnatvę, peržengiančią net mirties slenkstį. Būtent taip Dievas norėjo ir tebenori žvelgti į mūsų gyvenimą.

Mikelandželui Buonaročiui priskiriami žodžiai: „Kiekviename akmens luite slypi statula, o skulptoriaus užduotis – ją atrasti.“ Jei toks dailininko žvilgsnis, juo labiau Dievas įžvelgia mumyse nepalyginti daugiau: mergaitėje iš Nazareto jis pamatė Dievo Motiną; žvejyje Simone, Jonos sūnuje, – Petrą, Uolą, ant kurios statys savo Bažnyčią; muitininke Levyje įžvelgė apaštalą ir evangelistą Matą; žiauriai persekiojusiame krikščionis Sauliuje – pagonių apaštalą Paulių. Jo mylintis žvilgsnis visada pasiekia, paliečia, išlaisvina ir perkeičia, padarydamas mus naujais žmonėmis.

Tokia yra kiekvieno pašaukimo dinamika: mus pasiekia kviečiantis Dievo žvilgsnis. Pašaukimas, kaip ir šventumas, nėra tik nedaugeliui skirta ypatinga patirtis. Panašiai kaip „šalia esantis šventumas“ (plg. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 6–9), taip ir pašaukimas yra skirtas visiems, nes Dievas į kiekvieną žvelgia ir jį kviečia.

Tolimųjų Rytų patarlė sako: „Išmintingas žmogus žvelgia į kiaušinį ir regi erelį; žvelgia į sėklą ir regi didelį medį; žvelgia į nusidėjėlį ir regi šventąjį.“ Taip Dievas žvelgia į mus: kiekviename iš mūsų jis įžvelgia potencialą, kartais mums patiems nepažįstamą, ir visą gyvenimą nenuilstamai darbuojasi, kad galėtume jį panaudoti bendrojo gėrio labui.

Taip pašaukimas gimsta dėka dieviškojo Skulptoriaus meno, kuris savo „rankomis“ iškelia mus iš mūsų pačių, kad mumyse atsiskleistų šedevras, kuriuo esame pašaukti būti. Ypač Dievo žodis, kuris išlaisvina iš egocentrizmo, gali mus apvalyti, apšviesti ir atkurti. Tad įsiklausykime į Žodį ir atsiverkime pašaukimui, kurį Dievas mums patikėjo! Taip pat mokykimės klausytis savo tikėjimo brolių ir seserų, nes jų patarimuose ir pavyzdžiuose gali slypėti Dievo iniciatyva, nurodanti mums vis naujus kelius.

Pašaukti atsiliepti į Dievo žvilgsnį

Mylintis ir kūrybingas Dievo žvilgsnis ypatingu būdu mus pasiekė Jėzuje. Kalbėdamas apie turtingą jaunuolį, evangelistas Morkus pažymi: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (10, 21). Šis mylintis Jėzaus žvilgsnis nukreiptas į kiekvieną iš mūsų. Broliai ir seserys, leiskimės paliečiami šio žvilgsnio ir jo nešami anapus savęs! Taip pat mokykimės žvelgti vieni į kitus, kad žmonės, su kuriais gyvename ir kuriuos sutinkame, kad ir kas jie būtų, jaustųsi laukiami ir sužinotų, jog yra Tas, kuris žvelgdamas į juos su meile kviečia atskleisti visą savo potencialą.

Kai priimame šį žvilgsnį, mūsų gyvenimas pasikeičia. Viskas tampa pašaukimo dialogu ne tik tarp mūsų ir Viešpaties, bet ir tarp mūsų ir kitų žmonių. Per tokį giliai išgyvenamą dialogą vis labiau tampame tuo, kas esame: pašaukime į tarnybinę kunigystę – Kristaus malonės ir gailestingumo įrankiais; pašaukime į pašvęstąjį gyvenimą – Dievo šlovintojais ir naujos žmonijos pranašais; pašaukime į santuoką – abipuse dovana ir gyvybės perteikėjais bei ugdytojais. Apskritai kiekviename pašaukime ir tarnystėje Bažnyčia mus kviečia žvelgti į kitus ir pasaulį Dievo akimis, tarnauti gėriui ir skleisti meilę darbais bei žodžiais.

