Popiežius Pranciškus Žinia 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

Popiežius Pranciškus
Žinia 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

Esame pašaukti kurti žmonijos šeimą

Brangūs broliai ir seserys!

Nors mūsų laikais vis dar pučia šalti karo ir priespaudos vėjai ir dažnai susiduriame su poliarizacijos reiškiniais, Bažnyčioje inicijavome sinodinį procesą: jaučiame būtinybę eiti kartu, ugdyti klausymosi, dalyvavimo ir dalijimosi santykius. Kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis norime prisidėti prie žmonijos šeimos kūrimo, gydyti jos žaizdas ir siekti geresnės ateities. Atsižvelgdamas į tai, 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga norėčiau kartu su jumis apmąstyti plačiąją pašaukimo prasmę sinodinės Bažnyčios, kuri įsiklauso į Dievą ir pasaulį, kontekste.

Visi pašaukti veikliai dalyvauti misijoje

Sinodalumas, ėjimas kartu yra esminis Bažnyčios pašaukimas, ir tik iš šios perspektyvos žvelgiant įmanoma atpažinti ir įvertinti skirtingus pašaukimus, charizmas bei tarnystes. Taip pat žinome, jog Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų, išeitų iš savęs ir sėtų Evangelijos sėklą istorijoje. Todėl tokia misija įmanoma tik sinergiškai siejant visas sielovados sritis, o pirmiausia – įtraukiant visus Viešpaties mokinius. Iš tiesų „gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa mokiniu misionieriumi (plg. Mt 28, 19). Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 120). Turime saugotis mąstysenos, kuri atskiria kunigus nuo pasauliečių ir laiko pirmuosius veikėjais, o antruosius – vykdytojais, ir įgyvendinti krikščioniškąją misiją kaip viena Dievo tauta, pasauliečiai ir ganytojai kartu. Visa Bažnyčia yra evangelizuojanti bendruomenė.

Pašaukti sergėti vieni kitus ir kūriniją

Žodis „pašaukimas“ neturi būti suprantamas siaurai, taikant jį tik tiems, kurie seka Viešpačiu ypatingo pasišventimo keliu. Visi esame pašaukti dalyvauti Kristaus misijoje – suvienyti išsklaidytą žmoniją ir sutaikinti ją su Dievu. Apskritai kiekvienas žmogus, dar prieš patirdamas susitikimą su Kristumi ir priimdamas krikščioniškąjį tikėjimą, gauna esminį pašaukimą per gyvenimo dovaną: kiekvienas iš mūsų yra Dievo norėtas ir mylimas kūrinys, kiekvienam skirta unikali ir ypatinga Jo mintis, ir šią dieviškąją kibirkštį, glūdinčią kiekvieno vyro ir moters širdyje, esame kviečiami puoselėti per savo gyvenimą, prisidėdami prie žmonijos ugdymo meilės ir abipusio priėmimo dvasia. Esame pašaukti sergėti vieni kitus, kurti santarvės ir dalijimosi ryšius, gydyti kūrinijos žaizdas, kad jos grožis nebūtų sunaikintas; trumpai tariant, tapti viena šeima nuostabiuose bendruose kūrinijos namuose, darnioje jos elementų įvairovėje. Šia plačiąja prasme pašaukimą turi ne tik pavieniai asmenys, bet ir tautos, bendruomenės bei įvairios žmonių grupės.

Pašaukti priimti Dievo žvilgsnį

Į šį didįjį bendrą pašaukimą įsilieja Dievo mums skiriamas ypatingesnis kvietimas: Jis savo Meile paliečia mūsų būtį ir nukreipia ją į galutinį tikslą, į pilnatvę, peržengiančią net mirties slenkstį. Būtent taip Dievas norėjo ir tebenori žvelgti į mūsų gyvenimą.

Mikelandželui Buonaročiui priskiriami žodžiai: „Kiekviename akmens luite slypi statula, o skulptoriaus užduotis – ją atrasti.“ Jei toks dailininko žvilgsnis, juo labiau Dievas įžvelgia mumyse nepalyginti daugiau: mergaitėje iš Nazareto jis pamatė Dievo Motiną; žvejyje Simone, Jonos sūnuje, – Petrą, Uolą, ant kurios statys savo Bažnyčią; muitininke Levyje įžvelgė apaštalą ir evangelistą Matą; žiauriai persekiojusiame krikščionis Sauliuje – pagonių apaštalą Paulių. Jo mylintis žvilgsnis visada pasiekia, paliečia, išlaisvina ir perkeičia, padarydamas mus naujais žmonėmis.

