Sudėtingi paprasti dalykai

Vladimiro Romanovičiaus Legoidos [žurnalisto, pedagogo, visuomenės ir Stačiatikių Bažnyčios veikėjo] tekstą – kupini gavėniškos dvasios žodžiai, kviečiantys neklaidžiojant kompromisų ir išvedžiojimų labirintuose į save ir savo artimą žvelgti kuo paprasčiau, kuo tiesiau – tokiu žvilgsniu kuris keičia tikrovę.

Sunkiausia gyvenime neretai atrodo tai, kas labai paprasta… Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13,35), – sako Kristus. Atrodytų, argi sunku mylėti tuos, kurie mus myli? Tačiau ar daug mes atrasime Kristaus mokinių, jei pažiūrėsime į tuos, kurie šiandien save laiko krikščionimis? Nenoriu savęs laikyti nei žmonių širdžių žinovu, nei sociologu ir bandyti išvardyti skaičius, bet jaučiu, kad tokių ne taip ir daug, kaip norėtųsi. Kuo remiantis galima padaryti tokią išvadą? Remiantis kita Evangelijos mintimi: Jūs pažinsite juos iš vaisių (Мt 7,16). Kokie mūsų broliško bendravimo vaisiai? Kokius jausmus mes jaučiame vienas kitam?

Aš dažnai susimąstau: ką išgyvena „prašalaitis“, besidomintis, abejojantis ar skeptiškai nusiteikęs Bažnyčios atžvilgiu žmogus, kai jis, pavyzdžiui, atsidaro pravoslavų tinklalapį? Ką jis ten skaito? Ir suprantu: viską, ko reikia, o dažniausiai viską, ko nereikia, ir tai, ko jokiu būdu neturėtų čia atsirasti pagal Dievo ir žmonių įstatymus. Pavyzdžiui, labai abejotinos literatūrinės vertės ir tokio pat abejotino turinio eilėraštį, smerkiantį žuvusiuosius naktiniame klube, Permėje. Suprantama, kad ta vieta ir laiko praleidimas – ne patys tinkamiausi tikinčiam žmogui. Bet toks gluminamas požiūris į žuvusiuosius kankinama mirtimi visiškai neįmanomas. Nes būtent meilės – tos, be kurios aš būčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai (1Коr 13,1), – šiose eilėse nėra, kaip nėra ir elementaraus padorumo bei paprasto užuojautos jausmo, kuris skiria žmogų nuo nežmogaus.

Dar pravoslavų tinkle dažnai pasitaiko daugelio vadinamųjų pravoslavų tinklaraščių dalyvių tarpusavio rietenos. Jų būklę ir lygį neretai galima apibūdinti tokiu posakiu: „Pati didžiausia pravoslavų problema – tai, kad kiekvienas iš jų save laiko „didžiausiu pravoslavu“ ir spjauna į kitus likusiuosius“. Vakarų krikščionys pagal analogiją sako: „Bando būti geresnis katalikas už popiežių“. Ką gi, ir tai nestebina: kritiškas požiūris į šventumo pradžią, kaip sakoma, įeina į šitų audringų kivirčų „meniu“. O mūsų liaudies posakis, nors ir yra bendro charakterio, bet dėl to nė kiek ne mažiau vaizdingesnis: kad yra žmonių, kurie stengiasi bėgti priekyje garvežio. Juk suprantama, jog tai geruoju nesibaigia.

Prisimenu vieno pažįstamo neofito [neofitas – asmuo naujai priėmęs kažkurią religiją; šiuo atveju – krikščionybę] prisipažinimą, kaip jis atėjo į Bažnyčią: „Pasninkavau, taip pasninkavau, prieš Komunijos priėmimą savaitę nevalgiau, visus smerkiau…“ Labai tikslus tam tikros būsenos apibūdinimas. Mano pažįstamas prisiminė tai su liūdna ironija, juk toli gražu ne visiems pradedantiesiems taip būna: žmogus neretai panašioje situacijoje suakmenėja, tai reiškia požiūrį į save kaip į mylimą, kaip į paminklą. Viena vertus, neofitizmas – tai degimas, o degti mes visi pašaukti, o priimdamas naują tikėjimą žmogus iš tikrųjų karštas, o ne šaltas ar šiltas. Bet, kita vertus, tai nereiškia, kad jis neklysta, veikiau priešingai – neofitai klysta kiekviename žingsnyje, ir svarbiausia, kad jie iš savo klaidų mokytųsi, o nepaverstų jų dogmomis. Kitaip tariant, labai svarbu, kad degimas nepereitų į visko aplink naikinimą. Tikėjimo degimas – tai ne napalmas, kuriuo naikinami žmonės, jų poelgiai ir nuomonės. Tai pirmiausia troškimas išdeginti savo paties nuodėmes.

Dažnai sudėtingiausi atrodo patys paprasčiausi dalykai… Būna taip: du žmonės kalba vieną ir tą patį. Bet vienu tu tiki, o antruoju, nors tas ir gražiau kalba, – ne. Kodėl? Todėl, kad jis pats taip negyvena! Ir nesielgia taip, kaip kalba. Bet yra skirtumas: arba žmogus susitaikęs ir skaudžiai suvokia savo trūkumus, arba jis įsitikinęs, kad gali būti aukščiau viso to, kas laikoma būtina kitiems. Tokį dviveidiškumą šventieji atsiskyrėliai prilygino melagingai pranašystei.

Beje, kriterijai augti krikščioniui labai paprasti. Galima net nesvarstyti apie dvasinės tobulybės pakopas, o paprasčiausiai pažiūrėti, ar keičiasi žmogus (ir ne mažiau svarbu, kaip jis keičiasi). Ar tampa jis geresnis, geraširdiškesnis, sąžiningesnis, santūresnis, protingesnis, jautresnis kitų reikmėms, ne toks įnoringas savo poreikiams? Ne toks užsispyręs, ne toks klastingas, ne toks kaprizingas?

Metropolitas Antonijus iš Surožo kartą pasakė: „Aš labai negeras žmogus, bet viskas, ką kalbu apie Dievą, – tiesa.“ Tai aprėpia viską: ir tvirtą tikėjimą, ir nuoširdų nedemonstruojamą savo nuodėmingumo supratimą, ir tai, jog negalima smerkti kito, kad ir kas jis būtų, ir pagarbą pašnekovui, tai išdėstoma ramiai, neprimetant savo pozicijos. Kaip mums išmokti bent truputį perimti tokį santykį? Leisiu sau priminti nuostabų Blaise Pascalio pasakymą apie tai, kad yra dviejų tipų žmonės: teisuoliai, laikantys save nusidėjėliais, ir nusidėjėliai, laikantys save teisuoliais.

Patys sudėtingiausi yra patys paprasčiausi dalykai. Bet jie – juk patys svarbiausi.

Pagal žurnalą „Foma“ parengė M. Bočiarova
Tektas paimtas iš svetainės bernardinai.lt

Komentarų: 0

(privalomas)
(privalomas, bet nebus skelbiamas)