Čia norėčiau paminėti dr. José Gregorio Hernándezo Cisneroso patirtį. Dirbdamas gydytoju Karakase, Venesueloje, jis norėjo tapti pranciškonu tretininku. Vėliau galvojo tapti vienuoliu ir kunigu, bet sveikata neleido. Jis suprato, kad jo pašaukimas – gydytojo profesija, kurią pasirinkęs pirmiausia tarnavo vargšams. Jis be paliovos rūpinosi ligoniais siaučiant visą pasaulį apėmusiai ispaniškojo gripo epidemijai. Gydytoją partrenkė automobilis, kai jis išėjo iš vaistinės, kurioje pirko vaistų pagyvenusiai pacientei. Prieš metus jis buvo paskelbtas palaimintuoju ir tapo pavyzdžiu, liudijančiu, ką reiškia priimti Viešpaties pašaukimą ir iki galo jo laikytis.

Paskatinti kurti brolišką pasaulį

Būdami krikščionys, esame kviečiami ne tik per individualų pašaukimą, bet turime taip pat bendrą pašaukimą. Esame tarsi mozaikos gabalėliai, kurie gražūs kiekvienas atskirai, tačiau tik kartu jie sudaro paveikslą. Kiekvienas iš mūsų šviečiame kaip žvaigždė Dievo širdyje ir visatos skliaute, tačiau esame pašaukti kurti žvaigždynus, kurie orientuotų ir apšviestų žmonijos kelią, pradedant aplinka, kurioje gyvename. Toks yra Bažnyčios slėpinys: skirtybių sambūvyje Bažnyčia yra ženklas ir įrankis, rodantis į ką kviečiama visa žmonija. Todėl Bažnyčia turi tapti vis labiau sinodinė: gebanti vieningai keliauti įvairovės harmonijoje, kurioje kiekvienas gali įnešti savo indėlį ir aktyviai dalyvauti.

Taigi pašaukimas nėra tik vieno ar kito gyvenimo būdo pasirinkimas, savo gyvenimo atidavimas tam tikrai tarnystei ar sekimas vienuolijos, judėjimo ar bažnytinės bendruomenės charizma; pašaukimas reiškia įgyvendinti Dievo svajonę, didįjį brolybės planą, kurį Jėzus turėjo širdyje melsdamasis Tėvui: „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje, o platesne prasme ir visuomenėje, prisideda prie bendro tikslo – tarp vyrų ir moterų siekti daugybės įvairių dovanų darnos, kurią gali suteikti tik Šventoji Dvasia. Kunigai, pašvęstieji vyrai ir moterys, tikintys pasauliečiai, eikime ir dirbkime drauge, kad liudytume, jog meilėje suvienyta didžiulė žmonijos šeima nėra utopija, bet planas, kuriam Dievas mus sukūrė.

Melskimės, broliai ir seserys, kad Dievo tauta dramatiškų istorijos įvykių sūkuryje vis labiau atsilieptų į šį kvietimą. Šaukimės Šventosios Dvasios šviesos, kad šiame didžiajame plane kiekvienas iš mūsų rastų savo vietą ir prisidėtų prie jo viskuo, ką savyje turi geriausio!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. gegužės 8 d., IV Velykų sekmadienis

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 2022 m. gavėnios proga 

„Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a) 


Brangūs broliai ir seserys,  

Gavėnia yra palankus asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo metas, vedantis mus į mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Velykas. 2022 m. gavėnios kelionėje mums bus naudinga apmąstyti šventojo Pauliaus raginimą galatams: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko (kairós), darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a). 

1. SĖJA IR PJŪTIS 

Šioje ištraukoje apaštalas primena labai brangų Jėzui sėjos ir pjūties įvaizdį (plg. Mt 13). Šventasis Paulius mums kalba apie kairós: tai palankus metas sėti gėrį, kad gautume derlių. Kas mums yra tas palankus metas? Gavėnia tikrai yra toks metas, tačiau tai pasakytina ir apie visą mūsų žemiškąjį gyvenimą, kurio įvaizdis yra gavėnia [1]. Pernelyg dažnai mūsų gyvenime vyrauja godumas ir puikybė, noras turėti, kaupti ir vartoti, kaip rodo Evangelijos palyginime aprašytas kvailas žmogus, kuris manė, kad jo gyvenimas yra saugus ir laimingas dėl didelio derliaus, kurį jis surinko į savo klojimus (plg. Lk 12, 16–21). Gavėnia kviečia mus atsiversti, pakeisti mąstyseną, kad gyvenimo tiesa ir grožis būtų įprasminamas ne tiek turėjimu, kiek veikiau dovanojimu, ne tiek kaupimu, kiek gėrio sėjimu ir dalijimusi.