Tokia yra kiekvieno pašaukimo dinamika: mus pasiekia kviečiantis Dievo žvilgsnis. Pašaukimas, kaip ir šventumas, nėra tik nedaugeliui skirta ypatinga patirtis. Panašiai kaip „šalia esantis šventumas“ (plg. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 6–9), taip ir pašaukimas yra skirtas visiems, nes Dievas į kiekvieną žvelgia ir jį kviečia.

Tolimųjų Rytų patarlė sako: „Išmintingas žmogus žvelgia į kiaušinį ir regi erelį; žvelgia į sėklą ir regi didelį medį; žvelgia į nusidėjėlį ir regi šventąjį.“ Taip Dievas žvelgia į mus: kiekviename iš mūsų jis įžvelgia potencialą, kartais mums patiems nepažįstamą, ir visą gyvenimą nenuilstamai darbuojasi, kad galėtume jį panaudoti bendrojo gėrio labui.

Taip pašaukimas gimsta dėka dieviškojo Skulptoriaus meno, kuris savo „rankomis“ iškelia mus iš mūsų pačių, kad mumyse atsiskleistų šedevras, kuriuo esame pašaukti būti. Ypač Dievo žodis, kuris išlaisvina iš egocentrizmo, gali mus apvalyti, apšviesti ir atkurti. Tad įsiklausykime į Žodį ir atsiverkime pašaukimui, kurį Dievas mums patikėjo! Taip pat mokykimės klausytis savo tikėjimo brolių ir seserų, nes jų patarimuose ir pavyzdžiuose gali slypėti Dievo iniciatyva, nurodanti mums vis naujus kelius.

Pašaukti atsiliepti į Dievo žvilgsnį

Mylintis ir kūrybingas Dievo žvilgsnis ypatingu būdu mus pasiekė Jėzuje. Kalbėdamas apie turtingą jaunuolį, evangelistas Morkus pažymi: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (10, 21). Šis mylintis Jėzaus žvilgsnis nukreiptas į kiekvieną iš mūsų. Broliai ir seserys, leiskimės paliečiami šio žvilgsnio ir jo nešami anapus savęs! Taip pat mokykimės žvelgti vieni į kitus, kad žmonės, su kuriais gyvename ir kuriuos sutinkame, kad ir kas jie būtų, jaustųsi laukiami ir sužinotų, jog yra Tas, kuris žvelgdamas į juos su meile kviečia atskleisti visą savo potencialą.

Kai priimame šį žvilgsnį, mūsų gyvenimas pasikeičia. Viskas tampa pašaukimo dialogu ne tik tarp mūsų ir Viešpaties, bet ir tarp mūsų ir kitų žmonių. Per tokį giliai išgyvenamą dialogą vis labiau tampame tuo, kas esame: pašaukime į tarnybinę kunigystę – Kristaus malonės ir gailestingumo įrankiais; pašaukime į pašvęstąjį gyvenimą – Dievo šlovintojais ir naujos žmonijos pranašais; pašaukime į santuoką – abipuse dovana ir gyvybės perteikėjais bei ugdytojais. Apskritai kiekviename pašaukime ir tarnystėje Bažnyčia mus kviečia žvelgti į kitus ir pasaulį Dievo akimis, tarnauti gėriui ir skleisti meilę darbais bei žodžiais.

Čia norėčiau paminėti dr. José Gregorio Hernándezo Cisneroso patirtį. Dirbdamas gydytoju Karakase, Venesueloje, jis norėjo tapti pranciškonu tretininku. Vėliau galvojo tapti vienuoliu ir kunigu, bet sveikata neleido. Jis suprato, kad jo pašaukimas – gydytojo profesija, kurią pasirinkęs pirmiausia tarnavo vargšams. Jis be paliovos rūpinosi ligoniais siaučiant visą pasaulį apėmusiai ispaniškojo gripo epidemijai. Gydytoją partrenkė automobilis, kai jis išėjo iš vaistinės, kurioje pirko vaistų pagyvenusiai pacientei. Prieš metus jis buvo paskelbtas palaimintuoju ir tapo pavyzdžiu, liudijančiu, ką reiškia priimti Viešpaties pašaukimą ir iki galo jo laikytis.

Paskatinti kurti brolišką pasaulį

Būdami krikščionys, esame kviečiami ne tik per individualų pašaukimą, bet turime taip pat bendrą pašaukimą. Esame tarsi mozaikos gabalėliai, kurie gražūs kiekvienas atskirai, tačiau tik kartu jie sudaro paveikslą. Kiekvienas iš mūsų šviečiame kaip žvaigždė Dievo širdyje ir visatos skliaute, tačiau esame pašaukti kurti žvaigždynus, kurie orientuotų ir apšviestų žmonijos kelią, pradedant aplinka, kurioje gyvename. Toks yra Bažnyčios slėpinys: skirtybių sambūvyje Bažnyčia yra ženklas ir įrankis, rodantis į ką kviečiama visa žmonija. Todėl Bažnyčia turi tapti vis labiau sinodinė: gebanti vieningai keliauti įvairovės harmonijoje, kurioje kiekvienas gali įnešti savo indėlį ir aktyviai dalyvauti.

Taigi pašaukimas nėra tik vieno ar kito gyvenimo būdo pasirinkimas, savo gyvenimo atidavimas tam tikrai tarnystei ar sekimas vienuolijos, judėjimo ar bažnytinės bendruomenės charizma; pašaukimas reiškia įgyvendinti Dievo svajonę, didįjį brolybės planą, kurį Jėzus turėjo širdyje melsdamasis Tėvui: „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje, o platesne prasme ir visuomenėje, prisideda prie bendro tikslo – tarp vyrų ir moterų siekti daugybės įvairių dovanų darnos, kurią gali suteikti tik Šventoji Dvasia. Kunigai, pašvęstieji vyrai ir moterys, tikintys pasauliečiai, eikime ir dirbkime drauge, kad liudytume, jog meilėje suvienyta didžiulė žmonijos šeima nėra utopija, bet planas, kuriam Dievas mus sukūrė.

Melskimės, broliai ir seserys, kad Dievo tauta dramatiškų istorijos įvykių sūkuryje vis labiau atsilieptų į šį kvietimą. Šaukimės Šventosios Dvasios šviesos, kad šiame didžiajame plane kiekvienas iš mūsų rastų savo vietą ir prisidėtų prie jo viskuo, ką savyje turi geriausio!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. gegužės 8 d., IV Velykų sekmadienis

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 2022 m. gavėnios proga 

„Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a) 


Brangūs broliai ir seserys,  

Gavėnia yra palankus asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo metas, vedantis mus į mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Velykas. 2022 m. gavėnios kelionėje mums bus naudinga apmąstyti šventojo Pauliaus raginimą galatams: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko (kairós), darykime gera visiems“ (Gal 6, 9–10a). 

1. SĖJA IR PJŪTIS 

Šioje ištraukoje apaštalas primena labai brangų Jėzui sėjos ir pjūties įvaizdį (plg. Mt 13). Šventasis Paulius mums kalba apie kairós: tai palankus metas sėti gėrį, kad gautume derlių. Kas mums yra tas palankus metas? Gavėnia tikrai yra toks metas, tačiau tai pasakytina ir apie visą mūsų žemiškąjį gyvenimą, kurio įvaizdis yra gavėnia [1]. Pernelyg dažnai mūsų gyvenime vyrauja godumas ir puikybė, noras turėti, kaupti ir vartoti, kaip rodo Evangelijos palyginime aprašytas kvailas žmogus, kuris manė, kad jo gyvenimas yra saugus ir laimingas dėl didelio derliaus, kurį jis surinko į savo klojimus (plg. Lk 12, 16–21). Gavėnia kviečia mus atsiversti, pakeisti mąstyseną, kad gyvenimo tiesa ir grožis būtų įprasminamas ne tiek turėjimu, kiek veikiau dovanojimu, ne tiek kaupimu, kiek gėrio sėjimu ir dalijimusi.