Pirmasis žemdirbys yra pats Dievas, kuris dosniai „toliau sėja gėrio sėklas žmonijoje“ (Fratelli tutti, 54). Per gavėnią esame kviečiami atsiliepti į Dievo dovaną – priimti jo „gyvą, veiksmingą“ žodį (Žyd 4, 12). Atidus Dievo žodžio klausymasis ugdo klusnumą jo veikimui (plg. Jok 1, 22), ir tai daro mūsų gyvenimą vaisingą. Jei tai jau teikia mums džiaugsmą, dar labiau džiugina kvietimas būti „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir gerai išnaudoti dabartinį laiką (plg. Ef 5, 16), kad ir mes galėtume sėti gėrio sėklas. Kvietimą sėti gėrį reikia laikyti ne našta, bet malone, kuria Kūrėjas nori mus padaryti aktyviais jo vaisingo didžiadvasiškumo dalininkais. 
 
O derlius? Argi sėjama ne siekiant derliaus? Tikrai taip. Glaudų ryšį tarp sėjos ir derliaus nuėmimo patvirtina pats šventasis Paulius sakydamas: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Kor 2, 3). Tačiau apie kokį derlių čia kalbama? Pirmieji pasėto gėrio vaisiai yra mumyse pačiuose ir mūsų kasdieniuose santykiuose, net mažiausiuose gerumo gestuose. Dieve joks meilės aktas, kad ir koks menkas jis būtų, ir joks „dosnus triūsas“ nepražūva (plg. Evangelii gaudium, 279). Kaip medis pažįstamas iš vaisių (plg. Mt 7, 16–20), taip šviečia ir gerų darbų kupinas gyvenimas (plg. Mt 5, 14–16) ir skleidžia pasaulyje Kristaus kvapą (plg. 2 Kor 2, 15). Kai išvaduoti iš nuodėmės tarnaujame Dievui, tai duoda šventumo vaisių visų išganymui (plg. Rom 6, 22). 

Iš tikrųjų mums duota pamatyti tik nedidelę dalį sėjos vaisių, nes, pasak Evangelijos priežodžio, „vienas pasėja, o kitas nupjauna“ (Jn 4, 37). Būtent sėdami kitų labui tampame Dievo didžiadvasiškumo dalininkais: „didis kilnumas yra gebėti inicijuoti procesus, kurių vaisius surinks kiti, viliantis, kad pasėtas gėris turi slaptą galią“ (Fratelli tutti, 196). Sėdami gėrį kitiems, išsilaisviname iš siauros asmeninės naudos logikos ir suteikiame savo veiksmams platų neatlyginamo dovanojimo užmojį, ir tai įtraukia mus į nuostabią maloningų Dievo planų panoramą. 

Dievo žodis dar labiau praplečia ir pakylėja mūsų žvilgsnį: jis mums skelbia, kad pats tikriausias derlius yra eschatologinis, paskutinės dienos, dienos be saulėlydžio derlius. Galutinai subrandinti mūsų gyvenimo ir veiklos vaisiai yra „amžinojo gyvenimo vaisiai“ (Jn 4, 36), tai bus mūsų „lobis danguje“ (Lk 12, 33; 18, 22). Pats Jėzus, norėdamas išreikšti savo mirties ir prisikėlimo slėpinį, pateikia grūdo, kuris miršta žemėje ir duoda vaisių, įvaizdį (plg. Jn 12, 24); o šventasis Paulius jį vėl pasitelkia kalbėdamas apie kūno prisikėlimą: „Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 42–44). Ši viltis yra didžioji šviesa, kurią prisikėlęs Kristus atneša pasauliui, nes „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausia apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 19–20), kad tie, kurie meile yra „suaugę su jo mirties paveikslu“ (Rom 6, 5), būtų susivieniję ir su jo prisikėlimu amžinajam gyvenimui (plg. Jn 5, 29). „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“ (Mt 13, 43). 