Pirmasis žemdirbys yra pats Dievas, kuris dosniai „toliau sėja gėrio sėklas žmonijoje“ (Fratelli tutti, 54). Per gavėnią esame kviečiami atsiliepti į Dievo dovaną – priimti jo „gyvą, veiksmingą“ žodį (Žyd 4, 12). Atidus Dievo žodžio klausymasis ugdo klusnumą jo veikimui (plg. Jok 1, 22), ir tai daro mūsų gyvenimą vaisingą. Jei tai jau teikia mums džiaugsmą, dar labiau džiugina kvietimas būti „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir gerai išnaudoti dabartinį laiką (plg. Ef 5, 16), kad ir mes galėtume sėti gėrio sėklas. Kvietimą sėti gėrį reikia laikyti ne našta, bet malone, kuria Kūrėjas nori mus padaryti aktyviais jo vaisingo didžiadvasiškumo dalininkais. 
 
O derlius? Argi sėjama ne siekiant derliaus? Tikrai taip. Glaudų ryšį tarp sėjos ir derliaus nuėmimo patvirtina pats šventasis Paulius sakydamas: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ (2 Kor 2, 3). Tačiau apie kokį derlių čia kalbama? Pirmieji pasėto gėrio vaisiai yra mumyse pačiuose ir mūsų kasdieniuose santykiuose, net mažiausiuose gerumo gestuose. Dieve joks meilės aktas, kad ir koks menkas jis būtų, ir joks „dosnus triūsas“ nepražūva (plg. Evangelii gaudium, 279). Kaip medis pažįstamas iš vaisių (plg. Mt 7, 16–20), taip šviečia ir gerų darbų kupinas gyvenimas (plg. Mt 5, 14–16) ir skleidžia pasaulyje Kristaus kvapą (plg. 2 Kor 2, 15). Kai išvaduoti iš nuodėmės tarnaujame Dievui, tai duoda šventumo vaisių visų išganymui (plg. Rom 6, 22). 

Iš tikrųjų mums duota pamatyti tik nedidelę dalį sėjos vaisių, nes, pasak Evangelijos priežodžio, „vienas pasėja, o kitas nupjauna“ (Jn 4, 37). Būtent sėdami kitų labui tampame Dievo didžiadvasiškumo dalininkais: „didis kilnumas yra gebėti inicijuoti procesus, kurių vaisius surinks kiti, viliantis, kad pasėtas gėris turi slaptą galią“ (Fratelli tutti, 196). Sėdami gėrį kitiems, išsilaisviname iš siauros asmeninės naudos logikos ir suteikiame savo veiksmams platų neatlyginamo dovanojimo užmojį, ir tai įtraukia mus į nuostabią maloningų Dievo planų panoramą. 

Dievo žodis dar labiau praplečia ir pakylėja mūsų žvilgsnį: jis mums skelbia, kad pats tikriausias derlius yra eschatologinis, paskutinės dienos, dienos be saulėlydžio derlius. Galutinai subrandinti mūsų gyvenimo ir veiklos vaisiai yra „amžinojo gyvenimo vaisiai“ (Jn 4, 36), tai bus mūsų „lobis danguje“ (Lk 12, 33; 18, 22). Pats Jėzus, norėdamas išreikšti savo mirties ir prisikėlimo slėpinį, pateikia grūdo, kuris miršta žemėje ir duoda vaisių, įvaizdį (plg. Jn 12, 24); o šventasis Paulius jį vėl pasitelkia kalbėdamas apie kūno prisikėlimą: „Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 42–44). Ši viltis yra didžioji šviesa, kurią prisikėlęs Kristus atneša pasauliui, nes „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausia apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 19–20), kad tie, kurie meile yra „suaugę su jo mirties paveikslu“ (Rom 6, 5), būtų susivieniję ir su jo prisikėlimu amžinajam gyvenimui (plg. Jn 5, 29). „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“ (Mt 13, 43). 

2. „NEPAILSKIME DARYTI GERA“

Kristaus prisikėlimas atgaivina žemiškąsias viltis amžinojo gyvenimo „didžiąja viltimi“ ir jau įneša išganymo užuomazgą į dabartį (Spe salvi, 3; 7). Karčiai nusivylus dėl daugybės sužlugdytų svajonių, nerimaujant dėl laukiančių iššūkių, netekus drąsos dėl mūsų menkų galimybių, kyla pagunda užsidaryti savo individualistiniame egoizme ir abejingai žvelgti į kitų kančias. Net ir geriausi ištekliai yra riboti: „Jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa“ (Iz 40, 30). Tačiau Dievas „duoda nuvargusiam jėgų, bejėgiui gyvastį atšviežina. […] Visi, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 29. 31). Gavėnia mus ragina tikėjimą ir viltį kelti į Viešpatį (plg. 1 Pt 1, 21), nes tik žvelgdami į prisikėlusį Jėzų Kristų (plg. Žyd 12, 2) galime priimti apaštalo raginimą: „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9). 

Nepailskime melstis. Jėzus mokė, kad reikia „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Būtina melstis, nes mums reikia Dievo. Būti sau pakankamam – pavojinga iliuzija. Pandemija privertė mus pajusti savo asmeninį ir socialinį trapumą, o ši gavėnia teleidžia patirti paguodą dėl tikėjimo į Dievą, be kurio negalime išlikti tvirti (plg. Iz 7, 9). Niekas neišsigelbsti pavieniui, nes visi esame toje pačioje valtyje istorijos audrose [2]; bet visų pirma nė vienas neišsigelbsti be Dievo, nes tik Jėzaus Kristaus Velykų slėpinys nugali tamsiuosius mirties vandenis. Tikėjimas neatleidžia mūsų nuo gyvenimo negandų, bet leidžia jas išgyventi Kristuje susivienijus su Dievu, turint didžią viltį, kuri nenuvilia ir kurią laiduoja Dievo meilė, per Šventąją Dvasią išlieta mūsų širdyse (plg. Rom 5, 1–5).

Nepailskime šalinti blogio iš savo gyvenimo. Tesustiprina mūsų dvasią kovai su nuodėme kūno pasninkas, į kurį mus kviečia gavėnia. Nepailskime prašyti atleidimo Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu, žinodami, kad Dievas niekada nepavargsta atleisti [3]. Nepailskime kovoti su geismingumu, ta silpnybe, kuri veda į savanaudiškumą ir visokį blogį, amžių būvyje reiškiasi įvairiais būdais įstumdama žmogų į nuodėmę (Fratelli tutti, 166). Vienas iš jų – rizika tapti priklausomam nuo skaitmeninių medijų, kurios skurdina žmogiškuosius santykius. Gavėnia yra tinkamas metas kovoti su šiais žabangais ir puoselėti visapusiškesnį žmogiškąjį bendravimą (plg. ten pat, 43), kurį sudaro „tikri susitikimai“ (ten pat, 50), veidas į veidą. 

Nepailskime daryti gera per konkrečią artimo meilę. Šiuo gavėnios laikotarpiu praktikuokime išmaldą, duodami su džiaugsmu (plg. 2 Kor 9, 7). Dievas, „kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui“ (2 Kor 9, 10), rūpinasi kiekvienu iš mūsų ne tik todėl, kad turėtume ką valgyti, bet ir kad būtume dosnūs darydami gera kitiems. Jei visas mūsų gyvenimas yra laikas sėti gėrį, pasinaudokime šiuo ypatingu gavėnios laikotarpiu, pasirūpindami tais, kurie yra arti mūsų, suartėdami su tais broliais ir seserimis, kurie buvo sužeisti gyvenimo kelyje (plg. Lk 10, 25–37). Gavėnia yra palankus metas ieškoti – o ne vengti – tų, kuriems reikia pagalbos; kviesti – o ne ignoruoti – tuos, kurie nori būti išklausyti ir ilgis gero žodžio; aplankyti – o ne apleisti – tuos, kurie kenčia nuo vienatvės. Įgyvendinkime kvietimą daryti gera visiems, skirdami laiko mylėti pačius mažiausius ir pažeidžiamiausius, apleistus ir paniekintus, diskriminuojamus ir marginalizuojamus žmones (plg. Fratelli tutti, 193). 