2. „NEPAILSKIME DARYTI GERA“

Kristaus prisikėlimas atgaivina žemiškąsias viltis amžinojo gyvenimo „didžiąja viltimi“ ir jau įneša išganymo užuomazgą į dabartį (Spe salvi, 3; 7). Karčiai nusivylus dėl daugybės sužlugdytų svajonių, nerimaujant dėl laukiančių iššūkių, netekus drąsos dėl mūsų menkų galimybių, kyla pagunda užsidaryti savo individualistiniame egoizme ir abejingai žvelgti į kitų kančias. Net ir geriausi ištekliai yra riboti: „Jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa“ (Iz 40, 30). Tačiau Dievas „duoda nuvargusiam jėgų, bejėgiui gyvastį atšviežina. […] Visi, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 29. 31). Gavėnia mus ragina tikėjimą ir viltį kelti į Viešpatį (plg. 1 Pt 1, 21), nes tik žvelgdami į prisikėlusį Jėzų Kristų (plg. Žyd 12, 2) galime priimti apaštalo raginimą: „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9). 

Nepailskime melstis. Jėzus mokė, kad reikia „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Būtina melstis, nes mums reikia Dievo. Būti sau pakankamam – pavojinga iliuzija. Pandemija privertė mus pajusti savo asmeninį ir socialinį trapumą, o ši gavėnia teleidžia patirti paguodą dėl tikėjimo į Dievą, be kurio negalime išlikti tvirti (plg. Iz 7, 9). Niekas neišsigelbsti pavieniui, nes visi esame toje pačioje valtyje istorijos audrose [2]; bet visų pirma nė vienas neišsigelbsti be Dievo, nes tik Jėzaus Kristaus Velykų slėpinys nugali tamsiuosius mirties vandenis. Tikėjimas neatleidžia mūsų nuo gyvenimo negandų, bet leidžia jas išgyventi Kristuje susivienijus su Dievu, turint didžią viltį, kuri nenuvilia ir kurią laiduoja Dievo meilė, per Šventąją Dvasią išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 5, 1–5).

Nepailskime šalinti blogio iš savo gyvenimo. Tesustiprina mūsų dvasią kovai su nuodėme kūno pasninkas, į kurį mus kviečia gavėnia. Nepailskime prašyti atleidimo Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu, žinodami, kad Dievas niekada nepavargsta atleisti [3]. Nepailskime kovoti su geismingumu, ta silpnybe, kuri veda į savanaudiškumą ir visokį blogį, amžių būvyje reiškiasi įvairiais būdais įstumdama žmogų į nuodėmę (Fratelli tutti, 166). Vienas iš jų – rizika tapti priklausomam nuo skaitmeninių medijų, kurios skurdina žmogiškuosius santykius. Gavėnia yra tinkamas metas kovoti su šiais žabangais ir puoselėti visapusiškesnį žmogiškąjį bendravimą (plg. ten pat, 43), kurį sudaro „tikri susitikimai“ (ten pat, 50), veidas į veidą. 

Nepailskime daryti gera per konkrečią artimo meilę. Šiuo gavėnios laikotarpiu praktikuokime išmaldą, duodami su džiaugsmu (plg. 2 Kor 9, 7). Dievas, „kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui“ (2 Kor 9, 10), rūpinasi kiekvienu iš mūsų ne tik todėl, kad turėtume ką valgyti, bet ir kad būtume dosnūs darydami gera kitiems. Jei visas mūsų gyvenimas yra laikas sėti gėrį, pasinaudokime šiuo ypatingu gavėnios laikotarpiu, pasirūpindami tais, kurie yra arti mūsų, suartėdami su tais broliais ir seserimis, kurie buvo sužeisti gyvenimo kelyje (plg. Lk 10, 25–37). Gavėnia yra palankus metas ieškoti – o ne vengti – tų, kuriems reikia pagalbos; kviesti – o ne ignoruoti – tuos, kurie nori būti išklausyti ir ilgis gero žodžio; aplankyti – o ne apleisti – tuos, kurie kenčia nuo vienatvės. Įgyvendinkime kvietimą daryti gera visiems, skirdami laiko mylėti pačius mažiausius ir pažeidžiamiausius, apleistus ir paniekintus, diskriminuojamus ir marginalizuojamus žmones (plg. Fratelli tutti, 193). 