3. „JEI NEAPTINGSIME, SAVO METU PJAUSIME DERLIŲ“

Kasmet gavėnia mums primena, kad „gėrio, kaip ir meilės, teisingumo bei solidarumo, negalima pasiekti vieną kartą visiems laikams; juos reikia išsikovoti kiekvieną dieną“ (ten pat, 11). Todėl prašykime Dievo kantrios ūkininko ištvermės (plg. Jok 5, 7) nesiliaudami daryti gera, žingsnis po žingsnio. Jei kas parpuola, teištiesia ranką Tėvui, kuris visada mus pakelia. Nuklydusieji, suklaidinti piktojo vilionių, tegul neatidėlioja grįžimo pas Tą, kuris yra „labai atlaidus“ (Iz 55, 7). Nepailskime sėti gėrio šiuo atsivertimo laiku remdamiesi Dievo malone ir Bažnyčios bendryste. Pasninkas paruošia dirvą, malda ją drėkina, o meilė padaro vaisingą. Tikėjimu esame tikri, kad „jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių“, kad per ištvermės dovaną pasieksime pažadėtąsias gėrybes (plg. Žyd 10, 36) mūsų ir kitų išganymo labui (plg. 1 Tim 4, 16). Visų atžvilgiu praktikuodami brolišką meilę vienijamės su Kristumi, kuris atidavė savo gyvybę už mus (plg. 2 Kor 5, 14–15), ir iš anksto ragaujame dangaus Karalystės džiaugsmo, kai Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). 

Mergelė Marija, kurios įsčios subrandino Išganytoją ir kuri viską saugojo „svarstydama savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19), teišprašo mums kantrybės dovaną ir telydi mus savo motinišku buvimu, kad šis atsivertimo laikas duotų amžinojo išganymo vaisių. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. lapkričio 11 d., Šv. vyskupo Martyno minėjimas 

Pranciškus

Popiežius Pranciškus
Žinia 30-osios Pasaulinės ligonių dienos proga 

2022 m. vasario 11 d.

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36)

Meilės kelyje būti šalia kenčiančiųjų


Brangūs broliai ir seserys,

Prieš trisdešimt metų šventasis Jonas Paulius II įsteigė Pasaulinę ligonių dieną, kad Dievo tauta, katalikiškos sveikatos priežiūros institucijos ir pilietinė visuomenė skirtų daugiau dėmesio ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi [1].

Esame dėkingi Viešpačiui už pastarųjų metų pažangą dalinėse Bažnyčiose visame pasaulyje. Daug pažengta pirmyn, tačiau dar reikia nueiti ilgą kelią, kad visiems ligoniams, net ir didžiausio skurdo ir atskirties vietose bei situacijose, būtų užtikrinta reikiama sveikatos priežiūra, taip pat sielovadinis palydėjimas, kad ligos laiką jie galėtų išgyventi vienybėje su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi. 30-oji Pasaulinė ligonių diena, kurios kulminacinė šventė dėl pandemijos vyks ne Arekipoje (Peru), kaip planuota, bet Šv. Petro bazilikoje Vatikane, tepadeda mums augti artumu bei tarnyste ligoniams ir jų šeimoms.

1. Gailestingi kaip Tėvas

Šiai trisdešimtajai Pasaulinei ligonių dienai parinkta tema „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36) pirmiausia kreipia mūsų žvilgsnį į Dievą, „apstų gailestingumo“ (Ef 2, 4), kuris visada su tėviška meile žvelgia į savo vaikus, net jei jie tolinasi nuo jo. Gailestingumas iš tiesų yra tinkamiausias Dievo vardas, išreiškiantis Jo esmę – ne kaip proginis jausmas, bet kaip jėga, esanti visame, ką Jis daro. Tai drauge jėga ir švelnumas. Todėl su nuostaba ir dėkingumu galime sakyti, kad Dievo gailestingumas apima ir tėvystės, ir motinystės santykį (plg. Iz 49, 15), nes Jis rūpinasi mumis su tėviška stiprybe ir motinišku švelnumu, visada trokšdamas suteikti mums naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje.

2. Jėzus, Tėvo gailestingumas

Didžiausias gailestingosios Tėvo meilės ligoniams liudytojas yra jo vienatinis Sūnus. Kaip dažnai Evangelijose pasakojama apie Jėzaus susitikimus su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis! Jis „vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23). Galime savęs paklausti: kodėl Jėzus ligoniams skiria tokį ypatingą dėmesį, kad apaštalams, Mokytojo pasiųstiems skelbti Evangeliją ir gydyti ligonius, tai tampa pagrindiniu jų misijos darbu (plg. Lk 9, 2)?

XX a. mąstytojas tai aiškina taip motyvuodamas: „Skausmas absoliučiai izoliuoja, ir būtent iš šios absoliučios izoliacijos kyla poreikis kreiptis į kitą, šauktis kito“ [2]. Kai žmogus dėl ligos savo kūnu patiria silpnumą ir kančią, jo širdis taip pat apsunksta, auga baimė, daugėja klausimų, aštriau iškyla prasmės klausimas dėl visko, kas vyksta. Kaip galėtume pamiršti daugybę ligonių, kurie šiuo pandemijos laikotarpiu paskutinį savo gyvenimo etapą nugyveno vieni intensyviosios terapijos skyriuje, tiesa, prižiūrimi didžiadvasiškų sveikatos priežiūros darbuotojų, bet toli nuo mylimiausių artimųjų ir svarbiausių žemiškojo gyvenimo žmonių? Štai kodėl taip svarbu šalia savęs turėti Dievo meilės liudytojus, kurie, sekdami Jėzumi, Tėvo gailestingumo pavyzdžiu lieja paguodos aliejų ir vilties vyną ant ligonių žaizdų [3]. 

3. Prisiliesti prie kenčiančio Kristaus kūno

Jėzaus kvietimas būti gailestingiems kaip Tėvas įgauna ypatingą reikšmę sveikatos priežiūros darbuotojams. Turiu galvoje gydytojus, slaugytojus, laboratorijų technikus, ligoniais besirūpinančius pagalbinius darbuotojus, taip pat daugybę savanorių, kurie aukoja savo brangų laiką padėdami kenčiantiems žmonėms. Brangūs sveikatos priežiūros darbuotojai, su meile ir kompetencija vykdoma jūsų tarnystė ligoniams pranoksta jūsų profesijos ribas ir tampa misija. Jūsų rankos, liečiančios kenčiantį Kristaus kūną, gali būti gailestingųjų Tėvo rankų ženklas. Įsisąmoninkite, kad jūsų profesija yra labai garbinga, drauge supraskite ir jos atsakomybę.

Dėkokime Viešpačiui už medicinos mokslo pažangą, ypač pastaruoju metu. Naujos technologijos leido taikyti ligoniams labai naudingus gydymo metodus; moksliniai tyrimai ir toliau vertingai prisideda prie senų ir naujų patologijų įveikimo; labai išsiplėtojo reabilitacinės medicinos žinių ir kompetencijos apimtis. Tačiau visa tai niekada neturi užgožti kiekvieno ligonio unikalumo, jo orumo ir trapumo [4]. Ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl taikant kiekvieną gydymo metodą negalima ignoruoti poreikio išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę. Net kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma rūpintis, visada įmanoma paguosti, visada įmanoma pasiekti, kad pacientas pajustų artumą, rodantį, jog žmogumi domimasi labiau negu jo patologija. Todėl tikiuosi, kad sveikatos darbuotojų ugdymo procesai padės jiems išsiugdyti gebėjimą išklausyti ir užmegzti ryšį.