3. „JEI NEAPTINGSIME, SAVO METU PJAUSIME DERLIŲ“

Kasmet gavėnia mums primena, kad „gėrio, kaip ir meilės, teisingumo bei solidarumo, negalima pasiekti vieną kartą visiems laikams; juos reikia išsikovoti kiekvieną dieną“ (ten pat, 11). Todėl prašykime Dievo kantrios ūkininko ištvermės (plg. Jok 5, 7) nesiliaudami daryti gera, žingsnis po žingsnio. Jei kas parpuola, teištiesia ranką Tėvui, kuris visada mus pakelia. Nuklydusieji, suklaidinti piktojo vilionių, tegul neatidėlioja grįžimo pas Tą, kuris yra „labai atlaidus“ (Iz 55, 7). Nepailskime sėti gėrio šiuo atsivertimo laiku remdamiesi Dievo malone ir Bažnyčios bendryste. Pasninkas paruošia dirvą, malda ją drėkina, o meilė padaro vaisingą. Tikėjimu esame tikri, kad „jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių“, kad per ištvermės dovaną pasieksime pažadėtąsias gėrybes (plg. Žyd 10, 36) mūsų ir kitų išganymo labui (plg. 1 Tim 4, 16). Visų atžvilgiu praktikuodami brolišką meilę vienijamės su Kristumi, kuris atidavė savo gyvybę už mus (plg. 2 Kor 5, 14–15), ir iš anksto ragaujame dangaus Karalystės džiaugsmo, kai Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). 

Mergelė Marija, kurios įsčios subrandino Išganytoją ir kuri viską saugojo „svarstydama savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19), teišprašo mums kantrybės dovaną ir telydi mus savo motinišku buvimu, kad šis atsivertimo laikas duotų amžinojo išganymo vaisių. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. lapkričio 11 d., Šv. vyskupo Martyno minėjimas 

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 30-osios Pasaulinės ligonių dienos proga 

2022 m. vasario 11 d.

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36)

Meilės kelyje būti šalia kenčiančiųjų


Brangūs broliai ir seserys,

Prieš trisdešimt metų šventasis Jonas Paulius II įsteigė Pasaulinę ligonių dieną, kad Dievo tauta, katalikiškos sveikatos priežiūros institucijos ir pilietinė visuomenė skirtų daugiau dėmesio ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi [1].

Esame dėkingi Viešpačiui už pastarųjų metų pažangą dalinėse Bažnyčiose visame pasaulyje. Daug pažengta pirmyn, tačiau dar reikia nueiti ilgą kelią, kad visiems ligoniams, net ir didžiausio skurdo ir atskirties vietose bei situacijose, būtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, taip pat sielovadinis palydėjimas, kad ligos laiką jie galėtų išgyventi vienybėje su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi. 30-oji Pasaulinė ligonių diena, kurios kulminacinė šventė dėl pandemijos vyks ne Arekipoje (Peru), kaip planuota, bet Šv. Petro bazilikoje Vatikane, tepadeda mums augti artumu bei tarnyste ligoniams ir jų šeimoms.

1. Gailestingi kaip Tėvas

Šiai trisdešimtajai Pasaulinei ligonių dienai parinkta tema „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36) pirmiausia kreipia mūsų žvilgsnį į Dievą, „apstų gailestingumo“ (Ef 2, 4), kuris visada su tėviška meile žvelgia į savo vaikus, net jei jie tolinasi nuo jo. Gailestingumas iš tiesų yra tinkamiausias Dievo vardas, išreiškiantis Jo esmę – ne kaip proginis jausmas, bet kaip jėga, esanti visame, ką Jis daro. Tai drauge jėga ir švelnumas. Todėl su nuostaba ir dėkingumu galime sakyti, kad Dievo gailestingumas apima ir tėvystės, ir motinystės santykį (plg. Iz 49, 15), nes Jis rūpinasi mumis su tėviška stiprybe ir motinišku švelnumu, visada trokšdamas suteikti mums naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje.

2. Jėzus, Tėvo gailestingumas

Didžiausias gailestingosios Tėvo meilės ligoniams liudytojas yra jo vienatinis Sūnus. Kaip dažnai Evangelijose pasakojama apie Jėzaus susitikimus su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis! Jis „vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23). Galime savęs paklausti: kodėl Jėzus ligoniams skiria tokį ypatingą dėmesį, kad apaštalams, Mokytojo pasiųstiems skelbti Evangeliją ir gydyti ligonius, tai tampa pagrindiniu jų misijos darbu (plg. Lk 9, 2)?

XX a. mąstytojas tai aiškina taip motyvuodamas: „Skausmas absoliučiai izoliuoja, ir būtent iš šios absoliučios izoliacijos kyla poreikis kreiptis į kitą, šauktis kito“ [2]. Kai žmogus dėl ligos savo kūnu patiria silpnumą ir kančią, jo širdis taip pat apsunksta, auga baimė, daugėja klausimų, aštriau iškyla prasmės klausimas dėl visko, kas vyksta. Kaip galėtume pamiršti daugybę ligonių, kurie šiuo pandemijos laikotarpiu paskutinį savo gyvenimo etapą nugyveno vieni intensyviosios terapijos skyriuje, tiesa, prižiūrimi didžiadvasiškų sveikatos priežiūros darbuotojų, bet toli nuo mylimiausių artimųjų ir svarbiausių žemiškojo gyvenimo žmonių? Štai kodėl taip svarbu šalia savęs turėti Dievo meilės liudytojus, kurie, sekdami Jėzumi, Tėvo gailestingumo pavyzdžiu lieja paguodos aliejų ir vilties vyną ant ligonių žaizdų [3]. 

3. Prisiliesti prie kenčiančio Kristaus kūno

Jėzaus kvietimas būti gailestingiems kaip Tėvas įgauna ypatingą reikšmę sveikatos priežiūros darbuotojams. Turiu galvoje gydytojus, slaugytojus, laboratorijų technikus, ligoniais besirūpinančius pagalbinius darbuotojus, taip pat daugybę savanorių, kurie aukoja savo brangų laiką padėdami kenčiantiems žmonėms. Brangūs sveikatos priežiūros darbuotojai, su meile ir kompetencija vykdoma jūsų tarnystė ligoniams pranoksta jūsų profesijos ribas ir tampa misija. Jūsų rankos, liečiančios kenčiantį Kristaus kūną, gali būti gailestingųjų Tėvo rankų ženklas. Įsisąmoninkite, kad jūsų profesija yra labai garbinga, drauge supraskite ir jos atsakomybę.

Dėkokime Viešpačiui už medicinos mokslo pažangą, ypač pastaruoju metu. Naujos technologijos leido taikyti ligoniams labai naudingus gydymo metodus; moksliniai tyrimai ir toliau vertingai prisideda prie senų ir naujų patologijų įveikimo; labai išsiplėtojo reabilitacinės medicinos žinių ir kompetencijos apimtis. Tačiau visa tai niekada neturi užgožti kiekvieno ligonio unikalumo, jo orumo ir trapumo [4]. Ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl taikant kiekvieną gydymo metodą negalima ignoruoti poreikio išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę. Net kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma rūpintis, visada įmanoma paguosti, visada įmanoma pasiekti, kad pacientas pajustų artumą, rodantį, jog žmogumi domimasi labiau negu jo patologija. Todėl tikiuosi, kad sveikatos darbuotojų ugdymo procesai padės jiems išsiugdyti gebėjimą išklausyti ir užmegzti ryšį.

4. Slaugos vietos, gailestingumo namai

Pasaulinė ligonių diena taip pat yra gera proga atkreipti dėmesį į slaugos vietas. Šimtmečių būvyje gailestingumas ligoniams paskatino krikščionių bendruomenę atidaryti daugybę „gerojo samariečio užeigų“, kuriose gali būti priimami ir gydomi įvairūs ligoniai, ypač tie, kurių sveikatos poreikiai lieka nepatenkinti dėl skurdo, socialinės atskirties ar sunkumų gydant tam tikras ligas. Tokiose situacijose pirmiausia kenčia vaikai, seneliai ir pažeidžiamiausi žmonės. Daugybė misionierių gailestingojo Tėvo pavyzdžiu skelbė Evangeliją ir drauge statė ligonines, ambulatorijas bei slaugos centrus. Tai labai vertingi darbai, per kuriuos krikščioniškoji meilė įgavo formą, o Kristaus mokinių liudijama meilė tapo labiau įtikinanti. Pirmiausia turiu omenyje žmones skurdžiausiuose pasaulio regionuose, kur kartais tenka įveikti didelius atstumus norint pasiekti sveikatos priežiūros centrus, kurie, net ir turėdami ribotus išteklius, siūlo tai, kas įmanoma. Dar reikia nueiti ilgą kelią, o kai kuriose šalyse gauti tinkamą gydymą tebėra prabanga. Pavyzdžiui, skurdžiausiose šalyse trūksta vakcinų nuo Covid-19, tačiau dar labiau stokojama gydymo galimybių nuo ligų, kurioms įveikti reikia daug paprastesnių vaistų.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau dar kartą patvirtinti katalikiškų sveikatos priežiūros įstaigų svarbą: jos yra brangus turtas, kurį reikia saugoti ir palaikyti; jos buvo arti vargingiausių ligonių ir tų situacijų, kurias kiti palieka užmarščiai, ir tai paženklino Bažnyčios istoriją [5]. Kiek daug vienuolijų steigėjų įsiklausė į neturinčių gydymosi galimybės arba netinkamai prižiūrimų brolių bei seserų šauksmą ir padarė viską, kas įmanoma, kad jiems pasitarnautų! Ir šiandien, net labiausiai išsivysčiusiose šalyse, šių įstaigų buvimas yra palaima, nes jose ne tik su visa reikiama kompetencija pasirūpinama kūno priežiūra, bet rodoma ir meilė, dėl kurios ligoniai ir jų šeimos yra dėmesio centre. Šiais laikais, kai plačiai paplitusi atmetimo kultūra, o gyvybė ne visada pripažįstama verta būti priimta ir išgyventa, šios institucijos, kaip gailestingumo namai, gali būti pavyzdžiu saugant ir rūpinantis kiekviena, net ir pačia trapiausia būtimi nuo jos pradžios iki natūralios pabaigos.

5. Pastoracinis gailestingumas: buvimas ir artumas

Per šiuos trisdešimt metų sveikatos apsaugos sielovada vis labiau pripažįstama kaip nepakeičiama tarnystė. Jei skaudžiausia vargstančiųjų diskriminacija yra dvasinio dėmesio stoka – o ligoniai yra vargšai sveikatos požiūriu, – negalime jiems neperteikti Dievo artumo, jo palaiminimo, jo žodžio, sakramentų šventimo ir siūlymo augti bei bręsti tikėjimu[6]. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad parodyti artumą ligoniams ir pasiūlyti jiems sielovadinį palydėjimą nėra tik specialiai tam atsidėjusių tarnautojų užduotis; Kristaus kvietimas lankyti ligonius skirtas visiems jo mokiniams. Kiek daug ligonių ir senų žmonių, gyvenančių namuose, laukia aplankymo! Paguodos tarnystė yra kiekvieno pakrikštytojo užduotis, prisimenant Jėzaus žodžius: „buvau […] ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Brangūs broliai ir seserys, Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimui pavedu visus ligonius ir jų šeimas. Tegul jie randa prasmę, paguodą ir įgyja pasitikėjimo vienydamiesi su Kristumi, kuris prisiima pasaulio skausmą. Meldžiuosi už visus sveikatos priežiūros darbuotojus, kad jie, turėdami apsčiai gailestingumo, drauge su tinkama priežiūra dovanotų pacientams savo brolišką artumą.

Visiems nuoširdžiai suteikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Pranciškus

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. gruodžio 10-oji, Loreto Švč. M. Marijos minėjimas

[1] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Laiškas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos pirmininkui kardinolui Fiorenzo Angelini dėl Pasaulinės ligonių dienos steigimo (1992 m. gegužės 13 d.).

[2] E. Lévinas. „Une éthique de la souffrance“ in Souffrances. Corps et âme, épreuves partagées, red. J.-M. von Kaenel, Autrement, Paryžius 1994, p. 133–135.

[3] Plg. Romos mišiolas. VIII bendroji dėkojimo giesmė „Kristus – gerasis samarietis“.

[4] Plg. Kalba Nacionalinėje Chirurgų ir odontologų asociacijų federacijoje (2019 m. rugsėjo 20 d.).

[5] Plg. Viešpaties angelo malda Romos Gemelli poliklinikoje (2021 m. liepos 11 d.).

[6] Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 200.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.