4. Slaugos vietos, gailestingumo namai

Pasaulinė ligonių diena taip pat yra gera proga atkreipti dėmesį į slaugos vietas. Šimtmečių būvyje gailestingumas ligoniams paskatino krikščionių bendruomenę atidaryti daugybę „gerojo samariečio užeigų“, kuriose gali būti priimami ir gydomi įvairūs ligoniai, ypač tie, kurių sveikatos poreikiai lieka nepatenkinti dėl skurdo, socialinės atskirties ar sunkumų gydant tam tikras ligas. Tokiose situacijose pirmiausia kenčia vaikai, seneliai ir pažeidžiamiausi žmonės. Daugybė misionierių gailestingojo Tėvo pavyzdžiu skelbė Evangeliją ir drauge statė ligonines, ambulatorijas bei slaugos centrus. Tai labai vertingi darbai, per kuriuos krikščioniškoji meilė įgavo formą, o Kristaus mokinių liudijama meilė tapo labiau įtikinanti. Pirmiausia turiu omenyje žmones skurdžiausiuose pasaulio regionuose, kur kartais tenka įveikti didelius atstumus norint pasiekti sveikatos priežiūros centrus, kurie, net ir turėdami ribotus išteklius, siūlo tai, kas įmanoma. Dar reikia nueiti ilgą kelią, o kai kuriose šalyse gauti tinkamą gydymą tebėra prabanga. Pavyzdžiui, skurdžiausiose šalyse trūksta vakcinų nuo Covid-19, tačiau dar labiau stokojama gydymo galimybių nuo ligų, kurioms įveikti reikia daug paprastesnių vaistų.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau dar kartą patvirtinti katalikiškų sveikatos priežiūros įstaigų svarbą: jos yra brangus turtas, kurį reikia saugoti ir palaikyti; jos buvo arti vargingiausių ligonių ir tų situacijų, kurias kiti palieka užmarščiai, ir tai paženklino Bažnyčios istoriją [5]. Kiek daug vienuolijų steigėjų įsiklausė į neturinčių gydymosi galimybės arba netinkamai prižiūrimų brolių bei seserų šauksmą ir padarė viską, kas įmanoma, kad jiems pasitarnautų! Ir šiandien, net labiausiai išsivysčiusiose šalyse, šių įstaigų buvimas yra palaima, nes jose ne tik su visa reikiama kompetencija pasirūpinama kūno priežiūra, bet rodoma ir meilė, dėl kurios ligoniai ir jų šeimos yra dėmesio centre. Šiais laikais, kai plačiai paplitusi atmetimo kultūra, o gyvybė ne visada pripažįstama verta būti priimta ir išgyventa, šios institucijos, kaip gailestingumo namai, gali būti pavyzdžiu saugant ir rūpinantis kiekviena, net ir pačia trapiausia būtimi nuo jos pradžios iki natūralios pabaigos.

5. Pastoracinis gailestingumas: buvimas ir artumas

Per šiuos trisdešimt metų sveikatos apsaugos sielovada vis labiau pripažįstama kaip nepakeičiama tarnystė. Jei skaudžiausia vargstančiųjų diskriminacija yra dvasinio dėmesio stoka – o ligoniai yra vargšai sveikatos požiūriu, – negalime jiems neperteikti Dievo artumo, jo palaiminimo, jo žodžio, sakramentų šventimo ir siūlymo augti bei bręsti tikėjimu[6]. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad parodyti artumą ligoniams ir pasiūlyti jiems sielovadinį palydėjimą nėra tik specialiai tam atsidėjusių tarnautojų užduotis; Kristaus kvietimas lankyti ligonius skirtas visiems jo mokiniams. Kiek daug ligonių ir senų žmonių, gyvenančių namuose, laukia aplankymo! Paguodos tarnystė yra kiekvieno pakrikštytojo užduotis, prisimenant Jėzaus žodžius: „buvau […] ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Brangūs broliai ir seserys, Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimui pavedu visus ligonius ir jų šeimas. Tegul jie randa prasmę, paguodą ir įgyja pasitikėjimo vienydamiesi su Kristumi, kuris prisiima pasaulio skausmą. Meldžiuosi už visus sveikatos priežiūros darbuotojus, kad jie, turėdami apsčiai gailestingumo, drauge su tinkama priežiūra dovanotų pacientams savo brolišką artumą.

Visiems nuoširdžiai suteikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Pranciškus

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. gruodžio 10-oji, Loreto Švč. M. Marijos minėjimas

[1] Plg. Šv. Jonas Paulius II. Laiškas Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos pirmininkui kardinolui Fiorenzo Angelini dėl Pasaulinės ligonių dienos steigimo (1992 m. gegužės 13 d.).

[2] E. Lévinas. „Une éthique de la souffrance“ in Souffrances. Corps et âme, épreuves partagées, red. J.-M. von Kaenel, Autrement, Paryžius 1994, p. 133–135.

[3] Plg. Romos mišiolas. VIII bendroji dėkojimo giesmė „Kristus – gerasis samarietis“.

[4] Plg. Kalba Nacionalinėje Chirurgų ir odontologų asociacijų federacijoje (2019 m. rugsėjo 20 d.).

[5] Plg. Viešpaties angelo malda Romos Gemelli poliklinikoje (2021 m. liepos 11 d.).

[6] Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 m. lapkričio 24 d.), 200.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *